Vėžys 53 metų dailininkei smogė antrą kartą.
„Beveik dešimt metų buvau su juo sudariusi taikos sutartį, - nusišypsojo menininkė G.Uogintaitė, tikėdama, kad ją pavyks pratęsti. - Tačiau vėžys elgiasi kaip bankas. Jokių emocijų, jokios užuojautos ir supratimo. Mokėk, ir taškas“.
Vienu metu menininkei tenka mokėti paskolą bankui, kovoti su vėžiu ir be atvangos tapyti - jai reikia užsidirbti pinigų ir pagaliau baigti dešimtmetį užtrukusią buto rekonstrukciją.
Šį pavasarį Gintarę apakino galybė žiedų. Dailininkė net sutriko nuo spalvų antplūdžio.
„Vis bijau, kad kas nesutrukdytų, neatimtų saulėtų akimirkų, nes artėjant vakarui mano kambarys vėl nugarma į pilkumą.
Laiką pradėjau vertinti kitaip“, - prisipažino bijūnų tapybos meistre tituluojama dailininkė.
G.Uogintaitė kuklinasi taip pavadinta. Juk tobuliausiai pasaulyje bijūnų grožį sugeba perteikti kinų dailininkai.
„Mėgstu bijūnus už neprilygstamą įvairovę. Jie būna tarsi susivėlę, palaidi, švelnūs, kai kada atkaklūs ir agresyvūs. Jie mane užburia savo charakteriu ir spalvomis. Laukiu nesulaukiu, kada jie išskleis savo žiedus.
O dabar tapau alyvas. Štai kiek prisiskyniau“, - šypsojosi Gintarė, lipdama iš mašinos su milžinišku glėbiu svaiginančių alyvų žiedų.
Tuo tarpu meno rinkoje - sąstingis. Dailininkai guodžiasi, kad sunkmečiu žmonėms rūpi ne paveikslai, nors jų kainos smarkiai aptirpo.
„Sunku patikėti, bet aš išgyvenu savotišką laimę nelaimėje. Mano paveikslų kainos nemažėja. Aš jas netgi padidinau ir norėčiau parduoti dar brangiau.
Nebegaliu dirbti produktyviai ir kepti paveikslus it blynus. Nebeturiu tiek jėgų, todėl norintiems įsigyti paveikslą tenka laukti eilėje. Kai pasklido kalbos apie ligą, žmonės labai noriai pradėjo pirkti mano kūrinius.
Jie žino, jog po mirties jie kainuos labai brangiai“, - sarkastiškai nusijuokė G.Uogintaitė.
Po to surimtėjo ir prisiminė savo piešimo mokytoją, garsų tapytoją ir pedagogą Vincą Norkų.
Nedidelio formato jo darbas dabar kainuoja 10 tūkstančių litų. Tačiau tuo pasidžiaugti V.Norkus nebegali.
Kaip ir Raimundas Sližys, Arvydas Bagdžius bei daugelis kitų vėžio paskubintų ir anapilin iškeliavusių talentų.
Gintarė perbraukė pirštais peruką, tarytum jis būtų susivėlęs, ir akimirkai nuvijo šalin slogias mintis.
„Dabar - mano metas! Du stebuklingos šviesos mėnesiai. Skubu dirbti, tik nežinau, ar daug nutapysiu. Džiaugiuosi, kad įkvėpimas aplanko mane ir po chemoterapijos.
Nutrūkstu nuo lašelinės, grįžtu iš onkologijos ligoninės ir stoju prie molberto“, - pasakojo G.Uogintaitė.
Agresyvų gydymo metodą medikai jai ketina taikyti ištisus metus.
„Vadinasi, aš turiu vilties. Gal nuosprendis bus įvykdytas dar negreitai?“ - viltį išdavė menininkė.
Pusę metų ji negalėjo tapyti ne tik dėl to, kad lauke buvo niūru, ūkanota.
Gėlių turgelyje ji negalėjo nusipirkti savo mėgstamiausių tulpių, frezijų, lelijų. Jeigu kas nors jų būtų atgabenęs į namus, menininkė nebūtų pajėgusi pakilti iš lovos jomis pasigrožėti.
Ji taip blogai jautėsi, kad iki artimiausios parduotuvės negalėjo nušliaužti. Draugės jai atnešdavo karštos sriubos termose, palepindavo vaisiais, išvirdavo arbatos.
Tie keli žingsniai būtų Gintarę pražudę. Tuomet ji manė, kad mirs, - jai net kalbėti buvo sunku.
„Jokia čia paslaptis, kad sergu vėžiu. Visa Lietuva apie tai šneka ir mane laidoja. Prieš mėnesį Vilniuje įvykusiame labdaros aukcione, kuriame buvo renkamos lėšos menininkams remti, apie mano ligą sužinojo ne tik kolegos dailininkai, bet ir pirkėjai. Na, kaip tokią žinią išlaikysi kitiems nepapasakojęs?“ - ironizavo Gintarė.
Pirmą kartą beveik prieš dešimtmetį susirgusi krūties vėžiu G.Uogintaitė tylėjo lyg vandens į burną prisėmusi. Anuomet jai buvo labai baisu. Kai po poros metų apie ligą sužinojo artimiausios draugės, nė viena negalėjo tuo patikėti.
„Gydytojai šimto metų nežadėjo. Tada jie man pasakė, kad susitiksime po dešimties metų. Aš pati nutariau: gyvensiu, kaip norėsiu. Netausojau savęs.
Kas iš to, kad būčiau tausojusi.
Juk daugiau laiko man niekas ir nežadėjo.
Dabar visi ieško priežasčių, kodėl liga atsinaujino, ir prikaišioja. Esą rūkei, gėrei, dėl to ir susirgai.
Klausyčiau, jeigu šventieji man priekaištautų.
Tarp mano pažįstamų ir draugų vėžys - labai dažna liga. Kam lemta, nė vienas nepabėgs. Kartą numalšintas vėžys anksčiau ar vėliau atsigauna, grįžta ir smogia nieko nepranešęs“, - teigė G.Uogintaitė.
Kai dešimtmetį snaudęs vėžys pabudo, atsirado metastazių pleuroje, kai apėmė skausmai ir nutirpo dešinioji ranka, o gydytojai iš plaučių ėmė šalinti susikaupusius skysčius, paslapties išsaugoti Gintarei nepavyko.
„Draugės viena kitai papasakojo. Žinia pasklido kosminiu greičiu. Net telefoną turėjau išjungti.
Vieni žmonės teiravosi norėdami padėti, o kiti iš smalsumo klausinėjo, ar dar gyva esu“, - su kartėliu balse sakė garsi dailininkė.
Dabar G.Uogintaitė kasdien turi išgerti po šešiolika specialaus preparato tablečių, kęsti alinamus chemoterapijos seansus.
„Girdėjau, kad žmonės neretai neištveria ir miršta dėl šių vaistų šalutinio poveikio. Jeigu jie pirma laiko nepribaigs manęs, tikiuosi, kad nukaus mano vėžį“, - juokėsi dailininkė, užgerdama tabletes vaisiniu jogurtu.
Pernai pavasarį ji pajuto skausmą dešiniajame šone. Jis kartojosi ir stiprėjo.
„Naktimis taip įsiskaudėdavo, kad dantimis grieždavau. Turėjau įtarimų, kad vėžys bunda. Juk gydytojai buvo įspėję, kad susitiksime.
Vėliau po truputį ėmė tirpti dešinioji ranka. Rytais vos išropodavau iš lovos“, - prisiminė G.Uogintaitė.
Rūpintis savimi nebuvo laiko. Namuose vyko didelis remontas. Meistrai dažė sienas, klijavo plyteles, keitė langus, šlifavo parketą, lakavo ir be atvangos rūkė.
G.Uogintaitė gyveno persekiojama dažų, lako ir dūmų smarvės. Įsispraudusi į vieno kambario kampą tapė gėles, kurių buvo primerkti kibirai ir vazos.
„Reikėjo daug tapyti, kad užsidirbčiau pinigų tam prakeiktam remontui. Nusprendžiau kapitališkai sutvarkyti senąjį penkių kambarių tėvų butą.
Man atrodė, kad esu sveika. Tačiau tie nuodingi kvapai, darbas prie molberto, kuris taip pat nekvepia tyru oru, bei nuolatinis nuovargis mano imunitetą silpnino kiekvieną dieną.
Taip produktyviai aš turbūt netapiau niekada. Pirkėjai iš dirbtuvės išsiveždavo šlapius paveikslus“, - prisiminė dailininkė.
Rugpjūtį G.Uogintaitė paliko savo remontuojamus namus Vilniuje ir išvažiavo į Palangą. Manė, kiek pailsės, ir sveikata pagerės.
Tačiau naujausio paveikslo ji taip ir nebaigė tapyti.
„Anksčiau maniau, kad man niekas negresia. Turiu dvi rankas ir visada galėsiu užsidirbti. Bet kai pralaimėjo mano dešinioji, supratau, kad kairiąja, juolab koja tapyti niekada neišmoksiu. Be to, ir galva dėl skausmų nustojo dirbti.
Viskas. Šedevrų nebus! Juk dailininkas dirba ne tik ranka. Jo galvoje kyla vaizdiniai, o energija padeda juos įgyvendinti drobėje.
Jei dirbčiau be vidinės energijos, išeitų absoliutus šlamštas“, - susijaudino Gintarė.
Tris savaites Palangoje ji nieko nedarė. Atleido vadžias. Tik gulėjo lovoje, skaitė knygas ir spoksojo į televizoriaus ekraną, laukdama, kol baigsis jos gydytojo atostogos.
„Vieną dieną supratau, kad galiu mirti. Į Vilnių važiavau susirietusi lyg bobutė, nutirpusią ranką keistai iškėlusi, kad skausmas būtų mažesnis.
Tą dieną gydytojas man pasakė visą tiesą. Piktybinės ląstelės buvo apėmusios dešinės pusės plautį ir pleurą, susikaupę keli litrai vandens, o kraujo rodikliai - itin blogi.
Tą dieną iš ligoninės nebeišėjau. Atrodė, kad visa tai vyksta ne man“, - prisiminė G.Uogintaitė.
Iki sausio menininkė gulėjo lovoje ir tik sapnuose matė molbertą su nebaigtu tapyti paveikslu. Po intensyvaus gydymo vasarį įvyko lūžis.
„Kol įsivažiavau, nutapiau keletą plazdančių ciklamenų. Šios gėlės mane gelbsti žiemą, padeda sulaukti pavasario ir išsikapanoti iš žlugdančios pilkumos.
Šiemetinis pavasaris - ilgas ir vėsus. Visos gėlės skleidžiasi neskubėdamos, jų nebaugina karšti saulės spinduliai“, - džiaugėsi G.Uogintaitė.
Tyra ir skaidri išsiilgta šviesa užliejo jos dirbtuves. Gintarei norisi tapyti be atvangos. Nei valgyti, nei gerti nesinori. Laiko gaila.
„Aš - vienišė. Mėgstu dirbti tyloje ir vienumoje. Aukoju draugus, išvykas į gamtą, įdomias knygas. Daug ką aukoju dėl to, kad ilgiau pabūčiau prie molberto.
Ir labai pykstu, kai patį gražiausią, šviesiausią ir skaidriausią dienos tarpsnį praryja kokie nors biurokratiniai trukdžiai, banko reikalai, namų ūkis“, - neslėpė menininkė.
Prisėdusi prie darbo G.Uogintaitė pasijunta laimingiausiu pasaulyje žmogumi.
Gyvendama tarp ligoninės ir molberto ji prarado panikos jausmą, ėmė į viską žvelgti ramiai ir filosofiškai. Tapymas jai - tikra terapija.
„Dabar suprantu, kodėl meno terapija taikoma ligoninėse. Žmonėms lengviausia atvirai išsikalbėti popieriaus lape ar drobėje“, - teigė Gintarė.
Antrą kartą susirgusi dailininkė metė rūkyti - organizmas pats ėmė protestuoti prieš rūkalus. Dabar ji niekam neleidžia šalia traukti dūmo - draugus išprašo į kitą kambarį.
„Būdavo, per dieną pakelio cigarečių vos užtekdavo. Vyno irgi man nebereikia“, - tikino G.Uogintaitė, prisiminusi bohemiškai praleistas savaites ir mėnesius.
Dailininkė niekada nebuvo gera šeimininkė, nors mėgsta skaniai pavalgyti. Tačiau namuose ji valgo tik tai, kam paruošti nereikia daug vargo.
„Labai nemėgstu stovėti prie viryklės. Beprasmis darbas. Išverdi, o po minutės nelieka jokio prisiminimo. Į tualetą nuleidi, ir jokių jausmų.
Mano išliekamoji vertė - paveiksluose, o ne puode. Visą gyvenimą nekenčiau laikinumo. Norėdavau ką nors sukurti, kad prisiminimas liktų ilgai“, - aiškino Gintarė.
Ji tvirtino esanti labai tvirta moteris. Viską laiko užgniaužusi savyje. Dailininkei nereikia jokių psichologų, paguodžiančių pokalbių su draugėmis ar susibūrimų į draugijas.
„Visi tie pasikalbėjimai tik brangų laiką suėda. Pagalbos kreipiuosi tik tuomet, kai matau, kad kliūtis - ne menininkės jėgoms.
Labiausiai išgyvenu dėl to, kad negaliu pakeisti savo septyniolikamečio sūnaus mąstymo. Vidmantą prarijo internetas.
Palyginti su jo priklausomybe, aš jaučiuosi sveika“, - sielojosi G.Uogintaitė.