Tačiau Lietuvoje neseniai viešėjusi Eglė šią žinią
patikslino: „Nespėjome sutvarkyti sūnaus Miko mokyklos Šanchajuje
dokumentų, todėl su vyru nutarėme - aš su sūnumi pusmečiui grįžtu į
Nairobį“. Tuo labiausiai apsidžiaugė Mikas - berniukas galės grįžti
pas savo draugus į tarptautinę mokyklą Nairobyje, o Eglė galės baigti
savo penkerių metų „masajų projektą“, - smagios knygos, spalvingų
fotografijų ciklo ir emocingo dokumentinio filmo „Mama Afrika“
pristatymą.
- Prasitarei, kad jūsų šeimos daiktai jau kraunami į konteinerius, tad
pusmetį gyvensite viešbutyje?
- Kol kas viešbutyje, o spalio mėnesį kraustysimės į baigiamą statyti
mūsų šeimos namą Nairobyje. Nuo šiol gyvensime žaliame Kareno
priemiestyje (daug kam šis pavadinimas asocijuojasi su „Afrikos
karaliene“ vadintos danų rašytojos Karen Blixen vardu. - Red.),
seniausiame britų kolonistų rajone, visai šalia Nairobio nacionalinio
parko.
- Taigi pusmečiui vėl tapsi šeimos galva? Nesijausi vieniša?
- Su Miku pusmetį Nairobyje jau esame gyvenę - kai Sorenas dirbo
Mozambike. Bet vieniši nesijautėme - mums padėjo mūsų namų šeimininkė
Roza, sodininkas Gabrielius, vairuotojas Tomas. Žinau, kad ir dabar,
metę visus darbus, jie sugrįš pas mus. Tas lojalumas - vertybė.
Matyt, jiems gera pas mus, aš su jais irgi stengiuosi gerai elgtis
-pasirūpinti jai ir jų šeimomis. Geriausia dovana man - matyti, kad
jie pamažu keičiasi.
- Koks metų laikas dabar Kenijoje? Šilta ar karšta, liūtys ar siaučia
sausra?
- Pas mus, Kenijoje, dabar žiema. Šalta, darganota. Metų pradžioje
buvo sausra, o dabar vėsu. Ir šiaip metai vėsesni nei įprastai.
Šiemet Kenijos žemumose išvis buvo pasiektas žemos temperatūros rekordas
- 2-3 laipsniai šilumos, tik kad neprisnigo. Kenijos pavasaris
primena lietuvišką rudenį - ta pati spalvų gama - geltona, žalia,
raudona. Afrikos miestai nepaprastai žali, žmonių drabužiai -
spalvingi, aplinkui nematyti gyvūnai, paukščiai... Tai mes deriname tas
kelias spalveles vieną su kita, iš proto kraustomės sakydamos, kad ta
spalva su šita nedera... Afrikietės derina tokią didžiulę spalvų
paletę, kad žiūri į tą grožybę ir akys raibsta. Viskas dega, viskas
gyva.
- Afrikoje gyveni šeštus metus. Kokios patirties įgijai, kaip pati
pasikeitei?
- Afrikoje subrendau kaip žmogus, pažinau save kitokią. Supratau, kad
žmogaus galimybės yra didžiulės, reikia tik norėti, domėtis ir ko nors
siekti. Lietuvoje mano gyvenimas sukosi paprastai - namai, šeima ir
teatras. Galvodavau, neduok Dieve, išlįsiu iš šito savo narvelio, ir
pasaulis sugrius. Iš tiesų tos problemos buvo menkos, mažos, nors tada
man tai buvo didelis dalykas. Bet pasaulis visą laiką vilioja. Kai į
jį eini atvira širdimi - atvira naujam skoniui, kvapui, kultūrai,
žmonėms, jis ir atsiveria.
- Šnekėdama apie Afriką, nuolat sakai: „Pas mus, Kenijoje...“ Ar iš
tiesų ta šalis tapo tavo namais?
- Ten visi mano draugai, mano veikla, ten šiuo metu daugiausia gyvenu.
Lietuvoje jaučiuosi kaip viešnia, o ten - kaip namie. Laikas daro
savo. Pamažu šaknys įsikabina kitur... Aišku, visada ir visiems sakau,
kad esu lietuvė, kad Lietuvoje gyvena mano tėvai, giminės, bet 9 metai
gyvenimo svetur padarė savo... Niekada neturėjau kitos šalies
pilietybės, ir, manau, neturėsiu. O kur gyvensime? Ir toliau
kursuosime tarp Lietuvos ir Kenijos. Į Daniją irgi nuvažiuosime, nes ten
gyvena mano vyro mama. Kai Europoje žiema, važiuosime į Nairobį, kai
čia bus geri orai, grįšime. Pasaulis mažas, apskrendamas per dvylika
valandų. Žmonės - visur žmonės. Nepaisant mentaliteto, kultūrų
skirtumo, visi pažeidžiami, visi mirtingi. Reikia būti pozityviam ir
geranoriškam ir visur jausiesi gerai... Vis dėlto dėl nuolatinio
kraustymosi jaučiuosi šiek tiek robinzonė...
- Ar to tikėjaisi tekėdama už danų verslininko?
- Tikrai ne... Maniau, gyvensime Lietuvoje, galbūt likimas mane nuves
į Daniją, bet pirmiausia jis nuvedė prie Uralo, paskui - į Maskvą,
Mozambiką, Keniją... Gerai, kad su Sorenu esame iš skirtingų šalių ir
nuolat gyvename trečioje šalyje. Nė vienas prieš kitą nesijaučiame
viršesnis, esame lygiaverčiai. Abu taikomės prie trečių valstybių,
trečios kalbos, kitokių tradicijų, naujų draugų.
- Ar Afrikoje turi bent vieną tikrą draugę?
- Afrikoje turiu dvi tikras drauges - baltaodę ir juodaodę. Apskritai
į negyvenamą salą vykčiau tik su ta, kuri yra gyvenusi Afrikoje. Tokia
yra mano draugė švedė Eva. Su ja Afrikoje jaučiamės kaip kariai. Abi
su ja esame net į Kilimandžarą įkopusios. Kiek nuotykių patyrėme, kiek
egzistencinių klausimų aptarėme! Draugų turiu ir Mozambike, Pietų
Afrikoje... Amerikoje gyvena mano draugė rusė, su kuria susipažinome
Urale, kai aš, palikusi teatrą, su mažu vaiku ant rankų turėjau
išgyventi krašte, kur žiema tęsiasi nuo rugsėjo iki gegužės mėnesio.
Su ja retai pasimatome, bet jeigu ji parašo, kad pakeliui į Uralą galėtų
užsukti į Lietuvą, tai aš dėl jos čia sugrįšiu ir iš Afrikos...
- Atrodo, kad Afrikoje ilgam įleidote šaknis, - esate įsigiję gabalą
žemės...
- Prieš trejus metus Pietų Afrikos Respublikoje, šalia Ado dramblių
nacionalinio parko, su draugais įsigijome 1600 ha „Koffylaagte“ safario
lodžiją, kur gyvena 22 rūšys antilopių, raganosiai, žirafos, buivolai,
lapės, šakalai... Ten važiuojame atostogauti. Anksčiau ten buvo
medžiojama, bet mes pakeitėme žemės paskirtį ir apgyvendinome baltuosius
raganosius, tad medžioklė buvo uždrausta. Raganosiams taip pas mus
patinka, kad jau kelintą sykį jie atsivedė raganosiuką. Neseniai,
norėdama nufotografuoti laimingą mamytę raganosę, išdrįsau prie jos
prisiartinti per tris metrus, bet negaliu sakyti, kad tai man nieko
nekainavo, - širdis daužėsi kaip pašėlusi...
- Ar pirkdami lodžiją žinojote, kokie gyvūnai joje gyvena? Juk jų ten
galėjo ir nebūti...
- Prieš įsigydamas lodžiją Sorenas su draugais juos skaičiavo
važinėdami visureigiais, skraidydami sraigtaparniu. Visa teritorija
aptverta, žvėrių vis daugėja. Ateityje čia norime apgyvendinti
leopardus, gepardus... Teritoriją prižiūri 11 žmonių, jie lydi svečius
į pažintinį safarį. Žinau, kad pas mus kelias paras yra svečiavusis ir
turistų grupė iš Lietuvos. Dabar man nuolat rūpi, kaip jaučiasi, kaip
gyvena žvėrys. Tarkim, raganosius žiemą reikia papildomai šerti, kad
susidarytų pakankamas riebalų sluoksnis, kitaip jie susirgs plaučių
uždegimu ir nustips. Apie žvėris reikia daug žinoti ir nusimanyti.
Afrika nėra baisi, jeigu apie ją daug žinai.
- Kaip tave pavadinti - aktore, rašytoja, fotografe, verslininke?
- Verslininke tikrai ne, nes kol kas iš lodžijos negauname pajamų.
Fotografe - taip, nes iš tikrųjų daug fotografuoju, keliauju. Rašytoja
- galbūt, nes jau turiu idėjų ir antrai knygai...
- Tai gal, kaip Lietuvoje priimta, - visuomenės veikėja?
- Tiksliai. (Juokiasi.) Esu visuomenės veikėja. Ir tai teisybė! Esu
inicijavusi daug labdaros akcijų, idėjų. Kaip savanorė prisidedu prie
Afrikos moterų organizacijų „Moterys prieš AIDS“, Tarptautinio moterų
klubo veiklos, priklausau sūnaus Miko mokyklos tėvų komitetui. Pernai
Nairobyje organizavau labdaros koncertą nukentėjusiems riaušėse per
dabartinio Kenijos prezidento Mwai Kibakio rinkimus. Jame dalyvauti
pakviečiau garsiausius Kenijos džiazo muzikantus, jaunus atlikėjus, o
surinktus pinigus paaukojome vietos Raudonajam Kryžiui, kuris
pabėgėliams nupirko maisto, patalynės, drabužių.
- Sakai, pasikviečiau garsius muzikantus... Iš kur juos pažįsti
Afrikoje?
- Daug ką aš ten pažįstu. Su jais susipažinau per moterų
organizacijas, sūnaus mokyklą. Vietose, kur mudu su vyru lankomės,
galima pasiklausyti gero džiazo. Žinau vietų, kur visada malonu nueiti.
Kur mane pažįsta, ir aš visus pažįstu. Vilniuje nežinau tokios vietos
kaip pas mus, Kenijoje... (Juokiasi.) Kenijoje stiprus teatras. Jie
turi aukšto lygio dailę, skulptūrą. Beje, Mozambike, kur 20 metų vyko
pilietinis karas, mačiau skulptūrų, pagamintų iš išlydytų ginklų,
baldų, pagamintų iš šautuvų, šovinių tūtelių, granatų... Lietuvoje to
neteko matyti.
- Ar prie labdaros projektų pluša vien užsienietės, ar jus palaiko ir
vietos moterys?
- Labdaros idėjomis užsikrečia ir juodaodės, tarp jų atsiranda vis
daugiau laisvamanių, labai išsilavinusių (britai prieš išeidami čia
sukūrė stiprią švietimo sistemą), kosmopolitiškų moterų. Afrikoje
jaučiama moterų judėjimo banga už savo teises - teisę į turtą,
paveldimumą. Pernai prieš būsimus Ugandos prezidento rinkimus
tuometinis kandidatas Muzavenis joms tai pažadėjo ir... laimėjo.
- Nors Kenijoje gyveni baltaodžių teritorijoje, bet už vartų matai
skurdą, smurtą, riaušes...
- Ten gyvendama pakeičiau požiūrį į vertybes, žmones, sveikatą, turtą,
bendravimą. Kitaip neištverčiau. Nes tokio skurdo, koks egzistuoja
Afrikoje, mes tikrai nematę. Ten - daugybė pabėgėlių nuo karo, bado,
rinkimų. Būna dienų, kai Nairobyje negali net nosies iškišti iš namų.
Važiuodama į centrą turiu klausytis radijo ir saugumo tarnybų pranešimų
- kur galima važiuoti, kur vyksta riaušės, demonstracijos. O gal
susišaudymas, deginami lūšnynai?
- Per fotografijų parodos atidarymą dėvėjai ryškius afrikietiškus
drabužius - mėlyną suknelę, spalvingus karolius... Tapai tikra
afrikiete?
- Ši medvilninė suknelė, kokias dėvi prie Indijos vandenyno gyvenančios
Kenijos moterys, pasiūta iš afrikietiškų skarų. Spalvingus karolius
įsigijau lankydamasi prie Viktorijos ežero esančiuose vaikų namuose.
Kitus pirkau iš vietos moterų norėdama padėti joms išgyventi.
Verslininkų ir diplomatų žmonos dažnai superka vietinių darbus ir veža
parduoti savo pažįstamiems į Nairobį arba Londoną. Turiu dar kelias
afrikietiškas sukneles, bet jomis puošiuosi tik būdama Afrikoje.
- Kokiose ceremonijose teko jomis pasipuošti?
- Man pavyko įgyti senųjų savanos gyventojų masajų pasitikėjimą,
stebėti ir užfiksuoti nemažai jų buities detalių, ritualų, kurių
liudininkais svetimšaliai tampa labai retai. Bet pačiai dalyvauti teko
tik moterų vaisingumo rituale Loitai kalvose. Jo metu, kaip ir kitoms
moterims, man veidą ištepė baltomis kalkėmis. Kuo daugiau kalkių, tuo
geriau, jų negalėjau keturias dienas plauti. Paskui davė vaisingumo
miltelių, kurių aš negėriau, todėl jie ir nesuveikė... (Juokiasi.)
- Kokie keliai tave suvedė su masajais?
- Su pirmu masajumi Lešao susipažinome grįždami nuo Kilimandžaro,
Ngorongoro kraterio, kai mūsų vairuotojas pasiklydo Masai Mara savanoje.
Jis mus išgelbėjo. Manau, kad žmonės siunčiami ne šiaip sau. Tai buvo
žmogus, su kuriuo iki šiol norisi bendrauti. Lešao turi žmoną, keturis
vaikus. Pažįstu jo tėvą, motiną. Lankiausi jo namuose - iš karvių
mėšlo drėbtoje trobelėje labai švaru. Savo kampelius turi vaikai, savą
- žmona. Šalia - veršiukai, kad naktį žvėrys nesudraskytų.
Didžiausias jų turtas - vaikai ir karvės. Kai pasakiau, kad karvės
Danijoje duoda 10 litrų pieno, didžiausia Lešao svajonė dabar gauti tą
danišką karvę. Su Sorenu jau domėjomės veršio spermos pervežimu ir
vietinių karvių apvaisinimu, bet kol kas negavome įvežimo licencijos.
Vis galvojame - gal pačią karvę ten nugabenti? (Juokiasi.) Tik kaip
- lėktuvu negalima, o laivu tokios kelionės ji neišvers...
- Žiūrėdami tavo filmą matėme - visos masajų moterys labai lieknos.
Kad patiktų savo vyrams?
- Tarp vyrų masajų klesti poligamija, todėl jos turi stengtis.
(Juokiasi.) Iš tiesų visi masajai liekni, nes visas jų maistas -
pienas, jogurtas, kukurūzų košė, daržovės ir arbata. Mėsos gauna tik
per šventes. Vaikai gyvi išvis tiktai pienu. Labai noriu masajų
moteris išmokyti spausti varškės sūrį. O labiausiai jiems patiko
lietuviški šaltibarščiai. Paragavę sakė, kad tai yra energijos bomba.
Civilizacijos šauksmas jiems - batai ir laikrodis. Gali būti net
neveikiantis. Iki artimiausios ambulatorijos, pašto ir parduotuvės
reikia eiti tris dienas. Ten galima nusipirkti cukraus, arbatos,
saldainių, popieriaus, traškučių, limonado. Netoliese gyvena
misionieriai, kurie irgi stengiasi atlikti savo misiją - perteikti
masajams Biblijos tiesas ir juos pakrikštyti. Jie stato ligonines, moko
juos amato, gydo.
- Tu misiją atlikai savaip - nufilmavai masajų šventę ir apie ją
sukūrei dokumentinį filmą. Kur jį ketini parodyti?
- Tai bus 50 minučių filmas. Baigusi jį ketinu pristatyti keliuose
tarptautiniuose kino festivaliuose. Jis jau buvo rodytas Lietuvoje,
Šveicarijoje, taip pat Kenijoje renkant pinigus nuo apipjaustymo
pabėgusių mergaičių namams Loitai kalvose statyti. Po penkerių -
dešimtis metų masajai gyvens kitaip, ir tas filmas jiems taps metraščiu.
Daugelis masajų jį jau matė. Žiūrėjo atvėpusiais žandikauliais ir sakė:
„Nemanėme, kad gali būti taip gražu...“ Filmo kopiją kaimas turi, bet
jį pažiūrėti galima tik per kompiuterį, kurį mes padovanojome
Lešao. Jis jau išmoko juo dirbti. Greitai tai darys ir jo vaikai.
- Šiuo metu Vilniuje, UNESCO galerijoje, veikia tavo nuotraukų paroda
„Mama Afrika“. Ko tikėjaisi ją rengdama?
- Tikėjausi, kad viskas įvyks ramiai, - susirinks savi žmonės ir visi
pasišnekėsime apie Afriką. Bet atsitiko kitaip - atvažiavo
televizija, žurnalistai, susirinko pilna salė žmonių... Daugelio jų net
nepažinau. Ir tai toks džiaugsmas! Supratau, kad labai daug žmonių
domisi Afrika. Man smagu padėti tiems, kurie nori pažinti Afriką, bet
neturi laiko pakeliauti. O aš laiko turiu. Ateityje norėčiau sukurti
apybraižą apie Mozambiko prezidentienę - pirmą tikrą šalies ledi. Ji
turi mano knygą, mane pažįsta, aš ją irgi, bet vis nepasitaiko progos
susitikti. Kita dėmesio verta moteris - Mozambiko premjerė. Vienai
Lietuvos televizijų ketinu pasiūlyti dokumentinių filmų ciklą apie
safario lodžiją...
- Ar vyrui tavo veikla patinka? Niekada nuo to, ką esi sumaniusi,
nebando atkalbėti?
- Ne, jis mane labai palaiko, dalyvauja visose pradinėse mano kelionės
ar ekspedicijos stadijose. Pažįsta žmones, su kuriais aš keliausiu.
Kad galėtų ramia širdimi išleisti. Tik kai su drauge Eva susiruošėme į
Kilimandžarą, abiejų vyrai labai jaudinosi... Ką nors sumaniusi, visada
su juo pasitariu. Jis palaiko mano idėjas, o kai kurias net pats
inspiruoja. Mato, kad nesu sėdėtoja namuose ar namų šeimininkė.
- Po pusmečio jis tavęs lauks Kinijoje. O gal vis dėlto Kinijos tau
pavyks išvengti?
- Po Kiniją bus labai įdomu pasižvalgyti. Jau pradėjau domėtis ir šia
šalimi. Sužinojau, kad ir ten provincijoje yra mažų genčių, kuriose,
pavyzdžiui, klesti matriarchatas. Dar viena labai skaudi „vieno vaiko“
politikos tema: Kinijos didmiesčiuose jau trūksta mergaičių, o
kaimuose - berniukų, todėl moterys susitaria ir išteka už vieno vyro.
Grįžtama į poligamiją. Panašiai kaip Afrikoje.