Aukos vaidmens šaknys: kaip gyvenimo patirtys formuoja tylų paklusnumą
Medicinos centro „Neuromeda“ medicinos psichologė Ruta Laurišonytė teigia, kad kai kurios moterys nesąmoningai prisiima aukos vaidmenį ne todėl, kad to norėtų, o todėl, kad toks elgesio ir savęs suvokimo modelis susiformuoja per gyvenimo patirtis ir kartais tampa naudingas ar reikalingas išgyvenimui.
Pasak psichologės, tai lemia kelios priežastys. Pirmiausia, labai didelę reikšmę turi auklėjimas. Jei mergaitė augo aplinkoje, kur jos poreikiai buvo ignoruojami, emocijos nuvertinamos, o paklusnumas, tylėjimas ar buvimas „gera“ buvo labiau vertinami nei savarankiškumas, ji gali išmokti, kad jos ribos nėra svarbios. Tokiu atveju aukos vaidmuo tampa pažįstamu ir „saugiu“ būdu būti santykyje su kitais.
„Ne mažiau svarbus ir kultūrinis kontekstas. Visuomenėje vis dar dažnai pasitaiko, kad moterys nuo mažens yra mokomos pirmiausia rūpintis kitais, palaikyti gerus santykius ir vengti konfliktų, net jei tam tenka aukoti savo poreikius ar jausmus. Tai gali skatinti jausmą, kad kentėjimas yra normalus ar net „kilnus“, o savęs gynimas – egoistiškas“, – aiškina specialistė.
Reikšmingas ir trauminių patirčių vaidmuo. Fizinis ar psichologinis smurtas, ypač patirtas ankstyvame amžiuje, gali suformuoti bejėgiškumo jausmą ir įsitikinimą, kad situacijų pakeisti neįmanoma. Tuomet aukos pozicija tampa ne pasirinkimu, o išmokta išgyvenimo strategija.
R. Laurišonytė pabrėžia, kad aukos vaidmuo nėra asmenybės bruožas ar silpnumo ženklas. Tai dažniausiai signalas apie neišgydytas patirtis, ribų stoką, saugumo poreikį. Pasak jos, gera žinia, kad šis modelis gali būti atpažintas ir keičiamas.
Nutildytas moters balsas: kai kantrybė laikoma dorybe, o ribos – egoizmu
Visuomenės lūkesčiai („būk gera žmona“, „nesiskųsk“, „pakentėk“) daro labai stiprų ir dažnai nematomą poveikį moterų santykiui su savimi.
„Nuo ankstyvo amžiaus formuojamas „geros mergaitės“ o paskui ir „geros žmonos“ portretas skatina įsitikinimą, kad moters vertė priklauso nuo jos gebėjimo prisitaikyti, pakęsti ir patenkinti kitų poreikius“, – teigia psichologė.
Pasak jos, tokie lūkesčiai moko moteris slopinti nepatogias emocijas – pyktį, nusivylimą, nepasitenkinimą – nes jos laikomos netinkamomis ar nepatogiomis kitiems. Laikui bėgant, moteris, gali pradėti abejoti savo jausmų teisėtumu, bijoti būti atstumta ar įvertinta kaip egoistiška, jei išdrįsta kalbėti apie savo ribas ar poreikius. Nutylėjimas tampa saugesne strategija nei atvirumas.
R. Laurišonytė pastebi, kad visuomenė dažnai romantizuoja moters kantrybę ir pasiaukojimą, pateikdama juos kaip brandos ar meilės įrodymą. Tai dar labiau apsunkina savo balso atgavimą, nes moteris gali jausti kaltę net už mintį rinktis save. Taip palaipsniui prarandamas ryšys su vidiniais poreikiais, o balsas nutyla ne staiga, o pamažu – per daugelį mažų kompromisų su savimi.
Kai išorėje – stiprybė, o viduje – bejėgiškumas
Psichologė atkreipia dėmesį, kad aukos vaidmuo ne visada yra lengvai pastebimas iš šalies – labai dažnai jis pasireiškia vidiniais išgyvenimais, o ne akivaizdžiu elgesiu.
„Išoriškai žmogus gali atrodyti stiprus, atsakingas, net sėkmingas, tačiau viduje jausti nuolatinį bejėgiškumą, kaltę ar perdėtą pareigos jausmą. Tokiu atveju aukos vaidmuo reiškiasi per vidinius įsitikinimus: „aš privalau“, „negaliu nuvilti“, „mano poreikiai nėra tokie svarbūs“. Žmogus gali nuolat perimti atsakomybę už kitų emocijas, jaustis kaltas net tada, kai objektyviai nėra dėl ko, arba jausti, kad neturi teisės rinktis kitaip“, – aiškina specialistė.
Tik kai kuriais atvejais aukos vaidmuo tampa matomas išoriškai – pavyzdžiui, per nuolat pasikartojančius destruktyvius santykius, ribų nebuvimą ar pasyvų susitaikymą su neteisingomis situacijomis. Tačiau, pasak psichologės, net ir tuomet šio vaidmens šaknys dažniausiai slypi vidiniame pasaulyje.
R. Laurišonytė akcentuoja, kad aukos vaidmuo pirmiausia yra ne elgesys, o vidinė būsena ir santykis su savimi. Jį atpažinti dažnai padeda ne aplinkinių pastabos, o asmens nuovargis, emocinis išsekimas ir jausmas, kad „gyvenimas vyksta ne su manimi, o man nutinka“.
Iliuzinis saugumas
„Nors aukos vaidmuo ilgainiui skaudina ir riboja, trumpuoju laikotarpiu jis dažnai suteikia tam tikrą psichologinį „saugumą“. Kai atsakomybė už sprendimus, santykius ar net gyvenimo kryptį perkeliama kitiems, žmogui nebereikia susidurti su baime suklysti, būti atstumtam ar prisiimti pasekmes už savo pasirinkimus“, – pastebi „Neuromedos“ specialistė
Pasak jos, aukos pozicija taip pat gali suteikti aiškumo – ji apibrėžia vaidmenį santykiuose ir leidžia išlikti pažįstamoje, nors ir skausmingoje dinamikoje. Ypač tiems, kurie augo nestabilioje ar emociškai nesaugioje aplinkoje, toks „saugumas“ yra geriau nei nežinomybė.
Vis dėlto psichologė pabrėžia, kad toks saugumas yra iliuzinis, nes ilgainiui jis kainuoja savivertę, vidinę laisvę ir gebėjimą kurti lygiaverčius santykius. „Tikras saugumas atsiranda ne tada, kai atsakomybę perima kiti, o kai žmogus palaipsniui išmoksta pats būti savo gyvenimo autoriumi, net jei tai reiškia susidurti su baime ir neapibrėžtumu“, – sako R. Laurišonytė.
Viena iš aukos būseną palaikančių jėgų psichologė įvardija savigailą: „Jausdama savigailą, moteris nuolat fokusuojasi į tai, kas jai daroma, o ne į tai, ką ji pati gali keisti – prarandamas atsakomybės už savo gyvenimo pokyčius pojūtis. Tai sustiprina bejėgiškumo jausmą ir vidinį įsitikinimą, kad situacijos kontrolė yra ne jos rankose.“
Atpažinti savigailą savyje padeda tam tikri vidiniai ženklai: nuolat pasikartojančios mintys „man visada sunkiausia“, „niekas manęs nesupranta“, „aš tiek darau, o niekas neįvertina“. Taip pat jausmas, kad apie savo skausmą kalbama daug, bet realių pokyčių nesiimama.
R. Laurišonytė atkreipia dėmesį, kad svarbu atskirti savigailą nuo savijautos pripažinimo – jausmus pripažinti yra sveika, tačiau kitas žingsnis visada turėtų būti klausimas: „Ką aš galiu padaryti dėl savęs šioje situacijoje?“
Kaip aukos vaidmuo tyliai griauna santykius ir šeimos dinamiką
Psichologė pažymi, kad nuolatinis aukos vaidmuo ilgainiui daro stiprų poveikį santykiams, nors jei iš pradžių ir atrodo, kad pasiaukojimas ir konfliktų vengimas turi teigiamą poveikį.
„Esant tokiam santykių modeliui, kur vienas asmuo visada nusileidžia, prisitaiko, vengia konfliktų, taip net ignoruodamas savo poreikius, santykiuose su partneriu dažnai susiformuoja nelygiavertė dinamika. O neišsakytos emocijos ir neatliepti poreikiai kaupiasi ir gali virsti nuoskaudomis, pasyviu pykčiu ar emociniu atsitraukimu“, – aiškina specialistė.
Pasak jos, santykiuose su vaikais vaidmuo tampa perduodamu modeliu: „Vaikai gali pradėti jaustis atsakingi už mamos emocijas arba, priešingai, išmokti nepaisyti jos ribų, nes jos nėra aiškiai įvardijamos. Tai apsunkina sveikų santykių formavimąsi, gali vesti prie šeimos vaidmenų susimaišymo ar net apsikeitimo, taip didinant disfunkciją šeimoje.“
Darbo aplinkoje aukos vaidmuo dažniausiai pasireiškia per ribų nebuvimą, sunkumą pasakyti „ne“ ir nuolatinį papildomų atsakomybių prisiėmimą. Tai veda į emocinį išsekimą, nepasitenkinimą ir jausmą, kad pastangos nėra pakankamai įvertintos.
Specialistė atkreipia dėmesį, kad rūpinimasis kitais savaime nėra aukos vaidmuo – jis juo tampa tada, kai moteris nuolat tai daro savo poreikių, sveikatos ir ribų sąskaita. Išvengti aukos pozicijos padeda ne atsisakymas rūpintis, o gebėjimas rūpintis to nedarant savo poreikių nepatenkinimo sąskaita.
R. Laurišonytė pastebi, kad aukos vaidmuo veikia uždaro rato principu: kuo mažiau žmogus girdi ir išreiškia savo poreikius, tuo mažiau aplinkiniai juos pastebi ir patenkina. Santykiai ima keistis tik tada, kai žmogus pradeda atgauti savo balsą ir atkurti ribas.
Savo balso susigrąžinimas: mažais žingsniais į vidinę laisvę
Pirmasis išėjimo iš aukos vaidmens žingsnis, pasak „Neuromedos“ specialistės, yra sąmoningas jo atpažinimas ir pripažinimas be savęs kaltinimo. Tai momentas, kai moteris nustoja klausti „kodėl man taip nutinka?“ ir pradeda klausti „kas su manimi vyksta ir ką aš čia darau, kad taip būtų?“.
Šis vidinis posūkis grąžina atsakomybę už savo gyvenimą ne kaip naštą, o kaip galimybę rinktis, įvardyti savo jausmus, poreikius ir ribas.
„Moteris atgauna savo balsą tada, kai pradeda girdėti save ir laikyti savo jausmus, poreikius bei nuomonę lygiaverčiais kitų poreikiams. Tai prasideda nuo mažų, kasdienių sprendimų – išdrįsti pasakyti „ne“, įvardyti, kas netinka, ir leisti sau rinktis nepatogumą vietoje tylėjimo“, – aiškina psichologė.
Pasak jos, santykiuose tai reiškia atvirą, bet pagarbią komunikaciją, atsisakant prisitaikyti iš baimės būti atstumtai. Gyvenimo sprendimuose – prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus, net jei jie neatitinka kitų lūkesčių. Savo balso atgavimas nėra vienkartinis veiksmas, tai procesas, kuriame stiprėja pasitikėjimas savimi, vidinis saugumas ir jausmas, kad turi teisę būti savo gyvenimo autorė.
Esant reikalui, atpažinti savo ribas ir jas ginti gali padėti psichologinė pagalba. Psichologas ar psichoterapeutas padeda atskirti, ką moteris jaučia dėl kitų elgesio, o ką dėl savo vidinių įsitikinimų, ir atpažinti situacijas, kuriose ji linkusi pernelyg prisitaikyti, perimti ar atiduoti atsakomybę.
„Per pokalbius, refleksiją ir praktines užduotis moteris mokosi įvardyti savo ribas, jas tvirtai išreikšti ir palaipsniui jas ginti be kaltės ar baimės prarasti santykius. Psichologinė pagalba, taip pat padeda stiprinti savivertę ir pasitikėjimą savimi, nes tik turint vidinį saugumą galima nuosekliai laikytis savo ribų tiek santykiuose, tiek gyvenime“, – teigia R. Laurišonytė.