Kristina Kunčinaitė: „Esu trijų dukterų mama, nors vienos jau nebeturiu“

Yra žmonių, kurie gyvenimą apglėbia pačiu plačiausiu mostu ir į jį žvelgia plačiausiai atmerktomis akimis. Tokia yra ilgametė televizijos režisierė 39 metų Kristina Kunčinaitė.

Ši moteris tarsi švenčia gyvenimą, mėgaujasi kiekviena diena, ją brangindama, bandydama paprastais žodžiais, mintimis ar darbais ją įprasminti. Ir tai verta daryti, nes ši moteris žino trumpų laimės akimirkų kainą, žino, kas yra skaudi netektis, žino, kas yra meilė ir kokia ji trapi.

„Nė neatsimenu, kodėl stojau į aktorinį“, — pokalbį pradeda televizijos režisierė K.Kunčinaitė, tąsyk taip ir neįstojusi į aktorinio meistriškumo specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Į šią mokslo įstaigą ji grįš kur kas vėliau ir pabaigs televizijos režisūros studijas. O iki to laiko bus studijos Vilniaus kolegijoje, nedideli vaidmenys trumpo metražo filmuose, reklamose, organizuojami pirmieji nepriklausomos Lietuvos masiniai renginiai ir šventės.

„Antra vertus, o kur man reikėjo stoti? Su matematika „susipykusi“ buvau jau pirmoje klasėje, kada turėjau paaiškinti, kas yra centimetras ir milimetras. Lietuvių kalba man irgi buvo neartima.

Bet štai, jeigu mokykloje kokį renginį reikėdavo suorganizuoti arba eilėraštį perskaityti — visada buvau pasiruošusi. Visada pirmose gretose, svarbi ir ryški. O tuo metu dar buvo labai populiari „Anties“ daina „Klasė mane kalbino — būk artistu“. Man smagu būdavo ją dainuoti, nors kas tas aktorinis — neturėjau jokio supratimo.

Gal todėl po pirmo turo pirma ir buvau išprašyta“, — juokiasi populiaraus televizijos serialo „Nekviesta meilė“ antroji režisierė, be kurios filmavimo aikštelėje nenufilmuojamas nė vienas kadras, į juostą neatgula svarbiausi įvykiai ir dialogai.

„Pilkuoju kardinolu“ būti paprasčiau, bet tikrai nėra lengviau. Kai fotoaparatų blykstės persekioja serialo žvaigždes, žiūrovai nė neįtaria, kokia sudėtinga užkulisių virtuvė. Čia — bemiegės naktys, nerimas, skuba ir visiškas profesinis atsidavimas, kad eterį pasiektų nepriekaištingas rezultatas.

Kristina to visiškai nesureikšmina. Paklausus apie ypatingus profesinius laimėjimus, ji išsisuka nuo atsakymų.

Daugiau nei 10 metų išdirbusi Lietuvos televizijoje, Kristina neišvardytų visų laidų ir televizijos filmų, visų režisierių, su kuriais teko dirbti.

„Neprisimenu. Tų televizijos laidų būta tiek daug ir dirbau su įvairiais režisieriais. Aišku, jie grojo pirmuoju smuiku, o aš kaip pareiginga asistentė viską fiksavau, vėliau montažinėje įamžindavau į juostą. Daug skirtingų kūrėjų, skirtingi stiliai — pradedant dokumentiniais filmais ir baigiant televizijos laidomis. Vienu metu atrodė, kad esu nepamainoma“, — nepaliauja juokauti Kristina.

Net tada, kai prisimena vos pusės metų senumo istoriją, kada ją buvęs televizijos vadovas atleido už pravaikštas.

„Visus metus dirbau prie informacinės—pramoginės laidos „Labas vakaras“. Ji eteryje pasirodydavo kiekvieną vakarą 18 valandą. Į darbą ateidavau 16 valandą ir ruošdavausi tiesioginiam eteriui. 20 valandą aš išeidavau iš darbo. Pagal įstatymą, aišku, visos darbo dienos neišbūdavau televizijoje, bet laida žiūrovą pasiekdavo laiku ir kiekvieną vakarą. Neiškentusi tuomečio direktoriaus paklausiau, ar tas kelias likusias darbo valandas turėjau sėdėti televizijos bufete ir gerti brendį?“ — šmaikštauja Kristina.

Kad ir kas būtų teisus, ji tiki, kad šis atleidimas iš pareigų jai lėmė sėkmingesnę lemtį.

Vos po mėnesio ji pajuto po savo širdimi nešiojanti naują gyvybę. Kristina ryžosi pokalbiui su televizijos prodiuseriumi Rolandu Skaisgiriu. Moteris atvirai pasisakė apie savo padėtį. Jai buvo atlyginta žmoniškumu ir pasitikėjimu. Kristinai buvo suteiktas visas režisierės etatas, visos socialinės garantijos ir kur kas geresnė materialinė gerovė. Šiandien ramiai laukia motinystės atostogų.

Tik ar jos profesijoje gali būti ta vadinamoji ramybė, kai kiekviena diena — filmavimai, montažas, krūvos organizacinių rūpesčių.

Pastebiu Kristinos pavardę ne tik „Nekviestos meilės“ titruose. Ji mirga ir dainininkų Aistės Smilgevičiūtės bei Roko Radzevičiaus naujausiame vaizdo klipe. Anksčiau Kristinos pavardę galima buvo pastebėti ir kitose populiariose televizijos laidose — „Korida“, „Ketvirtoji valdžia“, „Sąmokslo teorija“, „Gimnazistai“, taip pat tarp kitų daugelio tiesioginių transliacijų, koncertų įrašų kūrėjų pavardžių.

Dirbo Kristina su žinomais režisieriais Raimundu Banioniu, Juozu Saboliumi, Linu Paugiu, Broniumi Talačka, Remigijumi Sabuliu, Dalia Keturakyte ir kitais.

Antrąja režisiere Kristina plušėjo prie kadaise itin išgarsėjusių televizijos serialų „Gedimino 11“, „Prokurorai“, „Kartu“.

„Esu trijų dukterų mama,“ — sako K.Kunčinaitė, prieš daugiau nei penkerius metus išgyvenusi netekties dramą ir apie įvykį, palietusį jos šeimą, šiandien kalba su tuo pačiu širdį veriančiu skausmu, kaip ir tą dieną, kai sužinojo, kad vyresnioji trejų metukų dukrytė Kotryna Vakarė iškeliavo Anapus.

Kristina neslepia, kad nuo pat pirmos Kotrynos Vakarės gyvenimo dienos ją persekiojo paranojiškas jausmas ir baimė, kad mažylei gali kas nors nutikti. Naktimis moteris keldavosi ne tik pirmagimės pamaitinti — nuolat įsitempusi vis klausydavo, ar ji kvėpuoja.

„Gal ta nuojauta kildavo iš pasąmonės — mane persekiojo bloga mintis, kad Kotrynai Vakarei kas nors nutiks. Gal todėl desperatiškai Dievo prašydavau, kad vyresnėlės neatimtų“, — prislėgtu balsu prisimena tą laiką Kristina. Ji iki šiol negali paaiškinti, kodėl taip akylai saugojo vyriausiąją dukrytę net ir tada, kai namuose jau krykštavo kita atžala Danielė Liepa.

Sutikusi gyvenimo draugą Renaldą Bodrije, Kristina pirmąjį nėštumą vadina meilės nėštumu, kuris dažniausiai niekuomet nebūna planuotas.

Gimdė 30 metų. Atsisveikindama su ligoninės personalu, tąsyk jiems pažadėjo po metų vėl sugrįžti.

„Kai pasaulį išvydo Kotryna Vakarė, žinojau, kad didelės pertraukos nebus, ir gulėdama gimdymo palatoje suplanavau antrąjį nėštumą. Tikrai po pusantrų metų grįžau į tą pačią ligoninę gimdyti antrosios dukrytės“, — pasakoja Kristina.

Džiaugtis dviejų dukterų motinyste Kristinai buvo lemta vos trejus su pusę metų.

„Kai sužinojome, kad Kotryna Vakarė serga kraujo vėžiu, praradome dvasios ramybę. Šiek tiek nusiraminome, kai gydytojai jai davė 95 procentus tikimybės pasveikti. Deja, liga progresavo nežabotu greičiu“, — su ašaromis akyse kalba Kristina.

Po mažylės mirties ji patikėjo, kad Kotrynos Vakarės angelėlis tebesklando jų namuose, lydi šeimą visur ir visada.

„Galvodama apie dukrytės mirtį, save tarsi raminu, kad jeigu jau Dievulis pasiėmė, vadinasi, norėjo apsaugoti ją nuo blogo likimo, nuo gyvenimo skausmo ar kitokios baisios lemties“, — sunkiai dėliodama žodžius apie praradimo skausmą kalba 39 metų moteris, kuri net ir po Kotrynos Vakarės mirties visada sako esanti trijų dukterų mama.

Šiuos maldos žodžius per dukrelės laidotuves kartojo Kristina. Ji net neabejojo, kad likimas lems dar kartą gimdyti. Trečiosios gyvybės širdelė pradėjo plakti po Kotrynos Vakarės laidotuvių praėjus trims mėnesiams.

Deja, kūdikėliui nelemta buvo gimti. Būdama trečią mėnesį nėščia, Kristina patyrė persileidimą. „Po laidotuvių buvau išsekusi ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Gydytojai patarė metus pailsėti ir apie naują nėštumą negalvoti. Tačiau Motulė Gamta šį reikalą sutvarkė kur kas greičiau“, — pokalbio metu vėl nusišypso Kristina ir pradeda pasakoti apie nepaprastą trečiosios dukrelės Izabelės Vasarės kelionę į šį pasaulį.

Po patirto persileidimo praėjus vos trims mėnesiams, Kristina vėl tapo nėščia. Prasidėjo įtempti ir skausmingi nėštumo mėnesiai. Būdama antrą mėnesį nėščia, moteris pradėjo kraujuoti. Tai truko lygiai penkiolika savaičių. Kiekviena diena buvo kupina nerimo. Paaiškėjo, kad Kristina laukėsi dvynukų ir vienas jų įsčiose mirė. Tai sukėlė persileidimą. Kadangi kito vaikelio širdutė plakė ir jis toliau vystėsi, gydytojams liko laukti, kol organizmas pats nuspręs, ką toliau daryti.

„Buvau išsekusi ir pavargusi. Vieną dieną nebeištvėriau ir nuvažiavusi į ligoninę nusprendžiau nutraukti nėštumą. Gydytojai atkalbėjo. Manau, vėl įvyko stebuklas. Po dienos, kai nusprendžiau nebegimdyti, nustojau kraujuoti“, — prisimena Kristina, kuri Lietuvos Nepriklausomybės minėjimo dieną pagimdė trečią dukrytę Izabelę Vasarę.

„Gudrūs ir turtingi į mane nežiūri, nes jiems aš esu nepasiekiama“, — ironiškai apie verslininkų medžiojamas jaunas ilgakojes gražuoles kalba K.Kunčinaitė.

Trijų dukterų mama už jų tėvo taip ir nespėjo ištekėti — prieš metus pora pasuko skirtingais keliais.

„Aš jį palikau. Esu ta furija, kuri sugriovė mūsų šeimą. Jeigu išėjau iš bendrų namų, vadinasi, ne viskas buvo gerai. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris imtų ir staiga atsisakytų gero“, — sako moteris, šiandien išgyvenanti naujus jausmus, naują meilę.

Iš tiesų jos gyvenimo istorija verta serialo scenarijaus.

„Žiūrovai nepatikės, kad taip būna“, — juokiasi energinga moteris, liūdesį ir skausmą paslėpdama giliausioje širdies kertelėje ir mananti, kad likimas, kuris ne visada buvo jai palankus, vis dėlto yra gražus.

Po širdimi šiandien Kristina nešioja naujos meilės vaisių ir tiki šio jausmo amžinybe. „Meile reikia tikėti, reikia mokėti ją pajusti. Meilės pažinimas — sudėtingas dalykas ir ne kiekvienam tai duota. Dievas man tokią galimybę suteikė, bent aš taip manau“, — šypsosi režisierė K.Kunčinaitė.

Net tada, kai, atrodo, brandi moteris turėtų ruoštis motinystei, Kristinos darbams ir veiklai nėra ribų.

„Pasiėmiau didelę paskolą iš banko ir naujam gyvenimui įsigijau naują būstą. Todėl dabar plušėti teks iš peties iki 72 metų — reikės atiduoti paskolą bankui. Žadu gyventi iki 93 metų, todėl dar 20 metų turėsiu laiko pasiausti“, — juokiasi K.Kunčinaitė.