Sparčiai nykstančios beždžionės 63 metų mokslininkei – kaip artimi žmonės. Su jais moteris šnekasi, atspėja jų norus.
Ant nugaros B.Galdikas dažnokai nešioja našlaitį orangutanų jauniklį.
„Kaip rodo genetikų tyrimai, orangutanai 97 procentais yra panašūs į žmones. Tiktai jie nemoka kalbėti, o jų protas – kaip mažo vaiko.
Indonezijoje juokaujama, kad orangutanai nekalba, kad jų nepriverstų dirbti“, – teigė B.Galdikas.
Borneo saloje šios mokslininkės įkurtame reabilitacijos centre globojami našlaičiai likę, sergantys, iš brakonierių atimti gyvūnai. Maži globotiniai mūvi sauskelnes, penimi iš buteliukų.
„Kai pradėjome statyti tą centrą 1997-ųjų liepą, našlaičių orangutanų buvo tik 15. Kai baigėme statyti lapkritį, turėjome jų jau 82“, – pasakojo prieš savaitę Lietuvoje viešėjusi B.Galdikas.
Dabar Borneo saloje ji rūpinasi 350 augintinių.
Vienai orangutanų patelei suteiktas Birutės sesers Aldonos vardas. Kita pavadinta Rūta – Holivudo aktorės Rūtos Lee, mokslininkės bičiulės ir rėmėjos, garbei.
Reabilitacijos centre B.Galdikas įdarbino apie 200 vietos gyventojų.
Mokslininkei dirbti Borneo – pavojinga. Palmių aliejus tampa vis vertingesnis, vietos valdžia – korumpuota. Todėl daug miškų deginama, o jų vietoje sodinami palmių sodinukai.
„Tai yra paprasčiausias būdas susišluoti daug pinigų.
Be to, vyksta kova tarp didelių įmonių ir paprastų vietos žmonių. Šių protėviai buvo neraštingi, todėl nuosavybę į žemę įrodančių dokumentų nėra. Įmonės, remiamos vietinės valdžios, stengiasi iš žmonių žemę atimti“, – aiškino mokslininkė.
Jeigu ne B.Galdikas atsidavimas darbui, nacionalinis Indonezijos parkas turbūt būtų jau seniai sunaikintas, o orangutanai išnykę.
Džiunglėse nuolatos stebėdama orangutanus B.Galdikas gerai pažino jų įpročius.
Pavyzdžiui, patelės patinus prisileidžia tik norėdamos poruotis. Prieš suartėjimą patinas taip šaukia, kad girdėti per 2-3 kilometrus.
Patelės palikuonio susilaukia kas aštuonerius metus. Natūraliomis sąlygomis orangutanų jaunikliai laikosi įsikibę motinai į gaurus iki ketverių metų. Vėliau sekioja paskui ją iki aštuonerių.
Mokslininkės bičiuliai ir artimieji puikiai žino, kiek laiko ir kantrybės ji paaukojo pažindama beždžionių pasaulį, pratindama jas prie savęs.
Orangutanai Birutę yra tarsi pakerėję.
„Žiūrint jiems į akis atrodo, kad bendrauji su mąstančia būtybe. Jų akys kaip žmogaus – vyzdžius supa baltas obuolys. Ne veltui žodis „orangutanas“ kilęs iš vietos gyventojų kalbos žodžių „orang“ ir „hutan“, reiškiančių „žmogus iš miško“, – kalbėjo mokslininkė.
Ji susimąsto: jei nebūtų kilusi iš Lietuvos ir užaugusi Kanadoje, turbūt nebūtų tapusi tuo, kas yra dabar.
B.Galdikas šaknys – Lietuvoje, miškinguose kraštuose. Jos motina Filomena Slapšytė gimusi Utenos krašte, o tėvas Antanas Galdikas – Skuodo. Abu labai mėgo mišką.
F.Slapšytė ir A.Galdikas susitiko pokario audrų blaškomų pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Čia pasaulį išvydo Birutė.
Vaikystę mergaitė praleido Kanadoje. Antropologijos studijas ji baigė Jungtinėse Amerikos Valstijose būdama dvidešimties – dvejais metais anksčiau negu jos bendraamžiai.
Tada mergina išvyko į Indonezijos džiungles rinkti medžiagos savo disertacijai. Los Andžele (JAV) gyvenę Birutės tėvai tam neprieštaravo.
Jaunoji mokslininkė pasibaisėjo džiunglių tikrove: brakonieriai be jokio gailesčio naikino gyvūnus, kirto medžius, šaudė beždžionių pateles, kad galėtų nuo jų atplėšti jauniklius. Šiuos kišo į narvus ir pardavinėjo.
Kodėl Birutę patraukė antropologija?
„Tai glūdėjo mano sieloje. Tiesiog jaučiau, kad turiu studijuoti orangutanų gyvenimą ir traukti į Pietryčių Aziją. Man labai patinka šie vadinamieji miškų žmonės.
Aš nuo mažens jutau ypatingą ryšį su mišku. Net pirmoji malda, kurią išmokau, buvo apie Perkūną dievaitį“, – pasakojo viešnia.
Apgynusi disertaciją Birutė tėvams pasakė grįžtanti į Borneo. B.Galdikas motiną ši žinia pravirkdė.
„Juk gavai daktaro laipsnį, kam tau grįžti? Nusipirk būstą, dirbk dėstytoja“, – kalbėjo motina.
O jaunosios mokslininkės tėvas manė, kad duktė pati turi pasirinkti gyvenimo kelią, net jei tas pasirinkimas – pavojingas ir nepelningas.
„Turbūt reikėjo paklausyti motinos ir pasilikti. Tada nesupratau pinigų svarbos. Maniau, jeigu turi tikėjimą, viltį, pinigai nėra svarbūs. Klydau. Jei būčiau pasilikusi, dabar galėčiau paremti B.Galdikas fondą“, – nusijuokė pašnekovė.
Vėliau motina susitaikė su dukters pasirinkimu, kartu su ja apsilankė Borneo saloje, kurį laiką dukteriai ten padėjo.
Borneo saloje B.Galdikas įsikūrė 1971-aisiais. Plėšrūnų pilnose ir brakonierių siaubiamose džiunglėse jos niekas nelaukė.
Pirmosios dienos buvo sunkios dar ir dėl daugybės dėlių, kurių buvo visur. Nuo rankų ir kojų mokslininkė kasdien jų nuplėšdavo po 20.
Pavojų kėlė ir atogrąžų ligos. Maliarija Indonezijoje – tarsi gripas, kuriuo daug žmonių perserga kasmet.
Kaip jauna mokslininkė nepalūžo? Turbūt jai padėjo iš tėvo paveldėtas atkaklus būdas ir meilė. Į Indoneziją ji vyko kartu su savo pirmuoju vyru kanadiečiu Rodu Brindamouru.
Pora susituokė, kai Birutei buvo 19, o Rodui – 17 metų. Abu buvo labai įsimylėję.
Jaunuolius žavėjo nuotykiai ir džiunglės, todėl nepaisydami pavojų jie pradėjo kurtis gyvenimą toli nuo civilizacijos. Sunkiai prieinamose Kalimantano džiunglėse sutuoktiniai įkūrė stovyklą ir ten pradėjo iki šiol tebesitęsiančią kovą dėl orangutanų išlikimo.
Rodas, profesionalus fotografas, mėgo fotografuoti žmoną.
Birutė nuo pirmos dienos juto, tarsi priklausytų džiunglėms ir jų gyventojams. Su jais užmezgė iki šiol išlikusį stiprų ryšį.
Atvykę į salą, sutuoktiniai neketino turėti savo vaikų. Jie buvo įsitikinę, kad pasaulyje ir taip per daug žmonių.
Tačiau indoneziečiams vaikai – gyvenimo prasmė. Turbūt ši nuostata pakeitė jaunuolių planus.
Birutei ir Rodui gimė pirmagimis Bintis. Jis gavo vietinio žmogaus, kuris sunkią valandą atskubėjo porai į pagalbą, vardą. Dabar sūnui – 32-eji, jis motiną jau pradžiugino anūkais.
Bintis augo tarp orangutanų – su jais žaidė, juos mėgdžiojo, kartu karstėsi po medžius. Visą pasaulį netruko apskrieti nuotrauka, kur vaikas taškosi vonelėje kartu su beždžioniuku. Ja buvo iliustruotas net populiaraus žurnalo „National Geographic“ viršelis.
Atvykėlių sutuoktinių idilė žemės rojumi vadinamoje saloje baigėsi po 14 bendro gyvenimo metų. Ją sugriovė vyro išdavystė.
Birutė intuityviai tai pajuto. Neištvėrusi vyrui uždavė tik vieną klausimą. Vylėsi, kad šis paneigs jos nuojautą.
Sutuoktinis prisipažino pamilęs indonezietę sūnaus auklę.
„Tačiau pagrindinė išsiskyrimo priežastis buvo kita. Jis norėjo normalaus gyvenimo, norėjo užsidirbti pinigų, siekti karjeros, nusipirkti namą. Nebenorėjo pasilikti Indonezijos miškuose, kuriuose gyventi labai sunku“, – paaiškino B.Galdikas.
Rodas su indoneziete išvyko į Kanadą. Kartu pasiėmė ir pirmagimį sūnų Bintį. Kad berniukui sveikiau augti tarp žmonių, o ne tarp beždžionių, patarė psichologai.
Dabar mokslininkė mano, kad pirmosios santuokos griūtis buvo nulemta. Juodu su Rodu tebuvo vienas kito tiltas į Indoneziją, kurioje kiekvienas atrado savus žmones: jis – indonezietę žmoną, ji – vietos dajaką.
Tačiau anuomet mylimojo įskaudintai ir vienai džiunglėse paliktai B.Galdikas buvo nelengva: reikėjo kovoti su nelegaliais medžių kirtėjais, saugoti atogrąžų mišką, kuriame gyvena nykstantys orangutanai.
Tuos sunkius metus Birutė mielai išbrauktų iš savo gyvenimo ir atminties.
Ji ne tik ištvėrė nelegalių miško kirtėjų pažeminimus, bet ir buvo pakliuvusi į mirtino pavojaus spąstus.
Tą lemtingą vidurnaktį prieš 20 metų Birutė su trimis moterimis ir vienu studentu motorine valtimi plaukė į stovyklą paimti keleto savanorių.
„Pamatėme artėjančią kitą valtį. Ji praplaukė pro šoną, mes lengviau atsikvėpėme“, – prisiminė B.Galdikas.
Tačiau netrukus motorinė valtis apsisuko ir dideliu greičiu ėmė artėti į juos.
„Supratau, kuo viskas gali baigtis. Mūsų valtis nebuvo tokia galinga kaip grobikų, todėl pasprukti nuo jų nepavyko“, – pasakojo mokslininkė.
Artyn priplaukė keli vyrai, vienas jų Birutei prie gerklės prikišo peilį, norėjo įsitempti į savo katerį. Mokslininkę pačiupo ir iš glėbio nepaleido kartu plaukiantis studentas.
Grobikai, sulipę į mokslininkų valtį, juos įkaitais pralaikė dešimt valandų – šaukė, rėkė, mušė, liepė išvykti iš šalies.
„Labai išsigandau – bijojau, kad mūsų nesužeistų, nesuluošintų – nenukirstų rankos ar kojos. Žiūrėdami į akis jie išrėžė, kad manęs nenužudė tik dėl to, kad esu motina, turiu vaikų“, – šiurpias akimirkas prisiminė mokslininkė.
Paleisdami grobikai prigrasino nesiskųsti policijai. Visus jų prašymus B.Galdikas išpildė, tačiau apie pagrobimą prasitarė vietinio valdžios atstovo žmonai. Ši apie tai papasakojo sutuoktiniui.
Birutei buvo paskirti du policininkai, kurie ją saugojo dieną ir naktį.
Su B.Galdikas vienoje valtyje tą naktį buvusios moterys ir studentas savanoris nebegrįžo į Borneo. Mokslininkei dėl to iki šiol skauda širdį, nes tarp plaukusiųjų buvo viena studentė, ketinusi, kaip ir Birutė, Indonezijoje rinkti medžiagą disertacijai.
Po užpuolimo ir pati Birutė kuriam laikui buvo išvykusi iš salos.
Vienas mokslininkės grobikų buvo sulaikytas. Pareigūnai jį kurį laiką stebėjo, po to sulaikė už kitą nusikaltimą ir pasodino į kalėjimą.
„Borneo ir aplinkinėse salose kovotojams už gamtos išsaugojimą gresia daug pavojų. Prieš kelerius metus gretimoje Sumatros saloje buvo nužudyti keli gamtosaugininkai“, – prasitarė mokslininkė.
Nepaisant pavojų, Indonezija ir jos gyventojai Birutei tapo artimi. Žmonės ten malonūs, šypsosi. Ilgą laiką Indonezijoje pabuvusi mokslininkė taip pat ėmė daugiau šypsotis.
„Amerikiečiai gali šypsotis 15 sekundžių, o indoneziečiai – valandų valandas“, – teigė B.Galdikas.
Borneo sala mokslininkei brangi ir dėl asmeninių priežasčių. Čia ją aplankė nauja meilė. Po pirmojo vyro išdavystės Birutė sutiko vietinį Paką Bohapo.
Jau pirmosiomis pažinties akimirkomis moteris pajuto, kad šis vyras – įdomus, išsilavinęs. Jo senelis buvo vietos valdžios atstovas.
B.Galdikas jį pamilo, sukūrė šeimą ir susilaukė dviejų vaikų – sūnaus Fredo ir dukters Jane.
Atžalos motiną palaiko ir padeda, tačiau nė vienas neketina pasekti jos pėdomis. Jane Kanadoje, Vankuverio universitete, studijuoja psichologiją, o Fredas tapo kino filmų prodiuseriu.
„Vaikai matė, kiek man kainavo meilė orangutanams. Jie iki šiol baiminasi dėl mano gyvybės. Jie matė mane pavargusią, sumuštą, išlaisvintą iš grobikų“, – atžalų pasirinkimą nesekti jos pėdomis teisina motina.
Septyneriais metais už B.Galdikas jaunesnis antrasis jos vyras – ūkininkas. Jis augina ryžius, medžioja laukines kiaules. Jis palaiko žmoną, padeda jai šerti orangutanus.
Pakas žmonai malonus, ją gerbia. Tačiau jam labai svarbi gimtinė, todėl jis nesutiktų gyventi kur nors kitur. Įkalbėti vyrą nuvykti į Ameriką Birutei pavyko tiktai po 18 santuokos metų.
Indonezijoje B.Galdikas praleidžia pusę metų, o kitą pusę keliauja, skaito paskaitas prestižiniuose pasaulio universitetuose.
Prieš savaitę mokslininkė trečią kartą svečiavosi Lietuvoje. Šįkart ją atlydėjo sūnus Fredas.
Lietuvoje B.Galdikas dalyvavo tarptautinėje konferencijoje „Žalioji energija – iš gamtos imame, gamtai atiduodame“. Ji skaitė pranešimą „Palmių aliejaus naudojimas biokuro gamybai – grėsmė atogrąžų miškams“.
B.Galdikas siekia, kad studentai iš Lietuvos galėtų nuvykti į Indoneziją tyrinėti orangutanų gyvenimo.
Ji norėtų savo patirtį perduoti jauniesiems Lietuvos antropologams. Gal atsirastų jaunas žmogus, kuris ateityje pratęstų mokslininkės darbą.
B.Galdikas yra įsteigusi tris fondus, kurie renka lėšas orangutanų ir gamtos apsaugai.
Gyvendama už Atlanto B.Galdikas turėjo garsius mokytojus ir tęsia jų darbus. Viena jų – lietuvių kilmės Kalifornijos universiteto profesorė antropologė ir archeologė Marija Gimbutienė. Kitas – britų kilmės antropologijos profesorius iš Kenijos Louisas Leakey.
Leakey angelai – taip vadinamos trys moterys, šio profesoriaus paskatintos ir pasiųstos tirti beždžionių gyvenimo į įvairius kraštus.
Šimpanzių gyvenimą Afrikoje tyrinėjo anglė Jane Goodall, gorilų – amerikietė Diana Fossey.
Trečiasis Leakey angelas – orangutanų studijoms gyvenimą paskyrusi B.Galdikas.
J.Goodall ir D.Fossey buvo geros lietuvių kilmės mokslininkės draugės. Prieš 24 metus pasaulį sukrėtė žinia apie tragišką D.Fossey žūtį – mokslininkę nužudė brakonierius.
„Su Jane pastarąjį kartą matėmės praėjusiais metais. Ji dirba Afrikoje, aš – Azijoje. Nors susitinkame nedažnai, mes – kaip seserys, mus sieja bendra veikla“, – aiškino B.Galdikas.
Lietuvių kilmės antropologei teko pažinti ir daugiau garsių žmonių, ne tik mokslininkų.
Prieš dešimtmetį į Borneo džiungles, kur įkurtas B.Galdikas gyvūnų globos centras, buvo atvykusi filmuotis Holivudo aktorė Julia Roberts.
Ją skalbiančią atidžiai stebėjo orangutanų patelė – mėgdžiojo aktorės veiksmus. Kitą kartą susitikimas su orangutanu vos nesibaigė tragiškai. Patinas stvėrė J.Roberts už gerklės ir paleido tik išgąsdintas jos kolegų.
„Net aš neinu artyn prie orangutanų patinų. Iš jų glėbio išsivaduoti nelengva. Kartą vieną savanorę patinas pralaikė apsikabinęs 20 minučių“, – pasakojo B.Galdikas.
Kai buvo kuriamas filmas su J.Roberts, džiunglėse prasidėjo dideli gaisrai. Aktorei teko skubiai išvykti.
Dėl sausros ir nuolatinių gaisrų buvo atšauktas dar vienas įdomus projektas – vaidybinio filmo apie B.Galdikas gyvenimą kūrimas.
Filmo scenarijus buvo sukurtas pagal mokslininkės autobiografinę knygą, o ją pačią būtų vaidinusi amerikiečių aktorė Marisa Tomei.
Kai gaisrai liovėsi, netikėtai mirė filmo prodiuseris, todėl kino juosta iki šiol nesukurta.