Apie ekranų keliamas problemas ir jų sprendimo būdus, tinklalaidėje „Gyvenu, o ne skrolinu“ kalbėjo gydytojas psichiatras Mindaugas Jasulaitis ir Vilniaus universiteto Verslo mokyklos atstovė Akvilė Alauskaitė.
„Gyvenu, ne skrolinu“ – tai laida apie vaikų ir paauglių santykį su ekranais, skaitmeninę gerovę, probleminį ekranų naudojimą, saugumą internete ir tai, kaip skaitmeninis pasaulis veikia jų kasdienybę bei šeimos gyvenimą.
Ekranai ir vaikų emocinė savireguliacija
„Kas valdo ką?“ Specialistai apie vaikų santykį su ekranais ir pavojingus signalus
M. Jasulaitis atkreipia dėmesį, kad kartais klaidingai galvojame, jog emocinė savireguliacija yra nepykti, neliūdėti, nerodyti jokių emocijų. Todėl pirmiausia turėtume išsiaiškinti, ką reiškia ši sąvoka.
„Savireguliacija – atpažinti jausmą, kuris kyla manyje, įsivardinti jį, išmokti išbūti tame jausme ir kontroliuoti su tuo susijusį savo elgesį“, – paaiškino specialistas.
Vaikas negimsta su šiomis savybėmis, todėl tam įtakos turi tėvai ir aplinka, kuri moko atpažinti emocijas. M. Jasulaitis pastebi, kad ekranai nėra nei geri, nei blogi, tačiau gali padėti efektyviai suvaldyti vieną ar kitą emociją.
A. Alauskaitė pažymi, kad ekranų naudojimas gali būti aktyvus ir pasyvus. Aktyviam naudojimui priskiriamas technologijų naudojimas ugdymo procese, kuris vis labiau tampa neišvengiamu.
Susiję straipsniai
Pasyvus naudojimas pasireiškia vaizdo stebėjimu ar tinklalaidės klausymu. Tačiau ekspertė pastebi, kad šiai dienai svarbiausia kalbėti apie tai, kaip išmokti gyventi naujoje realybėje.
„Turi atsirasti kažkokie ritualai arba reguliaciniai dalykai, kurie padėtų tiek šeimose, tiek mokyklose ar universitete išmokti save reguliuoti ir turėti sveiko laiko su technologijomis limitą“, – tikina ji.
Nuobodulyje paskendęs vaikas pirmiausia griebiasi telefono, tačiau M. Jasulaitis siūlo paklausti savęs, ką darome, kai apima nuobodulys?
„Viena iš žmogaus problemų, kad mes labai sunkai toleruojame nuobodulį ir mums norisi pastoviai būti sensorinių dirgiklių apsuptyje“, – teigė jis.
Jis tikina, kad būtų naivu tikėtis iš vaiko ar paauglio, kad jis gebėtų įveikti nuobodulį, liūdesį ar nekantrumą kaip suaugęs žmogus, kai patys to nesugebame padaryti. Todėl šiuo atveju ekranai atskleidžia kitą pusę – dėl savo gebėjimų vienu metu siųsti daug sensorinių impulsų efektyviai nuramina.
Šiuolaikiniai tėvai vis dažniau mažamečio vaiko auginime atsisako ekranų, tačiau iš mokslinės pusės pažvelgęs M. Jasulaitis aiškina, kad nėra įrodymų, jog 15 minučių sužalos vaiką.
„Pagrindinė problema atsiranda tada, kai tai tampa pagrindiniu reguliacijos įrankiu“, – pridūrė jis.
Mažas vaikas ne tik nesuvokia, kas kaip veikia, bet ir negeba įvardinti savo jausmų. Trumpuoju periodu telefonas gali efektyviai suvaldyti emocinio sprogimo krizę, tačiau ilguoju periodu tai neugdo emocinės savireguliacijos.
A. Alauskaitė pateikė kolegos JAV daryto tyrimo rezultatus, kuriame dalyvavo 3–5 metų amžiaus vaikai, kuriems buvo duodami ekranai atsiradus nuoboduliui. Tyrimo metu ilgalaikėje perspektyvoje paaiškėjo, kad vaikams tai išugdo didesnį pyktį.
„Nereikėtų susidaryti klaidingo įspūdžio, kad vieną ar du kartus išmaniųjų prietaisų davimas išspręs nuobodulio problemą“, – pridūrė ji.
Todėl ji siūlo sugalvoti, kaip užimti vaikus ir trumpam padėti ekranus į šalį. Tai gali būti pagalba buityje, pasivaikščiojimas gamtoje, nuoširdus pokalbis ar tėvų įsitraukimas į vaiko žiūrimą turinį ekrane.
„Technologijų ir emocinio disbalanso eroje labai svarbus yra ryšys“, – mano A. Alauskaitė.
Vaikai – tėvų atspindys
Europos Sąjungos šalyse jau galime pastebėti, kad sparčiai imamasi priemonių prieš socialinių tinklų prieinamumą paaugliams. Matoma, kad technologijos padaro didelę žalą, jei yra naudojamos netikslingai ir neribotai. M. Jasulaitis atkreipė dėmesį, kad yra didelis skirtumas, ar vaikas prie ekrano bus vienas, ar šalia bus vienas iš tėvų. Jis akcentuoja didesnį tėvų įsitraukimą į vaiko virtualų pasaulį.
„Kai formuojasi vaiko psichika, jam labai svarbu susieti virtualų ir realų pasaulį“, – pridūrė jis.
Apie pykčio reakciją prakalbęs psichiatras atkreipia dėmesį, kad vaiko pyktis dažnai vadinamas priklausomybe nuo ekranų, tačiau į tai reiktų žiūrėti plačiau.
„Reikia suvokti, kad mažų vaikų arba pradinukų emocinis reguliavimas yra pakankamai silpnas“, – aiškino jis.
Būtent dėl to jie sunkiai pasitraukia iš vienos ar kitos veiklos, nebūtinai tai yra išmaniosios technologijos. Pasireiškus vaiko pykčiui, M. Jasulaitis supranta, kad tai nemaloni situacija ne tik aplinkiniams, bet ir tėvams, kurie jaučiasi negebantys sukontroliuoti ir nuraminti vaiko.
„Jeigu vaikas rėkia vis garsiau, mes turėtume kalbėti ramiau“, – patarimą tėvams davė psichiatras.
Pasak jo, svarbus ir tėvų vaidmuo, kaip jie elgiasi prie vaiko. Pavyzdžiui, jei tėvai visada būna su telefonu rankose, silpnėja kontaktas su vaiku ir ilgainiui tai gali turėti žalojantį poveikį.
A. Alauskaitė pridūrė, kad negalime iš savo vaikų reikalauti kitokio elgesio modelio, jei patys grįžę po darbo numetame daiktus ir įlendame į telefoną.
„Vaikai yra mūsų veidrodžiai ir atspindžiai. Kaip mes reaguojame į atitinkamą situaciją, taip ir vaikai reaguoja“, – pridūrė ji.