Šalia vyro jaučiuosi saugi

***

„Kai tiek laiko kartu gyvename ir tiek daug važinėjame, mašinoje aptariame viską - namų, vaikų, koncertų reikalus. Būna, kad važiuojant ilgus atstumus padiskutuojame, pasiginčijame, net pasipykstame, bet tai - normalu, taip atsitinka visoms šeimoms“, - įsitikinusi buvusi šokėja, šiuo metu individualia veikla užsiimanti dainininko Egidijaus Sipavičiaus žmona Vaida Sipavičienė.

Vaida ir Egidijus kartu jau beveik dvidešimt penkerius metus. Penkerius metus pora praleido užsienyje - Šveicarijoje, Olandijoje, Italijoje. Kartu gyveno, ilsėjosi, dirbo. Jiems tai buvo tikras santykių išbandymas, išmokęs tolerancijos ir pakantumo bet kurioje situacijoje.

Pasak V.Sipavičienės, Egidijus vairuoja puikiai, todėl pamokymų „lenk, nelenk, stabdyk, spausk“ jam sakyti nėra reikalo. „Vairavimas nėra mūsų diskusijų tema, - patikina supratinga žmona. - Sėdėdama šalia vyro savo pamokymais stengiuosi jo neblaškyti.“ Jos pastabos ar priekaištingo žvilgsnio E.Sipavičius sulaukia tik tada, jei netyčia įvažiuoja į kelio duobę. Retkarčiais jis viršija greitį, bet tik kai yra svarbus reikalas - skuba į koncertą, filmavimą.

„Sėdėdama šalia vyro jaučiuosi saugi. Niekada iš baimės neteko įsikibti į durelių rankeną. Nebuvo nutikę taip, kad supykusi būčiau išlipusi iš mašinos. Ginčų, žinoma, kyla, bet tokių, kad kiltų pavojus saugumui, - ne“, - pasidžiaugia.

Važiuojant iš Kauno į šeimos sodybą prie Platelių ežero, dažniausiai vairuoja Egidijus, o Vaida visą kelią skaito, ilsisi. Jeigu prie vairo sėda ji, Egidijus stengiasi pamiegoti. Važiuodamas jis mėgsta ir padainuoti, ruošiasi televizijos laidoms. „Namuose vyras dirba kitokius darbus, o kadangi važiuoti tenka ilgai, stengiasi prasmingai panaudoti laiką“, - paaiškina sutuoktinio darbo specifiką išmananti žmona.

Vairuodamas E.Sipavičius nuolat sulaukia telefono skambučių. Žmona supranta, kad atsiliepti jis privalo, nes nuo to priklauso darbas, koncertai. Vis dėlto įsitikinusi, kad kalbančiojo telefonu reakcija sulėtėja ir jis ne tik sau, bet ir aplinkiniams kelia pavojų. Atpažinti kalbantįjį telefonu, pasak V.Sipavičienės, paprasta - toks vairuotojas važiuoja neįtikėtinai lėtai, keistai manevruoja, nors turėtų sustoti šalikelėje.

Išleisdama vyrą į koncertą, ypač tada, kai orų sąlygos blogos, ji būtinai perspėja važiuoti atsargiai, neviršyti greičio.

Trisdešimties metų vairavimo patirtį turinti V.Sipavičienė neseniai patyrė ekstremalų įvykį - ne vietoje pastačiusi automobilį, po kelių valandų jo nerado: buvo nutemptas į saugojimo aikštelę: „Patyriau šoką: pastačiau mašiną, bet jos nėra. Svarsčiau, kur ji galėtų būti. Kol viskas išaiškėjo, teko gerokai pasinervinti.“ Nors teko sumokėti baudą, ir šįkart vyro priekaištų V.Sipavičienė nesulaukė.

Kas lemia tokius puikius sutuoktinių, patyrusių vairuotojų, santykius? „Galbūt pagarba vienas kitam, atsakomybė? Duoti nelaukiant grąžinimo, neriboti vienas kito laisvės - ir gyvenime, ir darbe, ir prie vairo“, - supratingai šypsosi V.Sipavičienė.

***

Dainininkė, sopranų trio „Trys panteros“ narė Raimonda Tallat-Kelpšaitė su savo vyru pianistu Gyčiu Cinausku vienu automobiliu važiuoja labai retai, nes nesutampa jųdviejų koncertų grafikai. „Drauge važiuojame, kai numatyta mano spektaklio premjera ir aš noriu, kad Gytis būtų šalia. Arba kai esu pakviesta į ypatingą vakarą ir man prireikia nuosavo vairuotojo“, - kvatojasi R.Tallat-Kelpšaitė.

Ar sėdėdama šalia vyro jaučiasi saugi? „Gytis vairuoja laikydamasis taisyklių. Aš elgiuosi priešingai. Kai aš vairuoju, o jis sėdi šalia, jam nervai nelaiko. Su juo važiuoti labai ramu, o su manimi, matyt, ne“, - juokiasi moteris.

Kokių pridaro klaidų? Prisipažįsta nemėgstanti prisisegti saugos diržo. Be to, vyro manymu, ji per staigiai stabdo. Tačiau leistino greičio stengiasi neviršyti.

Savo ketverių ir aštuonerių metų sūnus į darželį ir mokyklą su vyru veža pasikeisdami. „Vaikai man liepia prisisegti saugos diržą, nes taip daryti - prižiūrėti mamą - jiems liepia tėtis. Vyresnysis, vos pradėjus važiuoti, tuoj ir klausia: „Kokiu greičiu važiuoji?“ Atsakau, kad dvidešimties kilometrų per valandą greičiu. Sūnus atsako: „Oho, kaip greitai“, - automobilyje pasikartojantį pokalbį perpasakoja R.Tallat-Kelpšaitė.

Dainininkė prisipažįsta, kad labiau mėgsta ne vairuoti, o sėdėti šalia vairuotojo. „Ypač žiemą kategoriškai atsisakau vairuoti mašiną. Jeigu tik įmanoma, vairą patikiu vyrams“, - kratosi atsakomybės.

R.Tallat-Kelpšaitę labiausiai erzina pradedantys vairuotojai, jaunikliai, kurie piktybiškai pažeidžia kelių eismo taisykles.

Dėl atsargumo kelyje iš kolegių „panterų“ R.Tallat-Kelpšaitė neretai sulaukia bambėjimo: „Gal gali paspausti smarkiau nei septyniasdešimt?“ Bet vieną kartą į avariją patekusi dainininkė draugių šnekas stengiasi nuleisti negirdomis. „Vairavimas man neatrodo žaidimas. Nenoriu tapti kieno nors nelaimės priežastimi“, - sako visiškai rimtai.

***

Kas jau kas, o buvęs lenktynininkas, dabar - įmonės „Promo sport“ direktorius Darius Jonušis tikriausiai niekada nesulaukia pastabų dėl vairavimo? „Kodėl gi - sulaukiu. Keleiviai yra keleiviai. Jie visada turi ką pakomentuoti. Ypač - moteriškos giminės“, - atlaidžiai šypsosi buvęs lenktynininkas. Patikslinus, ar omenyje turi savo žmoną Astą, nusišypso: „Be abejo. Kaip ir visos moterys, ji visada ką nors pasako. Kad ne tuo, o kitu keliu reikėjo važiuoti, kitu laiku išvažiuoti. Visi vyrai tokius dalykus nuolat girdi. Aš - ne išimtis“, - kuklinasi pripažintas vairavimo meistras.

Laimei, pastabų dėl vairavimo - greičio, lenkimo ir panašiai - nesulaukia. Vyro vairavimo įgūdžiais žmona pasitiki ir automobilyje jaučiasi saugi. Kartais ji žiūri į kelią, kartais - net saldžiai užmiega. O Darius išlieka budrus visada ir visur. „Pernelyg daug vairuotojų leidžia sau per greitai važiuoti, yra atsipalaidavę. Aš to sau niekada neleidžiu. Tai būtų absoliuti kvailystė ir savižudybė. Ką galiu žinoti: gal kas nors degant raudonam šviesoforo signalui lėks, gal žmogus į kelią išeis be atšvaito“, - D.Jonušis vardija kelyje tykančius pavojus.

„Vairuodamas negaliu kalbėti telefonu ir, manau, kiti taip pat negali. Nesvarbu, kad turiu nemenką vairavimo, lenktynių patirtį, išsiugdęs greitesnę reakciją, bet niekada nesu važiavęs su keleiviais neleistinu greičiu. Kai leidžiu sau ką nors daugiau, keleivių mašinoje nebūna“, - tikina patyręs lenktynininkas.

Vienas dažniausiai pastabas išsakančių Dariaus keleivių - septynmetis sūnus Justas. Vos pamatęs, kad tėtis kelioms sekundėms išleido iš rankų vairą, pareiškia: „Tėti, laikyk vairą abiem rankomis.“ „Ir jis teisus, aš jo pastabomis džiaugiuosi. Visada atsakau: „Gerai, Justai“, - atžalos pastabumu didžiuojasi tėvas.

D.Jonušio teigimu, bet kuris keleivis tokiam vairuotojui turi teisę pasakyti tai, ką sako jo sūnus. Dėl paprasčiausios priežasties - vairuotojas gali jį užmušti. „Nereikia vengti šito žodžio, nes automobilio vairavimas - pavojingas dalykas, - primena pašnekovas. - Privalai vairuotoją drausminti, nes esi patikėjęs jam savo gyvybę.“

Jeigu vairuotojas vis tiek lekia? „Tuomet paprašyk, kad jis sustotų, ir išlipk. Tai sakau be ironijos. Šoko terapija dažnai padaro įspūdį - nutrūktgalviui tampa nebepatogu vaidinti „kietą“, maivytis.

Ko vairuotojui verčiau nesakyti? Keleivis, pasak D.Jonušio, neturėtų raginti vairuotojo didinti automobilio greitį, nesiginčyti su juo, aštriai nediskutuoti.

Kalbino Snieguolė Dovidavičienė