Kai alkoholis ima valdyti gyvenimą: ženklai, kurių negalima ignoruoti

Medicinos centro „Neuromeda“ gydytojas psichiatras Darius Jokūbonis primena, kad alkoholio vartojimo sutrikimas arba priklausomybė yra ilgalaikis, bent vienerių metų bėgyje pasikartojantis elgesys, reikšmingai trikdantis alkoholį vartojančio asmens ir artimųjų gyvenimą.

Jis išvardija būdingus šio sutrikimo požymius: sunkumą kontroliuoti vartojimo kiekį ir trukmę, nesėkmingus bandymus sumažinti vartojimą, pasikartojantį stiprų potraukį alkoholiui ir nuolatinį vartojimą nepaisant akivaizdžios žalos.

„Visuomenės sveikatos specialistai pataria neviršyti žemos rizikos alkoholio vartojimo lygio – maždaug vieno litro sauso vyno arba jam ekvivalentaus alkoholio kiekio per savaitę, bent dvi dienas visiškai nevartojant. Toks vartojimas laikomas epizodiniu.

Jei alkoholio kiekiai viršijami, o ypač jei vartojama nepaisant pasekmių, tai jau laikoma rizikingu arba žalingu vartojimu. Epizodinis vartojimas taip pat gali būti priklausomybės išraiška, jei žmogus jo nesugeba suvaldyti“, – teigia gydytojas.

Psichiatras pabrėžia, kad ankstyvieji požymiai pasireiškia dar prieš žmogui pačiam susivokiant. Dažniau problemą pastebi aplinkiniai – alkoholio vartojimo dažnėjimą, prisigėrimus, alkoholio ir vartojimo slėpimą, pasiteisinimus.

„Svarbu stebėti, kaip keičiasi alkoholio vaidmuo žmogaus gyvenime – ar jis pradedamas vartoti stresui, nerimui, skausmui, nemigai ar blogai nuotaikai malšinti. Kai alkoholis tampa emocijų reguliavimo priemone, ne laisvu pasirinkimu, o automatišku atsaku, tai jau yra rimtas signalas“, – pabrėžia D. Jokūbonis.

Pagal šiuolaikinį supratimą, kiekvienas žmogus gyvenimo eigoje gali patirti alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimą. Pasak gydytojo, tam tikros grupės turi didesnę riziką dėl biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių derinio, kai alkoholis tampa pagrindiniu būdu malšinti nepalankius išgyvenimus.

Rizika ypač padidėja žmonėms, patiriantiems nerimo ar depresijos simptomų, turintiems šeiminį polinkį, išgyvenusiems psichologinę traumą, lėtinį stresą ar socialinę izoliaciją. Vis dėlto pati rizika nereiškia neišvengiamumo – tokie žmonės tiesiog turi didesnį poreikį žinių, supratimo ir įgūdžių, padedančių išvengti žalingo vartojimo.

„Alkoholis – skvarbi maža molekulė, galinti pasiekti visas žmogaus kūno ląsteles, – aiškina gydytojas. – Pasikartojantis gausus vartojimas dažnai sukelia kepenų funkcijos sutrikimus, pavojingą kasos uždegimą, silpnina širdies raumenį, nervų tinklus, valdančius judėjimą, sukelia atminties sutrikimus.“

Taip pat, pasak jo, labai jautrios psichologinė ir socialinė sferos, ilgainiui vartojimą lydi nerimas, depresija, miego sutrikimai, stipresnis skausmo suvokimas, sumažėjęs atsparumas stresui, įtampos santykiuose su artimaisiais ar nusišalinimas.

Psichiatras primena, kad alkoholis yra centrinę nervų sistemą slopinanti medžiaga, todėl kuriam laikui gali žymiai sumažinti kilusią įtampą, bet ilgainiui alkoholis tampa nepatikimu „vaistu“, savo poveikiu sukeliančiu blogą nuotaiką ir nerimą.

„Nors alkoholis gali padėti greičiau užmigti, jis smarkiai blogina miego kokybę – sutrikdo gilaus ir greitojo miego fazes, fragmentuoja miegą ir ilgainiui tik sustiprina nemigą. Taip žmogus patenka į ydingą ratą: vartoja alkoholį norėdamas palengvinti simptomus, tačiau šis juos dar labiau paaštrina“, – sako D. Jokūbonis.

Žmonės, turintys alkoholio vartojimo sutrikimų, dažnai neigia problemą ir vengia kreiptis į specialistus. Pasak psichiatro, neigimas yra ne apgaulė, bet psichologinė gynyba prieš gėdą, baimę ir grėsmę savivertei.

„Be to, neigimą „maitina“ ir socialinė aplinka, kurioje vartojimas yra normalizuojamas, o pagalba stigmatizuojama“, – pažymi gydytojas.

Vis dėlto jei žmogus pats supranta problemą ir nori ją spręsti, gydytojas siūlo tokius praktinius žingsnius:

„Populiarėja technologijos tikslams pasiekti – alkoholio vartojimo stebėjimo programėlės, suteikiančios galimybę stebėti savo elgesį, suprasti ir atpažinti paskatas ir rizikas, kurti naujus įpročius. Programėlės nėra alternatyva specialistų pagalbai, jei tokia reikalinga, bet jos gali padėti pamatyti pagalbos poreikį be gėdos ir be moralizavimo“, – aiškina „Neuromedos“ specialistas.

Jei žmogus atkakliai neigia savo vartojimo mastą, svarbi artimųjų reakcija. D. Jokūbonio teigimu, nepadeda pykčio protrūkiai, grasinimai, rinkimas pažadų tiesiog liautis vartojus, bandymas „įrodyti“ problemą, elgesio stebėjimas ir kontrolė, dangstymas nuo pasekmių ir atsakomybės prisiėmimas, gėdinimas, pokalbiai, kai asmuo apsvaigęs, savo poreikių nepaisymas. Artimieji dažnai daro šias klaidas, kurios neveda prie pokyčių.

„Efektyviausia – sukurti išorinę motyvaciją, geriausia naudojant empatiją – kalbėti apie savo išgyvenimus, o ne vartojančiojo elgesį, dalintis konkrečiais pastebėjimais be interpretacijų, siūlyti palaikymą, o ne sprendimus, rinktis tinkamą laiką pokalbiui neklijuojant etikečių („turi problemą“)“, – pataria psichiatras.

Pasak jo, skatinant kreiptis pagalbos tenka pateikti ir ultimatumus, nes vartojimas, trikdantis šeimos santykių sveikatą, jau tampa nebe vien asmeniniu dalyku.

Profesionalios pagalbos paieška tampa svarbi ne tik pačiam vartojančiam žmogui, bet ir jo artimiesiems. Konsultacijos su specialistais padeda geriau suprasti priklausomybės dinamiką, gauti emocinę paramą, išmokti sveikų ribų ir reakcijų. Dažnai būtent artimųjų žingsnis kreiptis pagalbos tampa pirmu postūmiu žmogui, turinčiam priklausomybę, pradėti gydymą.

„Profesionalus gydymas, priklausomai nuo žmogaus poreikių, paprastai apima psichologinį konsultavimą, vaistų terapijos epizodus, individualias ar struktūruotas reabilitacijos programas – tiek stacionare, tiek ambulatoriškai – bei pagalbą artimiesiems, įtraukiant juos į sveikimo procesą. Neįmanoma pervertinti ir savitarpio pagalbos grupių reikšmės“, – pabrėžia gydytojas.

Pasak jo, vos tik kyla svarstymų, kad gali būti reikalinga pagalba, verta kreiptis į artimiausią prieinamą psichikos sveikatos specialistą arba pasitarti su šeimos gydytoju.

„Po sėkmingo gydymosi epizodo atkrytis – net ir po ilgos, metų metus trukusios remisijos – yra tikėtinas reiškinys. Svarbu suprasti, kad atkrytis nėra vienas įvykis, o visa įvykių seka, prasidedanti gerokai anksčiau nei pats pavartojimas“, – aiškina D. Jokūbonis.

Jis pažymi, kad riziką didina užsitęsusi įtampa ar frustracija, emocinis nuovargis, rizikingos situacijos ir paskatos, socialinis spaudimas, pernelyg didelis pasitikėjimas savimi („aš tikrai būsiu saugus ten, kur vartojama“) ar miego trūkumas.

Gydytojas pabrėžia, kad svarbi pagalbos dalis yra įgūdžių suteikimas, padedantis sumažinti atkryčio tikimybę. Tai apima rizikos paskatų atpažinimą, mokymąsi valdyti stresą ir rizikingas situacijas, taip pat dienos veiklų bei poilsio ritmo planavimą.