Apie vaikų saugumą internete ir kylančius pavojus bei tėvų vaidmenį, tinklalaidėje „Gyvenu, o ne skrolinu“ pasakoja Policijos departamento Prevencijos skyriaus vyr. tyrėja Liliana Malinovskaja ir Vaiko teisių apsaugos specialistė Airida Andriulė.
„Gyvenu, ne skrolinu“ – tai laida apie vaikų ir paauglių santykį su ekranais, skaitmeninę gerovę, probleminį ekranų naudojimą, saugumą internete ir tai, kaip skaitmeninis pasaulis veikia jų kasdienybę bei šeimos gyvenimą.
Grėsmės internete
Ką slepia vaiko ekranas? Ženklai, kurių tėvams nereikėtų ignoruoti
Tėvai ne visada žino, kas vyksta vaikų telefonuose. Todėl L. Malinovskaja išskyrė didžiausias grėsmes – elektroninės patyčios, seksualinis išnaudojimas, šantažas, grasinimai, netinkamas turinys vaikams, kurį diktuoja socialinių tinklų algoritmas.
„Turime dirbtinį intelektą, kuris sukūrė žalingą turinį“, – neslėpė L. Malinovskaja.
Ji aiškino, kad vaikas sunkiai atpažįsta tikrą turinį nuo sukurto, o tai leidžia lengviau verbuoti nusikalstamoms veikoms ir šantažuoti. Vieną iš naujovių įvardijo verbavimą priešiškų valstybių naudai. Todėl tėvai turėtų pergyventi ne kiek laiko vaikas praleidžia prie ekranų, o su kuo internete leidžia laiką, ką veikia ir kas jiems siūloma.
„Čia turbūt didžiausia grėsmė, į kurią tėvai net neatkreipia dėmesio“, – neslėpė L. Malinovskaja.
Susiję straipsniai
Elgesio pokyčiai
Paauglystės etapą išgyvenantys vaikai dažnai nėra linkę būti atviri su tėvais, užsidaro savo burbule ir kartais renkasi vienatvę. Vaiko teisių apsaugos specialistė A. Andriulė sako, kad nėra elgesio „simptomų sąrašo“, kas universaliai tiktų kiekvienam vaikui ir išduotų, kad internete patiria patyčias ar psichologinį smurtą.
Ji tikina, kad tėvai gerai pažįsta savo vaikus ir skirtingais etapais gali pastebėti, kad keičiasi elgesys, įpročiai. Pasikeitęs elgesys gali būti padidėjęs noras socializuotis ir praleistos ilgos valandos internete, o kartais tai gali pasireikšti fiziologiniais pokyčiais.
Pavyzdžiui, vaikas dažnai skundžiasi skausmu, yra pavargęs. Signalu gali tapti ir nauji draugai, apie kuriuos nieko nežino tėvai, o atžala nieko negali paaiškinti apie draugystę. Galbūt atsirado pinigų ar nusipirko naujų daiktų, drabužių.
„Reikia stebėti ir pirmiausia pažinti vaiką“, – pridūrė A. Andriulė.
Užsidegus raudonai lemputei, iššūkių kyla tėvams, bandantiems prieiti prie vaiko ir nesugriauti pasitikėjimo. Nors vieno recepto nėra, A. Andriulė ragina nebandyti manipuliuoti ir pirmiausia bandyti suprasti, kodėl, pavyzdžiui, vaikas kelintą dieną iš eilės nenori į mokyklą.
„Vaikai ir paaugliai jaučia, kai mes iš tikrųjų domimės ir kai kažko siekiame“, – pridūrė ji.
Svarbu inicijuoti pokalbį, kalbinti vaiką, nes kitu atveju taip ir nesužinosime, kas vyksta vaiko viduje.
Kalbėdama apie vaikų kontrolę internete A. Andriulė tikina, kad tai gali skambėti labai griežtai, tačiau priduria, kad tėvai privalo prižiūrėti, nes jie atsakingi už savo nepilnamečių vaikų gerovę. Ji mano, kad šeimoje turėtų veikti priežiūros mechanizmas, kuris užtikrintų pasitikėjimą, atvirumą ir aiškumą tarp vaiko ir tėvų.
Raudoni signalai
L. Malinovskaja pridūrė, kad jei vaikas neturi pasitikėjimo suaugusiu, nebūtinai vienu iš tėvų, jis bus linkęs slėpti, kas vyksta internete. Kartais nepilnametis gali jausti didesnę grėsmę pasakyti namiškiams nei pačių verbavimų, grasinimų ar manipuliacijų. Baimę grindžia pasekmės, ar nebus atimti išmanieji prietaisai, atimta interneto prieiga.
„Mūsų reakcija turėtų būti ne bausmė, o bandymas suprasti, kas įvyko“, – teigė A. Andriulė.
Kartu su pavojais internete ateina gėdos jausmas, kuris verčia slėpti, užsidaryti ir vengti apie tai kalbėtis.
Specialistės tvirtina, kad svarbiausia kalbėtis su vaikais, įgyti jų pasitikėjimą ir domėtis, kas vyksta jų gyvenime. Tačiau, jei vaikas užsidaręs, pirmiausia dėmesį reiktų atkreipti, kokiose platformose jis leidžia laiką.
Tai gali būti ne tik socialiniai tinklai „Facebook“, „Instagram“, „TikTok“, „Messenger“ ar „Snapchat“, bet ir pažinčių programėlės, kuriose ypač lengva užkalbinti vaiką ir sukurti kontaktą.
„Vaikas tikrai nežinos, kas yra kitoje ekrano pusėje“, – pridūrė L. Malinovskaja.
Jam gali atrodyti, kad tai yra draugiškas ir patikimas asmuo. Vėliau staigiai tampa verbavimo auka, o pokalbiai persikelia į uždaras erdves. Gali prašyti pereiti į „Discord“, „Telegram“ platformas, kuriose sunkiau atsekti pokalbį, lengviau paslėpti savo tapatybę.
L. Malinovskaja akcentuoja, kad žmogaus profilio nuotrauka ar vaizdo skambutis neįrodys, kad čia tas pats asmuo kitoje ekrano pusėje, nes tai apsunkina ir dirbtinis intelektas. Pirmiausia dėmesį vaikams reiktų atkreipti į tai, kodėl siūloma persikelti į kitą platformą, atlikti tam tikrą užduotį, atsiųsti nuotrauką ar atsiriboti nuo tėvų.
„Dažniausiai seksualinio šantažo, viliojimo, verbavimo schemos yra tos pačios“, – pridūrė ji.
Grasinimai internete
Susidūrus su grasinimais internete L. Malinovskaja svarbiausiu žingsniu akcentuoja pokalbį su suaugusiu, kuriuo vaikas pasitiki. Tai gali būti tėvai, klasės auklėtoja, socialinė pedagogė ar psichologas.
Antras žingsnis – išsaugoti visus įrodymus, susirašinėjimus, žmogaus profilį. Jei tai susiję su sukčiavimu ar verbavimu, už kurį buvo gautas atlygis, svarbu išsaugoti banko pavedimo išrašus.
„Esmė – išsaugoti viską tam, kad būtų galima spręsti šią problemą“, – akcentuoja ji.
Toliau seka kreipimasis į policiją, o jei pavojus kyla čia ir dabar – skambutis skubios pagalbos numeriu 112. L. Malinovskaja drąsina su tuo susiduriančius vaikus ir jų tėvus kreiptis į teisėsaugos institucijas, kurios priims atitinkamus veiksmus ir pritaikys bausmes.
„Nebūkite tyrėjais iš anksto ir praneškite“, – ragino ji.