Viešėdamas pas senelį Charkove atlikėjas Radžis pajuto, ką reiškia būti mylimam.
Videonaujienose žiūrėkite reportažą apie Radži kelionę.
Iki dvejų metų jis augo kartu su kalinčia motina Raisa Aleksandrovič. Vėliau Radžis iškeliavo į Panevėžio vaikų namus. Jo tėvas, irgi Radžis Aleksandrovičius, sūnaus neaugino. Vyras savo didžiąją gyvenimo dalį praleido įkalinimo įstaigose.
Kai Radžiui buvo ketveri, į Lietuvą aplankyti sūnaus iš pirmosios santuokos atvažiavo jo senelis V.Christovas.
Turtingas graikų kilmės romas po skyrybų su pirmąja žmona išvyko gyventi į Rusiją. O Radžio senelė neleido vaikams - Radžio tėvui, broliui ir seseriai - su juo bendrauti. Prieš mirtį moteris vis dėlto davė Radžio tėvui senelio adresą Rusijoje.
Tuo metu V.Christovas jau buvo sukūręs antrą šeimą ir augino 8 vaikus - šešis sūnus ir dvi dukteris.
Praėjus 20 metų, kai V.Christovas gavo Radžio tėvo laišką, tą pačią dieną jo 18-metis sūnus iš antrosios santuokos žuvo važiuodamas motociklu. Taigi Radžio senelį tą dieną aplankė ir didžiulis skausmas, ir netikėtas džiaugsmas dėl trijų iš naujo atrastų vaikų.
***
Atvykęs į Lietuvą aplankyti tuo metu jau kalėjusio Radžio tėvo V.Christovas sužinojo, kad turi anūką. Romams šeima - didžiausia vertybė.
Vyriausias sūnus tampa giminės baronu, o visa šeima dažnai gyvena kartu ir padeda auginti vaikus, sprendžia visas iškilusias problemas.
Radžio senelis nusprendė anūką pasiimti iš vaikų namų ir užauginti kartu su savo vaikais iš antrosios santuokos. Nuvykęs į Panevėžio vaikų namus, V.Christovas vaikų namų darbuotojams padarė gerą įspūdį.
Vyriškis vilkėjo prabangų odinį paltą, o į Lietuvą iš Rusijos atvažiavo tuo metu prabangia „Volga“. Būsimasis dainininkas Radžis tuo metu mėgavosi savo grupės auklėtojos meile ir globa. Aštuoniolikmetė auklėtoja Jorinta pamilo žydraakį čigoniuką nuo tos dienos, kai šis iš kalėjimo atkeliavo į vaikų namus.
Sužinojusi, kad jos numylėtinį gali pasiimti ir į Rusiją išsivežti senelis, mergina pravirko. Atvykėlis merginą ramino. Vėliau Jorinta tapo Radžio krikšto motina.
Radžio senelio planams pasiimti anūką sutrukdė vaiko motina. Nuvykęs pas ją į kalėjimą gauti sutikimo Radžio senelis išgirdo neigiamą atsakymą. Vaiko motina nesutiko sūnaus atiduoti prisiekinėdama, kad, kai išeis iš kalėjimo, pati augins sūnų.
Moteris tikėjo, kad vieną dieną jai pavyks atsistoti ant kojų. Mažasis Radžis veltui laukė motinos. Ji ne tik nė karto neaplankė sūnaus vaikų namuose, bet net neateidavo pažiūrėti jo koncertų, kai vaikinas koncertuodavo kalėjime.
Į Rusiją grįžęs Radžio senelis dar kurį laiką bendravo su savo vaikais iš pirmosios santuokos. Jis lankė būsimo dainininko tėvą kalėjime, siuntė jam pinigų, maisto ir tikėjosi, kad sūnus sugrįš į doros kelią.
V.Christovo vaikai iš antrosios santuokos puikiai gyvena, mokosi, verčiasi prekyba ir neturi problemų su teisėsauga.
***
Prieš dešimt metų Viktoro ir Radžio tėvo santykiai nutrūko. Senelis su savo šeima po sūnaus žūties persikėlė gyventi į Ukrainą, vėliau pasikeitė telefonai, o Lietuva Ukrainai tapo sunkiau pasiekiamu užsieniu.
Klausimas, kaip būtų susiklostęs Radžio gyvenimas, jei jis būtų augęs ne vaikų namuose, o pas turtingą senelį, Lietuvoje gyvenančiam romui nedavė ramybės septyniolika metų. Sužinojęs, kad žurnalistai bandys rasti senelį, Radžis paprašė: „Jei jūs jo ieškosite, darykite tai jau rytoj, nes senelis turbūt labai senas ir bet kada gali numirti“.
Vienintelis žmogus, žinantis, kaip rasti senelį, buvo Radžio tėvas. Aplankę jį Alytaus kalėjime, išgirdome apie senelį kone legendą.
Radžio tėvas pasakojo, kad V.Christovas buvo į Lietuvą atvykęs ne su „Volga“, o su „Mercedes“, jo tėvas yra turtingas baronas ir gyvena trijų aukštų name su garažu ant stogo.
Išgirdę pasakojimą pasišaipėme, kad Radžio tėvas yra geras pasakininkas. Padėkojome už senelio adresą ir telefono numerį Charkove, Ukrainoje, ir išvykome į Vilnių.
Telefono numeris buvo pasikeitęs, o po ilgų paieškų pavyko prisiskambinti tik priemiesčio, kuriame galbūt gyveno senelis, seniūnei.
***
Jos sekretorė patvirtino, kad jų rajone gyvena daugiavaikė čigonų šeima. Ar gyvas Viktoras, niekas pasakyti negalėjo. Su tokiomis naujienomis nuskubėjome pas Radžį.
Vaikinas susijaudino, apsidžiaugė, bet kažkodėl nusprendė, kad senelis jau miręs.
Vėl paskambinome į Ukrainos informacinę tarnybą ir paprašėme bet kokio numerio toje gatvėje, kurioje galėtų gyventi Radžio senelis. Atsiliepė senyva moteris, kuri patvirtino, kad pažįsta šią šeimą. Ji pasakė - senelis gyvas.
Į kelionę išsiruošėme kartu su Radžiu. Vaikinas pasiruošė viskam: galbūt senelis serga ir neturi už ką nusipirkti vaistų? Gal neturi ką valgyti? Todėl Radžis į kelionės kuprinę įsidėjo ne tik suvenyrų, bet ir lietuviškos duonos, dešros, saldainių.
Nusprendėme, kad senelio turtai, jei kada jų būta, seniai ištirpę. Svarbiausia mums buvo tai, kad jis įsileistų garsųjį anūką į namus.
Į Charkovą atskridome vasario 14-ąją, per Radžio 21-ąjį gimtadienį. Viešbutyje prieš važiuodami pas senelį dainininką pasveikinome jo šventės proga. Nežinojome, ar šis gimtadienis jam bus linksmiausias gyvenime.
O jei Viktoras mus pamatęs tris kartus iššaus į orą ir lieps nešdintis? O gal per tą savaitę, kol jo ieškojome, mirė arba išvyko į savo gimtąją Graikiją?
Taksi mus atvežė į duobėtą Charkovo nuosavų namų priemiestį. Ieškojome senelio namo klausinėdami vietinių, kur gyvena čigonai Christovai. Radžis iš susijaudinimo tylėjo ir nebejuokavo.
Pagaliau suradome lyg ir senelio namą. Duris atidarė simpatiška paauglė čigoniukė. Paaiškinome, kad ieškome V.Christovo. Sužinojusios, kad atvežėme žinių apie jo anūką, mergaitė ir jos motina apsidžiaugė.
Jos mums pasakojo, kad senelis norėjo pats surasti anūką per populiarią Rusijos laidą „Lauk manęs“ . Moteris paprašė Radžio adreso. „Jis sėdi taksi“, - pasakiau.
Moteris sukliko iš džiaugsmo, puolė į namo vidų, atbėgo kažkokie vyrai. Visi šūkaudami nulėkė prie mašinos, Radžį apsupo ir pradėjo glėbesčiuoti.
Vėliau paaiškėjo, kad atskubėję vyrai yra Radžio dėdės. Susėdome į jų automobilį ir išvažiavome pas senelį, į kitą namą. Atvykę sužinojome, kad senelis išvyko į čigonų teismą. Mat jis yra baronas ir jo balsas svarstant bendruomenėje kylančius klausimus yra lemiamas.
V.Christovas anksčiau buvo pasakiškai turtingas. Jis iš tiesų yra graikų kilmės ir priklauso aukščiausiai romų kastai - lovariams.
Kol ieškojome senelio, visa didžiulė Christovų šeima mobiliaisiais telefonais pranešinėjo džiugią naujieną apie atsiradusį giminaitį. Senelis jau skubėjo pas mus. Jo ir Radžio susitikimas įvyko šalikelėje.
Iš automobilio išlipo neaukštas žilas vyriškis su žmona. Tatjana, tikra čigonė, iškart iš laimės apsiašarojo ir Radžį išbučiavo kaip savo vaiką.
Viktoras buvo santūresnis. Bet ir jis negalėjo nuslėpti džiaugsmo ir susijaudinimo spausdamas Radžiui ranką ir jį bučiuodamas.
„Simpatiškas vaikinas. O romų kalbą moka? Nemoka? Net rusiškai beveik nekalba? Išmokysime“, - numojęs ranka kvatojo dainininko senelis.
***
Pagaliau buvome pakviesti į namus. Grįžome į tą pačią duobėtą gyvenvietę. Už aukštų tvorų slėpėsi namai. Įėjome į paprastą mūrinį namą, išklotą kilimais. Mus pasitiko šuo.
Įžengėme į prabangią menę. Antikvariniai baldai, sienų lipdiniai, freskos, brangūs indai.
Toliau - dar didesnė menė, primenanti bažnyčią ar senoviškus barokinius rūmus. Iki lubų - 20 metrų, sienas puošia paveikslai ir lipdiniai iš aukso. Lubų centre kabo didžiulis krištolinis sietynas. Įspūdis toks, lyg būtume patekę į juostos apie Liudviką XIV filmavimo aukštelę, o ne tikrus namus.
Kai emocijos atslūgo, susėdome pakalbėti. Viktoras vis kartojo, kaip jis norėjo anūką pasiimti, bet marti jam Radžio neatidavė. Lyg teisindamasis, kad taip ilgai reikėjo laukti šio susitikimo.
Sužinojęs, kad Radžis Lietuvoje yra žvaigždė, senelis panoro paklausyti anūko dainų. Tuoj pat buvo atneštas mikrofonas. Radžis dainavo, o senelis su žmona verkė.
Radžis tą vakarą į viešbutį nebegrįžo, liko pas senelį nakvoti. O kitą vakarą buvo surengta anūko gimtadienio puota. Į svečius pas Viktorą sugužėjo Charkovo romų elitas: bendruomenės prezidentas, garsus kompozitorius ir dainininkas.
Pažiūrėti į netikėtai atsiradusį giminaitį atskubėjo Radžio dėdės net iš Maskvos. Vyrai ir moterys šventė prie atskirų stalų.
Radžio garbei padainuoti buvo pakviestas garsus vietos dainininkas. Vyrai kėlė taures, rėžė tostus, dainavo. Nors nuo alkoholio ir maisto lūžo stalai, po kelių taurių šampano romai kėlė taures, kuriose buvo sultys.
Tą vakarą buvo pasakyta daug skambių žodžių. Daugiausia linkėjimų ir dėkingumo sulaukė Radžio globėja Vida Minevičienė. Buvo paskelbta, kad nuo šiol ji yra toks pat šeimos narys kaip ir Radžis ir bet kada yra laukiama senelio namuose.
***
Prieš vidurnaktį pakilome, nes anksti ryte laukė kelionė namo. Radžis, per vieną naktį suradęs dešimtis giminaičių, atsisveikino su seneliu. Tatjanos ir Viktoro skruostais vėl riedėjo ašaros. Peržegnoję anūką jie paprašė vėl atvykti.
Grįžę į viešbutį taip ir nespėjome pailsėti. Radžio dėdės dar kartą atvažiavo atsisveikinti su giminaičiu. Jie pasakė, kad Radžis dabar seneliui yra brangesnis už sūnus.
Atlikėjui Radžiui senelis padovanojo aukso grandinę, mados namų „Dolce & Gabbana“ džinsus.
Vienas dėdė atsisveikindamas nusivilko odinę striukę ir primygtinai liepė Radžiui ja apsirengti. Visi nusprendė, kad rūbas dainininkui puikiai tinka.
Prieš savaitę Radžis vėl buvo nuvykęs į Charkovą - pasveikino savo senelį 69-ojo gimtadienio proga ir įteikė jam porcelianinių indų rinkinį.