Per pastaruosius dešimtmečius Lietuva padarė milžinišką ekonominį ir socialinį šuolį. Pagal pažangą nuo 2000 metų mūsų šalis patenka į pirmąjį dešimtuką pasaulyje – po Kinijos ir Lenkijos. Augo pajamos, produktyvumas, keitėsi infrastruktūra, stiprėjo institucijos, Lietuva tapo ES ir NATO nare, įsivedė eurą.
Tačiau šalia šios sėkmės istorijos išlieka kita – žmonių, kuriems ekonomikos augimas dar nereiškia ekonominio saugumo, istorija. Kas yra šių dienų vargdienis? Apie nematomą skurdą, dirbančius, bet vos suduriančius galą su galu, žmones ir pagalbą, kuri nesibaigia pašalpa, papasakojo prof. Boguslavas Gruževskis – socialinės politikos ekspertas, socialinių procesų ir skurdo tyrinėtojas.
– Pradėkime nuo paradokso. Lietuva per 25 metus labai stipriai pasikeitė. Galima sakyti, kad tapome turtingesni, bet skurdas niekur nedingo?
Per 30 metų tendencijos beveik nepakito: ES esame treti nuo galo, su tuo susiduria kas penktas lietuvis
– Taip. Čia slypi vienas įdomiausių šiandienos skurdo paradoksų. Lietuva tapo gerokai turtingesnė. Realios gyventojų pajamos ir darbo užmokestis smarkiai išaugo. Pavyzdžiui, 2015 metų pradžioje minimali mėnesinė alga prieš mokesčius buvo 300 eurų, o 2025 metais – jau 1038 eurai. Vidutinis darbo užmokestis 2015 metais siekė apie 712 eurų, o 2025 metais – 2410 eurų.
Vadinasi, šiandieninis materialinis skurdas nėra toks pats, koks buvo po finansų krizės ar prieš dešimt metų. Skurdą patiriantis žmogus šiandien dažnai turi daugiau eurų negu anksčiau. Tačiau jis nebūtinai jaučiasi turtingesnis.
Susiję straipsniai
Paprasčiausias pavyzdys – duona. Prieš dešimt metų ji galėjo kainuoti 50 centų, šiandien už ją mokame 1,2 euro. Todėl vien tai, kad atlyginimas skaičiais išaugo, dar nepasako, kiek žmogui iš tikrųjų liko gyvenimui.
– O ką apie tai sako skurdo statistika?
– Ji labai aiškiai parodo, kad ekonomikos augimas savaime skurdo problemos neišsprendžia.
2015 metais santykinio skurdo rizikos riba vienam gyvenančiam žmogui buvo 259 eurai per mėnesį. Žemiau jos gyveno 22,2 procento gyventojų. 2025 metais ši riba jau siekė 699 eurus, o santykinio skurdo lygis buvo 22,6 procento – apie 653 tūkstančiai žmonių. Tai reiškia, kad žmogus šiandien gali gauti gerokai daugiau eurų nei prieš dešimtmetį, tačiau vis tiek atsidurti žemiau skurdo rizikos ribos. Kai visuomenė turtėja, kyla ir santykinio skurdo riba. Todėl skurdas nėra vien klausimas, kiek eurų turi žmogus. Tai ir klausimas, kaip jo gyvenimo galimybės atrodo bendrame visuomenės kontekste.
– Vadinasi, atsirado nauja skurdo forma?
– Taip. Aš ją pavadinčiau naujuoju skurdu. Tai nėra oficialus statistinis terminas, tačiau jis gana tiksliai apibūdina tai, ką šiandien matome. Anksčiau skurdą dažnai buvo galima apibūdinti labai paprastai: „Neturiu darbo – neturiu pajamų – negaliu patenkinti būtiniausių poreikių.“ Šiandien vis dažniau girdime visai kitą sakinį: „Aš dirbu, gaunu atlyginimą, turiu telefoną, automobilį, gal net būstą, bet po visų privalomų išlaidų man praktiškai nieko nebelieka.“ Tai jau visai kitokia skurdo forma.
– Koks pagrindinis naujojo skurdo bruožas?
– Ne pajamų nebuvimas, o jų nepakankamumas. Žmogus popieriuje nėra visiškai neturtingas. Jis turi pajamas, tačiau neturi finansinio atsparumo. Sugedo automobilis – problema. Prireikė odontologo – problema. Atsirado rimtesnė sveikatos išlaida – problema. Sugedo šaldytuvas ir reikia 400 eurų – šeimos finansinis stabilumas gali sugriūti.
Tai labai svarbi naujojo skurdo charakteristika: žmogus nėra absoliučiai neturtingas, bet yra vos vienu netikėtu įvykiu nuo rimtos finansinės krizės.
– Tačiau iš šalies toks žmogus dažnai visai neatrodo skurdus.
– Būtent. Mes dažnai supainiojame vartojimą su gerove. Žmogus gali turėti išmanųjį telefoną, televizorių, automobilį, internetą ir tvarkingą butą. Iš pirmo žvilgsnio jis gyvena visiškai normaliai. Tačiau jis gali neturėti santaupų, negalėti išvykti atostogų, negalėti padengti netikėtų 500 ar 1000 eurų išlaidų ir gyventi nuo atlyginimo iki atlyginimo.
Todėl šiandien skurdas dažnai yra ne: „Aš neturiu“, o: „Aš turiu, bet vos užtenka.“
– Ar todėl šiandien turėtume kitaip vertinti ir būsto problemą?
– Labai svarbu. Paimkime du žmones, kurie gauna vienodą atlyginimą. Vienas gyvena išmokėtame bute. Kitas moka nuomą arba didelę paskolos įmoką. Pirmasis gali dalį pinigų atsidėti. Antrasis – galbūt ne. Jų pajamos vienodos, tačiau jų ekonominis saugumas visiškai skirtingas. Todėl naujasis skurdas vis dažniau yra ir būsto skurdas.
– O kaip atsiranda dirbančio, bet skurstančio žmogaus fenomenas?
– Tai vienas svarbiausių pokyčių. Anksčiau skurdas daug stipriau asocijavosi su nedarbu. Šiandien vien darbo faktas ne visada apsaugo nuo skurdo. 2024–2025 metais Lietuvoje žemiau santykinės skurdo rizikos ribos gyvenančių dirbančių žmonių dalis padidėjo nuo 8,3 iki 8,4 procento. Priežastys įvairios: maža alga, nepilnas darbo laikas, nestabilus užimtumas, didelė šeimos narių išlaikymo našta, ypač daugiavaikėse šeimose, ir didelės būsto išlaidos. Todėl šiandien nebeužtenka žmogui pasakyti: „Dirbk ir viskas bus gerai.“
– Tai reiškia, kad Lietuvos problema nėra vien per mažos algos?
– Tikrai ne. Turime ir socialinių paramos sistemų perskirstymo bei labai netolygiai pasiskirsčiusios ekonominės gerovės problemą. Man atrodo, kad čia reikia kalbėti ir apie pačios socialinės paramos sistemos logiką. Jeigu žmogui tik periodiškai išmokame pašalpą, pamaitiname, suteikiame vienkartinę pagalbą, bet nepadedame pakeisti jo situacijos, ilgainiui galime žmogų tarsi pririštą prie paramos. Tai formuoja socialinį bejėgiškumą. XX amžiuje susiformavo požiūris, kad pirmiausia žmogų reikia pamaitinti ir apsaugoti, o toliau jis pats pasirūpins savo gyvenimu.
Tačiau praktika rodo, kad vien to neužtenka. Jeigu norime, kad žmogus ištrūktų iš skurdo, turime ne tik duoti, bet ir padėti jam atsistoti ant kojų.
– Ką tai reiškia praktiškai?
– Švietimą, ugdymą, profesines kompetencijas, pagalbą įsidarbinti, pasitikėjimo savimi stiprinimą. Ypač svarbu tai jauniems žmonėms. Socialinė parama neturėtų būti tik apie tai, kaip žmogų išlaikyti tokioje pačioje situacijoje dar vieną mėnesį. Ji turėtų didinti žmogaus ekonominį ir socialinį savarankiškumą. Kitaip tariant, pašalpa gali būti pagalba išgyventi šiandien. Tačiau tikslas turėtų būti toks, kad rytoj jos reikėtų mažiau.
– Tačiau dalis žmonių Lietuvoje gyvena ne „naujajame“, o labai konkrečiame skurde.
– Žinoma. Ir labai svarbu, kad kalbėdami apie naująjį skurdą nepamirštume senojo. Vis dar ypač pažeidžiami vieniši žmonės, vienišų tėvų šeimos, daugiavaikės šeimos, žmonės su negalia, ilgalaikiai bedarbiai, vyresnio amžiaus žmonės ir mažesnių pajamų regionuose gyvenantys žmonės. Ypač skaudi yra senatvės skurdo problema. Todėl negalima sakyti, kad senasis skurdas išnyko. Tiesiog šalia jo atsirado naujos jo formos.
– Kodėl kalbant apie šių dienų skurdą vis dažniau girdime ir apie vienišumą?
– Nes vienišumas yra kita labai rimta šiuolaikinės visuomenės problema. Ir jis gali būti dar mažiau matomas nei pinigų trūkumas. Žmogus gali būti gyvas, sveikas, dirbti, turėti būstą ir pajamas, bet jaustis niekam nereikalingas.
Tai – pamiršto žmogaus problema. Man atrodo, kad turėtume klausti ne tik, ar žmogus turi pakankamai pinigų. Turėtume klausti ir ar jis turi vietą bendruomenėje. Ar yra žmonių, kuriems jis rūpi? Ar yra vieta, kur jo laukia?
Ar jis jaučiasi reikalingas? Nes žmogui reikia ne tik dėl ko pavalgyti. Jam reikia ir dėl ko ryte atsikelti.
– Koks čia turėtų būti Carito vaidmuo?
– Caritas gali matyti ne tik žmogaus problemą, bet ir patį žmogų. Maistas, drabužiai, pagalba krizėje yra būtini. Tačiau dažnai žmogui reikia kur kas daugiau – pokalbio, santykio, pagalbos susiorientuoti, grįžti į darbo rinką, atkurti ryšius su kitais žmonėmis ar vėl patikėti savimi. Todėl pagalba neturėtų baigtis tuo, kad žmogus gauna maisto paketą. Svarbu, kad jis ne tik gautų paramą, bet ir neliktų vienas.
– Caritas Lietuvoje gyvuoja jau šimtą metų. Ar per tą laiką pasikeitė pats jo darbo turinys?
– Pasikeitė visuomenė, pasikeitė ir skurdo veidas. Prieš šimtą metų Caritas pirmiausia buvo siejamas su maistu, šilta sriuba, duonos gabalėliu. Ir šiandien tokios pagalbos vis dar reikia. Tačiau man pačiam kyla labai paprastas klausimas: kodėl po šimto metų mes vis dar turime tūkstančius žmonių, kuriuos reikia reguliariai pamaitinti?
Ypač kai kalbame apie žmones, kurie dešimtmečius dirbo, kūrė šią valstybę, mokėjo mokesčius, o senatvėje nebegali sau užtikrinti net pakankamai maisto.
Todėl turime klausti ne tik, kaip žmogų pamaitinti šiandien. Turime klausti ir kodėl jis atsidūrė tokioje situacijoje ir ką galime padaryti, kad po metų jam tos pagalbos nebereikėtų.
– Taigi ką šiandien iš tikrųjų turėtume vadinti skurdu?
– Manau, kad mūsų supratimas turi keistis. Lietuva iš dalies jau išaugo iš absoliutaus materialinio skurdo. Per 25 metus padarėme didžiulį ekonominį, technologinį ir geopolitinį šuolį. Tačiau dar neišaugome iš ekonominio pažeidžiamumo, pajamų nelygybės ir socialinės atskirties. Šiandien žmogus gali turėti darbą, automobilį, telefoną ir būstą, tačiau neturėti jokio finansinio saugumo. Todėl svarbiausias klausimas nėra vien „kiek žmogus uždirba?“ ir net ne „kiek pašalpos jis gauna?“. Svarbiausias klausimas yra: ar jis turi galimybę ištrūkti iš savo situacijos?
Nes šių dienų vargdienis ne visada stovi su ištiesta ranka. Jis sėdi šalia mūsų darbe, važiuoja tuo pačiu autobusu, gyvena už sienos. Tai gali būti žmogus, kurį kasdien matome, bet apie jo gyvenimą nieko nežinome. Iš pirmo žvilgsnio jo galime nė nepastebėti. Galbūt todėl šiandien viena svarbiausių užduočių yra ne tik mažinti skurdą. Turime iš naujo išmokti jį pamatyti.