Nijolė Drazdienė: „Kūdikis turi gimti laukiamas“

Šimtus, gal net tūkstančius neišnešiotų ir, žinoma, sveikų vaikučių per ilgus darbo metus švelniai lietė gydytojos N.Drazdienės rankos. Ne vienam jų tiesiogine šių žodžių prasme ji dovanojo sveikatą ir netgi gyvybę. Kitus tik pakilnojo, paglostė, pakalbino ir jie ėmė augti kaip ant mielių. Daugelis užaugo sveiki kaip ridikai. Daugelis, jau baigę mokslus ir sukūrę šeimas, už tai jai be galo dėkingi.

Visos moterys, kurių mažylius globojo ši nuostabi moteris, gali patvirtinti - ji visada šypsosi. Atrodo, jeigu nebūtų vaistų, naujagimius ji išgydytų vien savo švelnia šypsena.

„Esu Vėžys. Vadinasi, viską laikau savo viduje. Išorėje visi mato tik mano šypseną“, - kuklinasi Vilniaus pediatrų draugijos pirmininkė, garsi neonatologė, prieš kelerius metus „Už nuopelnus Lietuvai“ (reikėtų patikslinti - ir už nuopelnus mamoms bei vaikams. - Red.) prezidento Valdo Adamkaus apdovanota Gedimino ordinu.

- Kaip moterys šiais laikais ruošiasi motinystei, gimdo?

- Visko būna. Visais laikais vaikai įvairiai gimdavo ir atsinešdavo savo dalią. Mano darbo pradžioje buvo visko. Visko būna ir dabar. Tik aš galvoju, kad viskas keičiasi į gera. Vis dažniau į vaikelio laukimą įtraukiama visa šeima. Nėštumo metu su juo kalbasi ne tik mama, bet ir tėtis. Tyrimais įrodyta, kad dar būdamas įsčiose vaikelis viską girdi, jaučia, reaguoja. Pavyzdžiui, mamai išgėrus saldžios arbatos ir greitai po to atlikus tyrimą ultragarsu, galima pamatyti, kaip vaikelis iš malonumo pradeda judinti lūpytes...

- O kaip jis jaučiasi tada, kai mama rūko, ragauja alkoholio?

- Tada jis kenčia. Seniai žinomas žalingas tokio elgesio poveikis būsimam kūdikiui. Ši liga turi baisų pavadinimą - alkoholinis vaisiaus sindromas. Juo sergantiems jau gimusiems vaikučiams būdingi tam tikri išvaizdos požymiai, jie būna mažo svorio, turi mažesnę smegenų masę. Gali turėti rimtų raidos sutrikimų. Žinoma, taip elgiasi tik vaiko nenorinčios motinos. Jų vaikas, dar būdamas įsčiose žino, kad yra nemylimas. Teigiamų emocijų stygius palieka neigiamą žymę. Laukiamas vaikutis net negimęs jau žino, kas yra jo šeima. Kaip skamba jo mamos, tėčio balsas. Kaip sakoma, jis auga gerame emociniame lauke.

- Esate sakiusi, kad pamestinuko ne visada reikia gailėti - jį reikia mylėti. Ar įmanoma mylėti svetimus kūdikius?

- Bet mes juos mylime! Kai į mūsų ligoninę patenka pamestinukas, kuriam mama net nedavė vardo, būtinai jį sugalvojame - duodame tokį, kurį jis gimdamas atsinešė. Nešiojame, glostome, maitiname. Tačiau kad ir kokie geri būtų gydytojai, slaugytojos, kūdikių namų auklytės, jie negali duoti to, ką mylinti mama duoda vaikeliui. Vaikas jaučia, kai motina jį trumpam palieka. O jei visam laikui? Tada jis ima nepaliaujamai verkti. Kaip slaugytojos sako: „Lipa ant sienų“. Ką nori jam gali daryti - sūpuoti, maitinti, migdyti, šnekinti, - jis vis tiek rėks. Ir auga toks sudirgęs.

Jeigu atsiranda įtėviai, vaikas greitai atkunta. Tampa ramus, pradeda šypsotis, geriau valgo, priauga svorio. Aš netikiu stebuklais, bet jų būna.

- Jūsų klinikoje gimė mažoji šiaulietė Rasa Marija Urbonaitė, svėrusi vos 450 gramų. Taip pat - garsusis vilniečių Latukų ketvertukas. Tai irgi savotiški stebuklai...

- Raselę priėmiau ne aš, bet vėliau man ją teko globoti. Dabar jai 8 metai. Kiek žinau, eina į pirmą klasę, gerai skaičiuoja, dainuoja. Mokosi kaip ir visi vaikai. Rasa iš visų mano matytų vaikučių buvo mažiausia. Bet šiek tiek didesnių teko užauginti labai daug. Rasai išgyventi padėjo Dievas, slaugytojos ir, aišku, mama, kuri labai ją myli.

Latukų ketvertukas irgi gimė pas mums. Tai - labai šauni šeima. Tačiau didžiulis nuopelnas yra ir akušerių-ginekologų, visą nėštumą globojusių mamą ir tinkamai suplanavusių jos ketvertuko gimimą.

Ne tik šie - visų vaikučių gimimo ir gydymo atvejai yra ypatingi. Gal ne kiekvienas sudėtingas medicinine prasme, tačiau žmogiškąja prasme kiekvienas ypatingas. Visko per gyvenimą mačiau - dvynukų, trynukų, labai mažų ir labai didelių vaikučių (didžiausias svėrė, atrodo, 6 kilogramus - tiek, kiek sveria trijų mėnesių kūdikis), bet iki šiol nesiliauju jais gėrėtis.

- Juos neišpasakytai lepinate - gydote brangiausiais vaistais, maitinate geriausiu maistu, auginate inkubatoriuje...

- Stengiamės, kad inkubatoriuje vaikelis augtų taip pat sparčiai kaip mamos gimdoje. Dėl to stengiamės tinkamai maitinti, prižiūrėti, gydyti. Tik ne visada pavyksta. Kuo mažesnis vaikelis, tuo didesnių jis turi problemų. Ligų, kurias kartais paveldi iš mamos ar tėčio.

- Kaip tą laiką, kol vaikelis kovoja už savo gyvybę, ištveria jų mamos?

- Visko būna. Bet mūsų mamos - stebuklingos. Daugelis kantriai laukia, tiki, kad vaikelis pasveiks ir paaugs. Deja, kartais kyla komplikacijų po operacijų, pasireiškia įgytos ar įgimtos ydos, kurias stengiamės gydyti moderniausiais vaistais. Mamos pačios slaugo, pačios augina bejėgius vaikelius. Kartais su jais ligoninėje gyvena net tris mėnesius, kol jie ima sveikti.

- Ar visada mamos jums padeda? Gal savo nerimu ir nuolatiniais klausimais trukdo?

- Mamytės ir netgi tėčiai pas mus labai pageidaujami. Jie kviečiami pabūti ne tik prie neišnešiotų vaikelių, bet ir intensyviosios terapijos skyriuose, kur gydome sunkiausias vaikučių ligas. Jeigu mamytė nori, kad vaikelis greičiau augtų, turi ateiti, stovėti prie inkubatoriaus ar vaiko lovelės. Jeigu vaikelio būklė leidžia - jį glostyti, tyliai kalbėti. Mes, kai tik galima, netgi neišnešiotą vaikelį su visais vamzdeliais, per kuriuos jis maitinamas ar kvėpuoja, dedame mamai ant krūtinės ir leidžiame pajusti vienam kito artumą, kūno šilumą. Kad jie išgirstų vienas kito širdies plakimą, kvėpavimą. Kad vaikas pasijustų tarsi kengūriukas mamos sterblėje. Ne veltui šis gydymo metodas vadinamas „Kengūros metodu“.

- To paties siekiama ir po normalaus gimdymo vaikelį dedant mamai ant krūtinės?

- Taip irgi daroma siekiant motinos ir vaiko kontakto, emocijų. Norint, kad vaikelis atpažintų mamos pieno kvapą, kad jo ieškotų. Pagimdžiusios moterys iškart pamato savo vaikelį. Net po Cezario pjūvio. Žinoma, jei būna labai nusilpusios po sudėtingo nėštumo, gimdymo ar operacijos, jį išnešame į naujagimių skyrių. Viską darome dėl vaikelio ir mamos. Ne jie gyvena dėl mūsų, o mes - dėl jų. Beje, tėtis vaikelį irgi gali matyti, imti ant rankų, glostyti. Gali nufotografuoti ar nufilmuoti ir nuvežti parodyti mamai, jeigu ji dėl komplikacijų guli kitoje ligoninėje.

- Daug moterų dar atsimena, kaip pagimdžiusios laiškelius vyrui pro langą nuleisdavo virvelėmis, o jis pririšdavo maišelį su skanėstais ir reikalingiausiais higienos reikmenimis.

- Tikrai, anuomet gimdymo, o juo labiau naujagimių skyrius buvo uždara teritorija. Bet taip elgiantis niekas nenorėjo blogo. Tiesiog tokios buvo šios srities žinios. Atsimenu, kaip baimindavomės infekcijų, kurias galėjo išplatinti sukarščiavusios mamytės ar lankytojai... Šiais laikais jau įrodyta, kad nereikia bijoti infekcijos iš lauko. Pavojingesnė infekcija yra ligoninės viduje - tie mikrobai, kurie, nuolat čia cirkuliuodami keičia savybes, tampa atsparūs antibakteriniams vaistams ir sukelia nelaimes. Kartais ir dabar taip būna, tik didelių protrūkių išvengiame.

Mamas lankantiems artimiesiems nebereikia kaukių, specialių batų - užtenka ateiti švariais drabužiais, nusiprausus. Svarbiausia, kad būtų švarios rankos.

- Kada šiuolaikinės moterys ryžtasi gimdyti?

- Pirmąjį vaiką gimdo tikrai ne aštuoniolikos ar dvidešimties metų. Antrą - vis vyresnės. Vis dažniau ryžtamasi auginti ir trečią vaikelį. Žinau šeimų, kuriose auga 6, 7, 11, 12 vaikų. Ir tai - puikios šeimos, kuriose yra tėtis ir mama, broliai ir seserys, vieni kitus auginantys ir vienas kitu besirūpinantys. Kaip kam Dievo duota... Vienos labai nori turėti vaikelį, bet negali, o kitos pagimdo jų dešimt...

Jei jau prakalbome apie moterų amžių, noriu priminti, kad merginos iki 18 metų nėra subrendusios motinystei nei fiziškai, nei emociškai. Jeigu tokia jauna pagimdo, ją dažnai ištinka emocinė krizė, nerimas, ji nesugeba tvarkytis nei su savimi, nei su vaikeliu. Vyresnio amžiaus mamai - kiti dalykai, bet apskritai amžiaus ribos motinystei nėra. Jau žinomi atvejai, kai gimdo 50-metės arba dirbtiniu būdu apvaisinta brandaus amžiaus motina sutinka išnešioti sunkia liga sergančios dukters vaisių.

- Vis labiau į vaikelio auginimą įsitraukia vyrai. Kartu su žmona lanko specialius kursus, dalyvauja gimdyme, gali išeiti tėvystės atostogų.

- Viskas labai gerai, bet vis tiek Dievas ar gamta sukūrė taip, kad vaikeliui labiau reikia mamos. Vyras turėtų jai padėti. Vien jau todėl, kad kūdikis kuo ilgiau būtų žindomas krūtimi, o ne maitinamas mišinėliais. Mama turi lopšinę padainuoti, priglausti, tėtis - paremti mamą, atlikti vyriškus ir nevyriškus darbus.

- Kaip matote, kodėl vis dažniau besilaukiančios garsios moterys nesidrovėdamos demonstruoja savo apvalėjančius pilvukus. Ką daryti kitoms? Sekti jų pavyzdžiu?

- Bet koks demonstravimas ar demonstravimasis nėra natūralus dalykas. Vadinasi, tokia mama galvoja ne apie vaikelį, o apie save. Nes galbūt jai šito reikia. Vaikeliui būtų geriau, kad mama su juo pasišnekėtų, nebūtų triukšmingoje aplinkoje, kur rūkoma ar puotaujama.

- Prisimename vienos televizijos surengtą megztų kojinyčių neišnešiotiems naujagimiams akciją? Ar jos pravertė?

- Labai. Tas kojinaites mezgė ne tik moterys, bet ir mokiniai. Netgi mūsų ligoninės slaugytojos ir sesutės. Ne tik mezgė, bet ir aukojo pinigų, už kuriuos įsigyta labai brangios įrangos. Svarbiausia - nupirktas 500 tūkst. litų kainavęs automobilis naujagimiams pervežti. Kiekvieną dieną jis kviečiamas į kurį nors Lietuvos kampelį atvežti sunkios būklės vaiko. Už likusius pinigus Vilniaus miesto universitetinės ligoninės naujagimių skyriuje įrengtos dvi intensyvaus gydymo vietos, pastatytas inkubatorius, modernus kvėpavimo aparatas, modernūs monitoriai. Kita dalis paaukotų pinigų, apie 500 tūkst. litų, atiteko Kauno medicinos universiteto klinikoms.

Atrodo, 1-2 litus paaukoji, o susikaupia didžiulės sumos. Ačiū už tai Lietuvos žmonėms. Vien ta dvasinė šiluma, kurią gavome su tomis kojinėlėmis, mus iki šiol šildo.

- Ką manote apie abortų uždraudimą?

- Manau, juos uždrausdami nieko nepasieksime. Be to, negalima medikams ant pečių užkrauti dar vienos socialinės problemos. Kiekvienas vaikelis tėvų turi būti laukiamas, planuojamas, bet žinome, kad gyvenime kartais taip nebūna. Todėl turime palikti ir kitą galimybę. Visais laikais jaunimą mokėme doros, skaistybės, deja, laikai pasikeitė. Informacijos apie kūniškuosius malonumus srautas milžiniškas, ir jaunimas jam paklūsta.

Visuomenėje vyrauja pernelyg laisvas požiūris į savo kūną, į tarpusavio santykius, kuriems nėra jokių stabdžių. Per televiziją, radiją, spaudą raginama būti vis seksualesniems ir jaunam žmogui ima atrodyti, kad kuo esi nuogesnis, tuo už kitus geresnis. Ne tie grožio kriterijai, ne tie elgesio akcentai. Dėl to ir šitos problemos. Gal kiek sutirštinu, bet iš esmės yra taip.

- Jūs - ne tik gydytoja, bet ir dėstytoja. Kur skaitote paskaitas studentams?

- Čia, Vilniaus universiteto vaikų ligoninėje. Mano kabinete arba didžiojoje auditorijoje. Praktika vyksta skyriuose, prie naujagimių. Dėstytoja dirbu nuo 1982 metų ir matau, kad į mediciną ateina vis labiau motyvuoti žmonės nei tada, kai visiems žūtbūt reikėjo įstoti į mediciną dėl prestižo. Tai - ypatingi žmonės. Labai dažnai jie savo rankose laiko žmogaus gyvybės gijas.

Deja, tai dažnai užmirštama. Kalbant apie gydytojo darbą sakoma, kad jis teikia gydymo paslaugas. Šį posakį reikėtų perfrazuoti taip: teikia gyvybę, teikia sveikatą, palaiko žmogaus dvasią. Tiesa, ne visada pavyksta visiškai išgydyti.

- Ligoninėje jus matome besišypsančią. Ar lengva šypsotis nuolat matant susirūpinusias mamas, jų artimuosius?

- Tada, kai labai sunku, ir aš nesišypsau. Netgi labai nesišypsau... Bet manau, kad patekus net į labai sudėtingas situacijas galima rasti tinkamą žodį, kuris nuramintų. Būna, kai tiesiog privalau mamai pasakyti, kad ne viskas bus gerai. Būtų nesąžininga šypsotis ir sakyti, kad viskas bus gerai, jeigu taip tikrai nebus.

- Kodėl pasirinkote tokią nelengvą profesiją? Kas buvo tas žmogus, kuris pasakė: „Būk daktarė“?

- Į mediciną pastūmėjo mano amžinatilsį mamytė. Ji buvo paprasta moteris, darbininkė, bet manyje kažką įžvelgė. Aš apie mediciną negalvojau, nes visko, kas su ja susiję, o juo labiau kraujo, bijojau. Tiesa, mokiausi lengvai, mokslai sekėsi. Apskritai man gyvenime sekėsi. Mokykloje turėjau gerus mokytojus, universitete - dėstytojus. Dabar turiu labai gerus kolegas. Bet, žinoma, to siekiant reikėjo įdėti ir darbo. Juk kiekvienas žmogus, kuris ką nors daro, turi stengtis. Kad ir atlikdamas paprasčiausią darbą. Kodėl, tarkime, vienas vagą aria kreivai, o kitas tiesiai? Todėl, kad stengiasi.

- Ar jūs galite gydyti „kreivai“?

- Ne, taip gydyti mes negalime. Dėl vaikų išgyvename dieną naktį.

- Ar būna, kad kolegos iš tiesų skambina naktį ir kviečia atvykti į darbą?

- Skambina. Anksčiau dažniau, dabar - rečiau. Nes atsirado daug patyrusių gydytojų, kuriais aš labai pasitikiu.

- Ar per darbus, kitų žmonių bėdas darbe pagalvojate apie savo šeimą?

- Būtinai prisimenu. Šeima visada su manimi. Ne tik galvoje, bet ir širdyje. Sūnaus Andriaus šeima, vyras Ramutis. Jis - fizikas, toli nuo medicinos, bet mane labai palaiko, supranta. Jis kuria lazerius, rūpinasi lazerių optinių sistemų padengimu specialiomis dangomis. Labai subtilus darbas. Kaip ir mano. (Juokiasi.) Kartu esame daugybę metų - nuo 1963-iųjų. Abu baigėme Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą, studijavome Vilniuje.

Sūnus - ekonomistas, vienoje žinomoje įmonėje dirba finansininku. Jo žmona - kurso draugė, tos pačios specialybės žmogus. Turiu du anūkėlius - vienuolikametį Mantą ir devynerių metų Lukutį, kuriuos labai myliu.

- Marti gimdė pas jus?

- Žinoma. (Juokiasi.) Antakalnio moterų klinikoje, kur aš taip pat dirbu. O kur kitur? Tiesa, ne pati anūkėlius priėmiau. Juk turiu daug puikių kolegų - akušerių-ginekologų, naujagimių gydytojų, bet stovėjau šalia jos. Mano vadovaujamo skyriaus slaugytojos mano anūkėlius rengė, prižiūrėjo, maitino. Visiškai jomis pasitikėjau. Tik du kartus, gimstant vaikeliui, jaučiausi ne kaip gydytoja, bet kaip būsimoji močiutė.

- Ką veikiate laisvalaikiu?

- Laisvalaikiu mėgstu skaityti, ypač grožinę literatūrą. Ir skaitau tikrai daug. Namuose daug knygų - dalis svetainėje, dalis - rūsyje, dalis - kaimo sodyboje. Gaila, bet visur netelpa. Labai mėgstu slidinėti. Jau aštuonerius metus kasmet su šeima važiuojame į Prancūzijos, Italijos, Austrijos kalnus. Kalnų anksčiau labai bijojau, bet vyras įkalbėjo pabandyti. Jis nuo jaunystės slidinėjo Kaukazo kalnuose, Molėtuose ties observatorija. Jei ne jis, tikrai ant slidžių nestovėčiau.

- Kas Jums, įpratusiai prie ekstremalių situacijų, labiausiai patinka slystant nuo kalno?

- Saulė ir mėlynas dangus! Dar - sniegas, aplinka, kuri supa. Dažniausiai slidinėti važiuojame su dideliu būriu draugų, su šeima, tad galiu atsipalaiduoti, pamiršti darbus. Žinoma, prieš leisdamasi nuo kalnų baigiau specialius kursus. Nevažinėju sudėtingose trasose. Man pakanka mėlynos trasos. Galėčiau slysti sudėtingesne, bet tada neliktų malonumo. Slysdamas nuo kalno turi gauti ne tik adrenalino, bet ir malonumo. Be to, reikia įvertinti savo galimybes. Ką gali dvidešimtmetė panelė, nebūtinai gali tokia dama kaip aš. (Juokiasi.) Slidinėja ir anūkai, ir sūnus, ir marti. Juokaujame, kad esame įkūrę šeimos slidinėjimo klubą.

Labai mėgstu keliauti. Tai darau derindama mokslą ir profesinius reikalus su kelionių malonumais. Pernai lankydamasi Pietų Afrikoje, Johanesburge, kur vyko naujagimių kvėpuojamosios terapijos mokymai, pamačiau ne tik patį Johanesburgą, bet ir Pietų Afrikos savaną su jos gyvūnais.

- Kaip vaikų ligoninėje, kur tiek daug motinų, švenčiate Motinos dieną?

- Vizituodami būtinai pasveikiname ligoninėje gulinčias mamas, o atvažiavę vaikų ir ne tik vaikų kolektyvai pakoncertuoja. Kitomis progomis ligoninę aplanko garsios Lietuvos ir Lietuvoje besisvečiuojančios moterys - prezidentų žmonos, karalienės. Jos noriai vyksta būtent į vaikų ligoninę, nes žodis „vaikai“ yra užburiantis.

Mus remia įvairūs fondai. Rėmėjų sąrašas labai ilgas, ir tuo labai džiaugiamės. Aišku, keli dovanoti kvėpavimo aparatai negali pakeisti padėties iš esmės, bet kelioms dešimtims naujagimių dovanoja gyvybę.

- Ar dažnai Jūsų priimti ir iš coliukų užauginti vaikai ateina Jūsų pasveikinti?

- Taip, šitaip būna. Ne kartą yra sakę, prisistatę: „Esu toks ir toks... Ačiū, kad mane išgelbėjote...“ Ne kartą buvo, kai tiesiogine šio žodžio prasme teko gelbėti vaiko gyvybę. Likimas taip lėmė, kad tą akimirką buvau šalia jo.

- Ko Motinos dienos proga palinkėtumėte visoms mamoms?

- Labai gerų, labai sveikų vaikų. Aišku, ir meilės, globos, pagarbos šeimoje, laimės. Be šeimos, bendruomenės mamai svarbiausia yra vaikai. Jeigu jie sveiki, jų gyvenimo kelias geras, jie yra laimingi, tada laiminga ir mama.