Signalai, kada ekranų naudojimas tampa problema: specialistų patarimai tėvams

Kartais ekranas tampa pabėgimu nuo nuobodulio, kuris gali peraugti į priklausomybės ar nerimo problemas. Kokie požymiai išduoda, kad naudojimasis jau tampa problema? Kaip užkirsti tam kelią?

Apie telefonų įtaką ir galimas problemas, tinklalaidėje „Gyvenu, o ne skrolinu“ kalbėjo VU Filosofijos fakulteto, Psichologijos instituto direktorė, prof. dr. Roma Jusienė ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkas, psichologas-psichoterapeutas dr. Julius Burkauskas.

„Gyvenu, ne skrolinu“ – tai laida apie vaikų ir paauglių santykį su ekranais, skaitmeninę gerovę, probleminį ekranų naudojimą, saugumą internete ir tai, kaip skaitmeninis pasaulis veikia jų kasdienybę bei šeimos gyvenimą.

Dažnėjantis ekranų naudojimas gali rodyti ir visai kitą reikšmę. Prof. dr. R. Jusienė tikina, kad tai gali parodyti, kas vyksta vaiko gyvenime, kokia atmosfera vyrauja šeimoje, ar patenkinami poreikiai.

„Bendravimas – numeris vienas. Kartais reikia ne kiekybės, o kokybės, nuoširdžiai pabendrauti su vaiku“, – pridūrė ji.

Jeigu kalbėtume apie 3–5 metų amžiaus vaikus, kuomet pagal raidą jie labiausiai mokosi stebėdami suaugusius žmones, drauge užsiimdami veiklomis, tėvai dažniausiai įduoda ekraną, kad netrukdytų. Pasak prof. dr. R. Jusienės, tėvai galėtų kokybiškai išnaudoti laiką, kuomet su vaiku kažkur vyksta, laukia pas gydytoją prie kabineto.

„Tai yra auksinis laikas“, – teigė ji.

Įjungtais ekranais tėvai moko valgyti vaikus, kad patys neva ramiai pavalgytų. Manoma, kad valgymas kartu, ypač visai šeimai, labai svarbu bendravimui.

„45 proc. atvejų labai dažnai arba bent kartais įduoda valgymo metu ekranus vaikams“, – statistiką pateikė prof. dr. R. Jusienė.

Dr. J. Burkauskas pridūrė, kad probleminis ekrano naudojimas parodo, kaip mes tvarkomės su stresu, nuoboduliu ar sunkiomis emocijomis.

„Tie žmonės, kurie sunkiausiai toleruoja stresą, nuobodulį, jie dažniausiai paneria į probleminio naudojimo formas“, – teigė jis.

Prof. dr. R. Jusienė atkreipė dėmesį, kad vaikai iš esmės nepatiria nuobodulio, jie visą laiką smalsauja. Vaikai gali atrodyti, kad nieko neveikia, bet tuo metu jie kažką galvoja, kažkam ruošiasi ir brandina mintis kažką kurti. Kartais nuobodulio situacijas painiojame su stresu.

„Galime atpažinti, kad vaikas dėl tam tikrų priežasčių yra įtampoje“, – atkreipė ji.

Kartais ir tėvai neįvertina situacijos sudėtingumo, pavyzdžiui, tėvų skyrybų, artimo netekimo.

„Vaikai jaučia mūsų nuotaikas ir kaip tik labai reaguoja į tai, kas pasakyta, kaip pasakyta, o kas nutylėta“, – pridūrė ji.

Nepatenkinti baziniai vaiko poreikiai gali pasireikšti ir tėvų atėjimu pasiimti atžalos iš darželio kalbant telefonu. Savo zirzimu ar kitokiu netinkamu elgesiu bandoma gauti dėmesio ir bendravimo.

Prof. J. Burkauskas išskyrė, kada ekranų ir technologijų naudojimas tampa priklausomybe. Tai negebėjimas kontroliuoti veiklos, į kurią įsitraukia, per daug skiriama laiko veiklai, stiprus troškimas panerti į vieną ar kitą veiklą, nepaisant įtakos mokymosi rezultatams, miegui.

„Mokslininkai, kurie dirbo su elgesio priklausomybėmis, labai dažnai mini ir tam tikrus impulsyvumo, kompulsyvumo bruožus, kurie labai susiję su probleminiu naudojimu“, – pridūrė jis.

Laikas, praleidžiamas prie ekranų, yra labai svarbus, bet taip pat svarbu ir veiklos – pornografijos žiūrėjimas, lošimas, žaidimai. Jei visą laiką pergyveni dėl to, kad kažką praleidi, tai jau signalizuoja apie probleminį naudojimą.

Pediatrų, psichologų, psichoterapeutų ir psichiatrų rekomendacijomis pagrįsti tyrimai rodo, kad iki dviejų metų vaikams iš vis nereikia jokių ekranų. Prof. dr. R. Jusienė atkreipė dėmesį, kad nereikėtų ir foninio ekrano, pavyzdžiui, dėl garso įjungto televizoriaus.

Negąsdindama tėvų ji akcentuoja, kad vaizdo ryšys su vaiku nėra kenksmingas. 3–5 metų amžiaus grupė gali pradėti mokytis iš ekranų stebėdami ar žaisdami. Ji pastebi mažėjantį kompiuterių klaviatūros ir pelės naudojimą, kas yra vienas iš tinkamiausių ir ugdančių dalykų, nes įtraukia akies ir rankos koordinaciją. Tai ateityje padeda skaitymo įgūdžiams.

„Saugu yra iki valandos ugdomo turinio, o ne įtraukiančios animacijos“, – teigė prof. dr. R. Jusienė.

Pradinukams naudotis ekranais saugu iki 2 valandų, tačiau reiktų pastebėti, kad mokyklose dažnai būna įtraukti ekranai, todėl šeimoje gali reikėti atidžiau stebėti naudojimosi laiką. Įžengus į paauglystę šis laikotarpis neturėtų būti ilgesnis nei 4 valandos.

Per ilgas ekranų naudojimas pavojingas ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Prof. J. Burkauskas ragina nepamiršti, kad ne tik ilgos valandos prie ekranų gali būti problema, bet ir įtraukiantis turinys daro žalą.

Probleminį ekranų naudojimą gali išduoti ne tik per ilgos valandos. Prof. dr. R. Jusienė atkreipė, kad tai išduoti gali ir gyvo kontakto nebuvimas, draugų neturėjimas. Ji pridūrė, kad savo praktikoje turėjo atvejų, kai paaugliams buvo stipriai apribota galimybė naudotis ekranais.

Tam prireikė ilgo pasiruošimo ir visos aplinkos bendradarbiavimo – šeimos, mokyklos.

Dažnai tėvai taiko ir kitokią praktiką. Vaikus „išsivalymui“ išsiveža į sodybą, kurioje nėra galimybės naudotis išmaniosiomis technologijomis.

„Vien uždrausti ar atimti negalima“ – pabrėžė prof. dr. R. Jusienė.

Tam būtinai turi būti kažkas šalia, kas padėtų tai atlaikyti ir įtraukti, pakeisti ekranų naudojimą.