Pasakojimai apie neįgaliųjų sportą dažniausiai prasideda panašiai - buvo avarija arba apsigimimas, neteko kojos arba regėjimo. Tada jis ar ji atrado jėgų, apsivilko aprangą su užrašu „Lietuva“ ir savo negalią įveikė stadione.

Tomas Kairys purto galvą. Jo pasakojimas - ne toks. Taip, dėl apsigimimo jis turi tik vienos kojos pėdą ir ant jo krūtinės užrašyta „Lietuva“. Bet tam, kad galėtų tapti greičiausiu Lietuvos neįgaliuoju, T.Kairys turėjo įveikti ne tik save ir savo negalią.

Iki finišo linijos liko tiktai keli metrai, dar keli žingsniai, ir T.Kairys laimės 60 metrų bėgimą.

Bėgikai priešais savo akis mato, kaip kyla ir vėl nuo bėgimo takelio atsispiria keista juoda anglies pluošto pėda, varžtais prisukta prie kojos protezo, pritvirtinto žemiau kelio.

Ši „pėda“ finišuoja pirmoji. T.Kairys švyti. Nesvarbu, kad tai tik Vilkaviškio rajono varžybos, kuriose varžosi ne patys pajėgiausi šalies sportininkai.

Svarbiausia, kad už bėgiko su protezu nugaros liko tie, kurių abi kojos sveikos.

„Visi liko „apakę“, - prisiminęs prieš kelerius metus vykusias varžybas nusijuokė 34 metų penkiakovininkas T.Kairys.

Jis vienas Baltijos šalyse sportuoja su specialiu „kabliu“ - taip vadinamas sportinis kojos protezas, naudojamas geriausių pasaulio lengvaatlečių, kurių galūnės amputuotos.

Su panašiais, tik tobulesniais „kabliais“ sportuojantis pasaulio rekordininkas Oscaras Pistorius iš Pietų Afrikos Respublikos buvo pareiškęs norą varžytis Pekino olimpinėse žaidynėse su sveikais sportininkais.

Tarptautinė lengvosios atletikos federacija nusprendė, kad O.Pistoriaus vieta - parolimpinėse žaidynėse, nes pagal modernias technologijas pagaminti protezai esą suteikia pranašumo prieš sveikas kojas. Tačiau sportininkas dėl savo teisių kovoja toliau.

„Man irgi norėtųsi. Jei būčiau jaunesnis, siekčiau bet kokia kaina patekti į sveikųjų olimpiadą“, - sekdamas O.Pistoriaus situaciją kalbėjo T.Kairys, 2004 metų Atėnų parolimpiadoje užėmęs penktąją vietą penkiakovės rungtyje.

Kauno lengvosios atletikos manieže dabar jis ruošiasi šios vasaros žaidynėms Pekine.

Atvažiavęs iš savo namų Kybartuose (Vilkaviškio r.) penkiakovininkas išsitraukia iš kuprinės kojos protezą ir šypteli: „Būčiau aš tą kablį gavęs prieš dešimt ar penkiolika metų, viskas būtų kitaip. Bet yra kaip yra“.

Tą sausio mėnesio dieną manieže nuo sportuojančiųjų pertekliaus darėsi karšta. Tarp jų visų rimčiausia sveikatos bėda - nebent iškrypusios kojos, plokščiapėdystė.

Todėl T.Kairiui neįmanoma neišsiskirti iš minios, kad ir kaip jis to norėtų. Vos tik vyras nusimauna sportines kelnes ir lieka su juodais aptemptais šortais, žmonės pradeda spoksoti į dirbtinę koją.

Sportininkas prisėda greta šuolių į tolį duobės ir, nusiėmęs kasdienį protezą, su kuriuo darė apšilimą, pasideda jį šalia savęs ant rusvos maniežo dangos. Rudaakis pusilgiais plaukais ir apvaliais raumenimis ant kojos bigės dedasi savo sportinį „kablį“.

Tai, kas T.Kairiui yra kasdienybė, pirmą kartą matantiesiems neatrodo įprasta: specialiai pagal jo koją Kaune pagamintas bigės ėmiklis, prie jo priveržta anglies pluošto spyruoklinė pėda, išlenkta lyg gepardo letena, ant jos galo užmautas nuo bėgimo batelio nupjautas priekis su baltais raišteliais.

T.Kairys atsistoja ant to 11 tūkst. litų kainavusio biomechaninio stebuklo ir pasišokinėdamas nubėga prie savo trenerio.

„Laimėjimas yra vien tai, kad Tomas bėga be trūkčiojimų, vizualiai net nelabai matyti, kad jo koja protezuota“, - sako Romualdas Petruškevičius.

Lengvosios atletikos specialistas padeda T.Kairiui ruoštis Pekino parolimpiadai. O vienas geriausių Lietuvos šuolininkų į tolį Povilas Mikalauskas kartu rengiasi olimpiadai.

„Kokios gali būti Tomui nuolaidos? Jis ir su sveikais savo varžovais gali lenktyniauti“, - šyptelėjo treneris.

T.Kairys nuleidžia galvą ir įsibėgėjęs šoka į smėlio duobę. Kojos ir protezas nuskraidina sportininką toliau nei penkis metrus.

„Pradžioje aš sportavau su paprastu, buitiniu, protezu ir pirmą kartą nuvažiavęs į pasaulio neįgaliųjų čempionatą 1999 metais Barselonoje norėjau viską mesti. Supratau, kad jei noriu ko nors pasiekti, reikia „kablio“. Tačiau tais laikais Lietuvoje manęs ne visi klausėsi“, - T.Kairys prisiminė kovą su kitų žmonių nepasitikėjimu.

Kovą, kurią sportininkas galų gale laimėjo 2002-aisiais gaudamas sportinį protezą. Vos jį užsidėjęs per pirmąją treniruotę Tomas 100 metrų bėgimo rezultatą pagerino beveik visa sekunde - iki 12,50 sek.

Tą dieną tarsi kažką laimėję jautėsi ir T.Kairio tėvai, Lietuvos pasienio miestelyje Virbalyje telefonu sulaukę gerų žinių iš savo pirmagimio.

„Palaukite, galbūt tai jums - Dievo dovana“, - po vaiko gimimo tėvams sakė kunigas.

„Aš daug galvojau, už ką man čia taip nepasisekė, - prisipažino T.Kairys. - Bet į viską žiūriu filosofiškai: jei taip į pasaulį atėjau, vadinasi, turiu kažkokią misiją. Visada sau kartojau ir kartosiu, kad niekas nevyksta be priežasties. Turėjau ką nors daryti, o ne sėdėti vietoje“.

Ir nesėdėjo. Su sunkiu rusišku odiniu protezu jis lakstė po miestelį ne mažiau nei kiti berniukai. Tomas žaisdavo futbolą, tik bijodavo spirdamas nesužeisti draugų, todėl nutarė stovėti vartuose. Jis žaisdavo krepšinį ir atsispirdamas sveika kairiąja koja apšokdavo savo varžovus. T.Kairys nuo mažens darė viską, kad tik būtų toks pat kaip visi.

O jo tėvai ieškojo geriausių medikų, kurie galėtų kaip nors padėti jų sportiškajam sūnui. K.Kairienė netgi ryžosi ilgai kelionei į Sibirą, į garsųjį Gavrilo Ilizarovo traumatologijos ir ortopedijos mokslinį institutą Kurgane.

„Kai pamačiau visus tuos virbalus, kurie turėjo pakeisti mano kojos kaulą, pasakiau mamai, kad savęs žaloti neduosiu. Jau geriau visą gyvenimą vaikščiosiu su protezu. Ir teisingai pasielgiau“, - įsitikinęs T.Kairys.

Sportuojant jo protezas lūždavo, ir rungtynės baigdavosi. Vaikinas pasidėdavo nesusiformavusią koją ant sveikosios čiurnos ir plyta daužydavo išlindusias protezo sąnario konstrukcijas. Arba eidavo pas kokį meistrą ir prašydavo „suvirinti koją“.

„Noras būti tokiam kaip visi neleido man nuleisti rankų“, - sakė T.Kairys.

Dar vienas būdas nukreipti kitų dėmesį nuo neįgalumo - kultūrizmas. Prieš atrasdamas lengvąją atletiką sportininkas kelerius metus dienas leisdavo su svarmenimis: „Fizinė išvaizda kompensuoja trūkumus“.

Kai T.Kairys eina gatve, jis šiek tiek šlubuoja, bet stengiasi žengti kuo lygiau, kad niekam nekiltų minčių apie tai, kas vyksta po dešinės kojos keliu.

O jei penkiakovininkas vakarėlyje ar bare susipažįsta su moterimi? Apie savo neįgalumą - nė žodžio. Jei mergina klausia apie šlubavimą? Atsakymai paruošti - pasitempiau, įtvaras, avarija.

„Kartais net pagalvoju, kad tik neprisikalbėčiau. Tik artimiau susipažinęs su žmogumi atvirai pasišneku, - šypsojosi T.Kairys. - Mano gyvenime liko tai, kas tikra. Kas netikra, viskas išgaravo“.

Lietuvos parolimpiečiui gailesčio nereikia, nors sveikiesiems neįgaliųjų sportas suteikia progos netrukdomiems paspoksoti į nelaimingų nutikimų pasekmes ir užjausti dalyvaujančius.

Pagrindinis parolimpiadų šūkis visada bus „triumfas“ - esą visi laimingi vien dėl to, kad dalyvauja, kad su savo negalia nesėdi namie.

Bet T.Kairys treniruojasi ir gyvena tam, kad laimėtų.

Nuo pat 1995-ųjų, kai susipažino su Seulo parolimpiados nugalėtoju, aklu ieties metiku Vytautu Griniumi, ir sužinojo apie varžybas tarp žmonių su protezais, nuo tada, kai Vilkaviškyje susirado sveikųjų lengvaatlečių grupę ir įtikino trenerį Vaclovą Miliauską priimti jį į treniruotes, T.Kairys galvojo apie pergales, o ne apie dalyvavimą varžybose.

„Nenoriu aš tame kaime visą gyvenimą sėdėti. Jaučiu, kad sporte galėčiau daug pasiekti“, - tuomet guodėsi pažįstamiems sportininkas, iki 2003-iųjų negalėjęs varžytis dėl medalių, nes neturėjo sąlygų normaliai treniruotis.

Jo prašymai to meto neįgaliųjų sporto vadovams pasirūpinti moderniu protezu lengvajai atletikai likdavo neišgirsti. Ir tik tada, kai perspektyviu lengvaatlečiu ėmė rūpintis dabartinis susisiekimo ministras Algirdas Butkevičius, ledai pajudėjo.

„Be šio žmogaus paramos nebūtume pramynę jokių kelių“, - pasakojo T.Kairys.

2003 metais suvalkietis pirmą kartą Lietuvai laimėjo penkiakovės bronzos medalį Europos čempionate Olandijoje ir pradėjo ruoštis Atėnų parolimpinėms žaidynėms. Vienoje treniruotėje 100 metrų jis įveikė per 11,5 sek. - toks rezultatas Atėnuose būtų užtikrinęs pirmąją vietą trečiojoje penkiakovės rungtyje.

Tą parolimpinio starto rytą T.Kairys į stadioną atvažiavo po bemiegės nakties. Jis dar nedarė apšilimo, o kūną jau pylė prakaitas. Pakėlęs akis Lietuvos atstovas tribūnose ieškojo savo draugės, kelios dienos prieš svarbiausias gyvenimo varžybas atvažiavusios palaikyti Tomo į Graikiją.

„Mane moterys įkvepia“, - neslėpė T.Kairys.

Jis išbandė Atėnų olimpinio stadiono dangą su savuoju „kabliu“, įsibėgėjo pirmam šuoliui į tolį ir iš karto suprato, kad nieko gera nebus. Vietoj asmeninio rekordo (5 m 60 cm) pirmuoju bandymu T.Kairys nušoko tik 5 m 9 cm.

Rutulio stūmimo sektoriuje istorija kartojosi - vietoj įprastų 12 metrų įrankis nuskriejo 11 m 17 cm.

Jaudulys praėjo, ir jėgų atsirado tik paskutinei - 400 m bėgimo rungčiai, kuri dažniausiai T.Kairiui būdavo pati sunkiausia. Galutinis rezultatas - 5-oji vieta.

„Jaučiausi lyg kažko nepadaręs, - pasakojo 181 cm ūgio sportininkas. - Paskui pagalvojau, kad penktoji vieta yra geras rezultatas. Buvo, kas mane kaltino, kad į olimpiadą atsivežiau draugę. Galbūt dariau klaidų, bet nesigailiu“.

Grįžus į Lietuvą meilė išgaravo, bet noras laimėti liko. Kad atsikratytų ikistartinio jaudulio, penkiakovininkas mokėsi medituoti ir susikaupti. Kitąmet Europos neįgaliųjų čempionate Suomijoje T.Kairys atrodė šviežias kaip to varžybų ryto oras ir tapo vicečempionu.

„Man tas sidabras yra brangiausias. Italui pralaimėjau tik trisdešimt keliais taškeliais“, - šypsojosi vienintelis Lietuvos penkiakovininkas su kojos protezu.

T.Kairys vis kalba apie tai, koks brangus jo „kablys“, bet nutyli, kad pasaulio greičiausio žmogaus be kojų O.Pistoriaus „gepardo letenos“ kainuoja trigubai daugiau. Du ištobulinti PAR sprinterio protezai kainavo 15 tūkst. svarų - apie 70 tūkst. litų.

Kai Pekine rugsėjį bus uždegta parolimpinių žaidynių ugnis, T.Kairiui bus jau 35-eri. Jis tikisi iš naujo kovoti dėl to, ko nepavyko pasiekti prieš ketverius metus Atėnuose.

Tik šį kartą bėgimo takeliuose ir metimo sektoriuose jam teks varžytis ne vien su priešininkais ir savo jauduliu, bet ir su moderniausiomis technologijomis.

„Tomo „kablys“ nėra tobulas.

Amerikiečiai, italai, prancūzai jau turi tobulesnius“, - pečiais gūžteli treneris R.Petruškevičius, stebėdamas, kaip ratus aplink maniežą suka T.Kairys.

Jis įsilieja į būrį bėgikų, tampa vienu iš daugelio - kaip ir visada troško. Bet nepastebėtas šis sportininkas neliks.

„Man reikia daug judesio, energijos, - karjeros pabaigos T.Kairys kol kas neplanuoja. - Dabar turiu jau du „kablius“ - senesnį naudoju per treniruotes, o naujesnį, patobulintą, per varžybas“.

Jis pasimokė, kad su vienu protezu važiuoti į čempionatus yra rizikinga, nes pernai prieš pasaulio pirmenybes Danijoje „kablio“ varžtai nulūžo vos stojus į startą. Lietuviui teko pasitenkinti septintąja vieta.

„Po to norėjau viską baigti, bet atsigavau pasaulio neįgaliųjų sporto žaidynėse Taivane. Nors ten nebuvo dviejų amerikiečių, vis tiek ne taip paprasta finišuoti pirmam“, - sakė T.Kairys, šį rugsėjį pagaliau dienai tapęs geriausiu pasaulyje.

Lietuvoje neįgalus penkiakovininkas dar ilgai liks geriausias. Tol, kol neatsiras bent vieno kito lengvaatlečio, kuris tikėtų, kad ir su amputuota koja galima siekti to, kas kitiems atrodo nepasiekiama.