Baltas Vitos automobilis mitriai neria siaurais Valakupių keliukais,
greitai sustojame prie klinikos - tauriai mėlynos spalvos pastato. Iš
tolo šviečia girliandomis išpuošti bajoriškos šeimos herbai, antrojo
aukšto mansardoje šviečia balta eglė. Ropščiamės lauk ir įkvepiame
gaivaus miško oro. Nors pro pastato langus lemputėmis mirksi eglutė,
palangėse tebežydi... gyvos našlaitės. „Kiekvieną naktį jos taip
sušąla, kad iš ryto jų lapeliai net traška, bet dieną jos vėl atgyja“,
- pasakoja gražiausiai metų šventei - Kalėdoms - besiruošianti
klinikos šeimininkė. Kol nesutemo, kviečia apžiūrėti tvenkinio, kuriame
plaukioja jos tėčio, garsaus mikrochirurgo Kęstučio Vitkaus, įveistų
dekoratyvinių karpių būrelis. Pasirodo, jie dauginasi taip sparčiai,
kad šeimininkas vos spėja juos vežti į sodybą prie Molėtų. Yra čia ir
daugiau stebuklų, kuriuos (kol nesutemo) stengiuosi įsidėmėti.
Kad ir senų obelų sodą (būtent jame vyksta tradiciniai Vitos mamos
dizainerės Daivos vardu pavadinti „Lady Daiva Jazz“ vakarai) bei namą,
kuriame Vita praleido vaikystę. Nuo gatvės jį skiria masyvūs geležiniai
vartai, pro kuriuos maža Vitutė taip svajojo ištrūkti... „Ištrūkau, bet
baigusi mokslus ir vėl pro tuos pačius vartus sugrįžau“, - šypsosi
jauna moteris.
Medicinos ir vadybos mokslus baigusi V.Degutienė ketverius metus
vadovauja įmonei „Vitkus Clinic“, kuri jau tapo antraisiais jos namais.
Kai juos apgaubia tamsa, ji skuba į naujus savo šeimos namus, į kuriuos
su vyru verslininku Gediminu Degučiu ir juodviejų trylikamete dukterimi
Austėja persikraustė vos prieš kelis mėnesius. Nors čia dar tvyro
įkurtuvių nuotaikos, „Vitkynės“ nariai vienbalsiai nusprendė, kad šįmet
Kūčių vakarienės rinksis pas jaunuosius Degučius. Šiems beliko paklusti.
Jaunąją šeimininkę tai labai įpareigoja, atsakomybė - didelė, tačiau
kol kas iškilo tik viena problema: kur susodinti gausią šeimyną?
„Laimei, nusipirkome didžiulį pietų stalą, kėdžių - ir pasidarė ramiau.
Maistą kiekviena šeimininkė atsineš savo, todėl labai nenuvargsiu“, -
viliasi pirmąją Kūčių vakarienę naujuose namuose rengsianti Vita.
- Kur iki šiol per Kūčias rinkdavosi gausi jūsų šeimyna? Kokius
patiekalus tradiciškai ruošiate šiai šventei?
- Dažniausiai renkamės šeimos namuose B.Sruogos gatvėje arba mano tėvų
namuose Valakupiuoe. Suvažiuoja tetos, dėdė, pusseserės ir pusbroliai
su vaikais, atsiveža paruošto maisto. Ko nespėja, kartu paruošiame.
Stengiamės laikytis senųjų Kūčių tradicijų, užtat valgį ruošiame
namuose.
Svarbiausi Kūčių patiekalai - baravykų su burokėliais sriuba ir „asilo
ausytės“, kurias tradiciškai gamina tėčio mama - mano močiutė (Vitalija
Vitkienė - medicinos profesorė, radiologė. - Red.). Grybų įdarą ir
tešlą „ausytėms“ ji ruošia iš vakaro (Kūčių stalui jos patiekiamos
karštos, kepamos prieš pat vakarienę), prieš kepdama tešlą iškočioja,
supjausto lopinėliais, ant jų deda įdaro, užlenkia, įmantriai suvynioja
ir kepa įkaitintame aliejuje. Prisipažinsiu - šio patiekalo laukiu
visus metus. Dėdienė Laima visada išverda kisieliaus, mama gamina silkę
„po apklotu“, kurią deda į didelį permatomą indą - kad matytųsi
daržovių sluoksniai, ir būtinai ruošia baltą mišrainę su smulkiai
pjaustytomis daržovėmis, mažučiais prancūziškais žirniukais, žaliu
svogūnu. Visi kiti kepa kūčiukus, kuriuos vadiname „šližikais“ ir kurie
kepdami namus pripildo ypatingo švenčių kvapo. Kalėdų muzika, degančios
žvakės, arbatėlė, pokalbiai... Kūčių laukimas - pats nuostabiausias
metų laikas.
Kiek atsimenu, didžiuliai mūsų šeimos namai per šventes būdavo pilni
žmonių. Iš anksto nuspręsdavome, kur - pas močiutę, mano mamą ar
gretimame bute gyvenančią tetą Laimą - valgysime Kūčias. Visi sueidavo
su vaikais, ir namai prisipildydavo šurmulio, triukšmo. Puošdavome
eglutę, namus dekoruodavome girliandomis, lemputėmis.
Prisiskaičiusi pasakų laukdavau Kalėdų Senelio. Labai dažnai juo
tapdavo Jurgis Jurgelis - tėčio ir senelio (Mečislovas Vitkus -
chirurgas, docentas. - Red.) draugas, vėliau ėjęs Valstybės saugumo
departamento vadovo pareigas. Atsimenu todėl, kad jis turėdavo tikrą
barzdą, kurią su broliu Jonuku stengdavomės paliesti. Augome, galima
sakyti, keturiese - aš su broliu Jonu ir tėtės brolio ir jo pirmosios
žmonos Dainos vaikai - pusseserė Vaivutė ir pusbrolis Kęstutis.
Kalėdų rytą bėgdavome žiūrėti, kas po eglute padėta. Rasdavome lėlių,
besisukančių karuselių, mašinėlių, saldainių. Kartais giminaičiai iš
Amerikos atsiųsdavo „kramtoškės“, ir tai būdavo stebuklas. Kai
prisimenu, net dabar širdis suvirpa.
- Kas šiuose dideliuose namuose, pilnuose svečių, dedasi per Kalėdas?
- Kalėdų rytą atvažiuoja draugai ir su giminėmis dvi dienas kartu
švenčiame. Močiutė, mama ir aš vos spėjame suktis. Mama būtinai kepa
marinuotą antį, įdarytą ryžiais, slyvomis ar raugintais kopūstais.
Garnyrui duoda orkaitėje keptų obuolių ir kriaušių su cinamonu.
Susėdame visi - seneliai, tėvai, mes, pusbroliai ir pusseserės - prie
stalo ir visko ragaujame. Vaikai dainuoja, deklamuoja eilėraščius.
Senelis Mečislovas ar tėtis sako kalbas. Kiekvienais metais per Kalėdas
važiuojame pas vyro tėvus Ireną ir Gediminą Degučius, kur laukia anytos
keptas kalakutas. Ten nuvažiavusi stengiuosi nesėdėti kaip viešnia
rankas sudėjusi.
- Ką tuo metu daro šeimos vyrai? Laukia, kol iškeps antis ar
kalakutas?
- Mūsų šeimos moterys - labai geros šeimininkės. Visos mėgsta ruošti
valgį, bet nuo jų stengiasi neatsilikti ir vyrai. Pavyzdžiui, mano
vyras Gediminas moka kepti labai skanias užkepėles su jūrų gėrybėmis, aš
moku viską, todėl maistą ruošiame pasikeisdami. Tiesa, tėtis saugo
rankas, todėl prie maisto mama stengiasi jį pavaduoti. Panašios
tradicijos - ir anytos bei šešuro šeimoje. Todėl mudviem su Gediminu
nebuvo sunku vienam prie kito prisitaikyti. Gedučio močiutė Pranutė, jo
mamos mama (taip pat labai svetinga), gyvena prie Druskininkų - ir jos
aplankyti nuvažiuojame. Tai sužinojusios kaimynės ateina, tortą
valgome, arbatėlę siurbčiojame.
- Ar judu su Gediminu - žinomų tėvų vaikai - susipažinote
atsitiktinai?
- Taip jau nutiko, kad mano ir Gedučio tėvai kartu studijavo mediciną,
dirbo vienoje ligoninėje. Sykį, kai buvau mažytė, tėtis važiavo į
gydytojų konferenciją Druskininkuose ir mane pasiėmė. Nuėjome į svečius
pas Degučius. Buvo žiema, daug sniego, o Gedutis ėmė ir įstūmė mane į
pusnį. Toks buvo mūsų pirmasis susitikimas. (Juokiasi.)
Antrą kartą susitikome jau studijuodami mediciną. Tą susitikimą
suorganizavo Senelis Mečislovas, pasakęs: „O, kokį sūnų turi mūsų
direktorius (Gedimino tėtis tada, kaip ir dabar, vadovavo Vilniaus
„Raudonojo kryžiaus“ ligoninei)! Ir filmuoja, ir fotografuoja, ir....
Turiu jus supažindinti...“
Atsitiko taip, kad su Gediminu patekome į tą pačią studentų grupę.
Vėliau paaiškėjo, kad senelis nuėjo pas fakulteto dekaną ir paprašė,
kad mane paskirtų į tą pačią grupę, kur mokėsi Gediminas. Už tai
seneliui esu dėkinga. Nuo to laiko galvoju, kad reikia klausyti
vyresnių žmonių. Kai nežinau, kokį sprendimą priimti, visada pasitariu
su vyresniais - ir visada tai išeina tik į gera.
Užtat nesistebiu, kad dukrelė Austėja su mano senele, savo prosenele,
nuolat apie kažką šnabždasi. Dukrelė netgi susirašinėja su močiutės
jaunystės drauge Irma, gyvenančia Vokietijoje. Moterys - tradicijų
puoselėtojos ir mūsų šeimos stiprybė.
Anyta I.Degutienė mėgsta sakyti, kad labai daug kas šeimoje nuo moters
priklauso. Iš patirties galiu pasakyti, kad moterys stipresnės už
vyrus, lengviau priima gyvenimo smūgius. Vyrai labiau pažeidžiami,
užtat juos reikia mylėti ir saugoti.
- Kaip juos saugote, lepinate? Kaip pasiekiate to, ko norite?
- Gerumu, švelnumu, niekada pykčio nerodydamos. Jokių „ožiukų“,
užsispyrimų. Mano prosenelė sakydavo, kad visas problemas galima
išspręsti gerumu. Ne tik šeimoje, bet ir darbe man norisi viską
išspręsti gražiuoju. Ir mūsų vyrai taip elgiasi. Labiausiai patinka,
kad jie daug ką stengiasi paversti humoru, nieko nedramatizuoti, ką mes,
moterys, dažnai darome. Tėčiui pavydžiu darbštumo - jis niekada nesėdi
ramiai, vis ką nors dirba. Kai nuvažiuojame į sodybą prie Malkėsto
ežero, jis keliasi 4-5 valandą ir visą dieną laksto su vežimaičiu: tai
akmenis, tai malkas veža. Neseniai per Austėjos gimtadienį dovanų jai
atvežė pilną bagažinę malkų, didžiulę lydeką ir iš bebro kailio
specialiai jai pasiūtą liemenę. Anūkė pasakė, kad tai - pati geriausia
dovana.
Iki šiol per visas šventes - nebūtinai Kalėdas - susirenka kas tik
gali: seneliai, mano ir Gedučio tėvai, giminės, mūsų šeima, tėčio
brolis, abi jo žmonos su visais vaikais, draugai. Šeimynėlė - ohoho!
Daug kas juokais mus jau praminė „Adamsų šeimynėle“. Labai draugaujame
su tėvų draugais Kvintais, Žiliais, Mertinais - kartu važiuojame
atostogauti, einami vieni pas kitus į svečius.
Man smagu, kai visi susirenka. Vieni kalbasi, kiti mažus vaikus migdo.
Tokiomis akimirkomis labai gera, pajuntu gyvenimo pilnatvę, pagalvoju,
kokia aš laiminga, kad galiu juos matyti. Su jais stengiuosi elgtis
taip, kad mane gerbtų ir mylėtų. Toks mūsų gyvenimo būdas. Kaip tėtis
sako, „Vitkynės“. „Vitkyne“ mus praminė profesorius Gintautas Česnys,
ilgametis Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanas, mokęs ir
mano tėtį, - jis viso mūsų šeimos angelas globėjas.
- Neabejoju, kad šią ypatingą namų dvasią puoselėja ne tik tėtis, bet
ir mama Daiva...
- Dėl šeimos mama paaukojo karjerą, leido ją daryti tėčiui, kuris
labai daug dirbo - dienomis, naktimis, nuolat budėdamas ligoninėse.
Atsimenu, po Sausio 13-osios įvykių jis grįžo namo po keturių parų ir
apsikabinęs mamą iš įtampos apsiverkė.
Mama - dizainerė. Man teko laimė pirmai pamatyti jos sukurtus
drabužius, kolekcijas, dalyvauti matuojant. Jos įkalbėta kelis kartus
pati demonstravau madas, bet tėtis daugiau neleido. Mama kartą nusivežė
mane į madų pristatymą Jūrmaloje, ir man tai buvo didelis įvykis.
Nusivesdavo į Lietuvos televiziją, kur dirbo vyriausiąja dailininke ir
kur buvo didžiuliai drabužių sandėliai. Leisdavo pasimatuoti Pelenės,
Princesės kostiumus.
Kai su broliu paaugome, pradėjo kurti drabužių kolekcijas. Dirbdavo net
naktimis, kad tik suspėtų pabaigti. Nepriklausomybės pradžioje buvo
įmonės „Texvill“ meno vadovė, kartu su prancūzaite Manau Chirirdant ir
Zita Gustiene Koncertų ir sporto rūmuose pristatė didžiulę klasikinių
drabužių kolekciją. Iki šiol turiu keletą mamos siūtų ir karoliukais
siuvinėtų suknelių, kurias iš jos „išsizyziau“: „Mama, tik tu jų
neparduok - man palik“. Šiuo metu ji dviejų draugų šeimoms padeda
įrengti namus - kuria interjerus. Klinikoje padeda, baigia įrengti
namo priestatą - visą laiką ką nors veikia.
- Namų puošyba - tavo mamos pasaulis. Gal tareisi su ja, kokią eglutę
geriau rinktis?
- Vaikystėje tėvų prašydavau tik gyvos eglutės, paaugę su broliu
puošdavome dirbtinę. Šiemet pirmą kartą nusipirkome eglutę vazone.
Pavasarį ją pasodinsime prie naujo savo namo. Gaila nukirstų eglučių.
Užtat Austėja šiemet vietoj eglutės pasipuošė gražų medelį, svetainėje
stovės eglė vazone, po kuria Kalėdų Senelis paliks dovanas. Ją puošime
senais papuošalais, kuriuos atsimenu iš vaikystės, kai kurie - ir iš
tėčio vaikystės.
- Ar jau parengei Kalėdų sveikinimų sąrašą, supakavai dovanas?
- Su artimaisiais noriu pabendrauti, susitikti, užtat visada stengiuosi
pasiųsti tikrą atviruką - ne SMS žinutę, elektroninį laišką. Jei
pamirštu, Austėja primena. Ji - tikra organizatorė, visiems viską
primenanti. Tikriausiai į močiutę Ireną. (Juokiasi.) Svarbiausia per
šventes kiekvienam parodyti dėmesį, įteikti malonią smulkmenėlę.
Ilgiausiai užtrunkame su Austyte jas pakuodamos. Dovanų sąrašas -
nepaprastai ilgas, jas pradedu pirkti likus keliems mėnesiams iki
Kalėdų.
- Kaip nusiteikti artėjančioms šventėms, kad jos nevargintų, o
džiugintų?
- Gyvenime esu patyrusi nemažai smūgių ir labai vertinu tai, ką turiu
dabar. Manau, svarbiausia mokėti apie tai pagalvoti, pabandyti
sumažinti tvyrančią įtampą, prisiminti, kad gyvename vieną kartą,
nežinome, kas bus rytoj. Pasakyti sau, kad esu patenkinta savimi ir
niekas nepasikeis, jei dėl ko nors save graušiu. Svarbiausia - mylėti
save ir savo meilę, šilumą skleisti artimiesiems. Nepamiršti pasakyti,
kad juos myli, vertini ir brangini buvimą kartu.
- Kaip puošiesi per šventes? Gal turi savų grožio paslapčių?
- Šventėms drabužių nebūtina ieškoti parduotuvėje - verčiau savo
spintoje. Mėgstu susirasti kažkada į šalį atidėtus drabužius. Jeigu
jau pirkti, geriau vieną, bet geros kokybės daiktą. Ypatingiems
atvejams saugau kelias mamos sukneles, kurias jau mėgsta matuotis ir
Austėja. Prie jų deriname mano mamos skrybėlaites, kurių ji turi visą
kolekciją, ir staipomės. Drabužiai nėra labai svarbūs. Svarbiausia,
kad akys žibėtų ir širdyje būtų Kalėdos.