Rūta Rimšelienė: „Augintinis - pirmas vaistas nuo depresijos“

„Visi jie mėgins pasakyti, kad negalima benamių gyvūnų atsikratyti primityviausiu būdu - juos naikinant, ragins grįžti prie humaniškų gyvūnų globos tradicijų. Vyks koncertas, kartu tarsimės, kaip pagelbėti beglobiams gyvūnams“, - sako šio renginio sumanytoja, į naują gyvenimo ir veiklos sritį nėrusi žinoma avalynės dizainerė Rūta Rimšelienė (36 m.).

Galbūt tai - tik reklaminis triukas? Gera proga Rūtai pristatyti naujausią savo batelių ir aksesuarų kolekciją? „Savo verslo nenoriu painioti su visuomeniniais reikalais. Tačiau tai, ką dabar darau, man ne mažiau svarbu“, - patikina aistringa gyvūnų globėja, Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus socialinės programos „Šuo - ne mados objektas“ koordinatore tapusi ir žiauriu žmonių elgesiu su gyvūnais besistebinti R.Rimšelienė.

Mados ir grožio pasaulyje daugelį metų besisukiojanti moteris apgailestauja, kad kai kurie žmonės, prisižiūrėję užsienio žvaigždžių, perka šuniukus ar kačiukus, kurie jiems labai greitai tampa nereikalingi ir kurių vėliau abejingai atsisako. „Nereikia pavyzdžio imti iš Paris Hilton, kuriai šunelis - tik madingas aksesuaras. Bet juo pasidžiaugusi ji tikrai į gatvę neišmeta - kam nors atiduoda. Jei jau įsigijote gyvūną, reikia elgtis gailestingai, humaniškai“, - ragina R.Rimšelienė.

Benamiai gyvūnai, kaip ir gyvenantys namuose, trokšta žmogaus meilės, švelnumo ir šilumos. „Galų gale jie nori ėsti“, - primena Rūta, kartu su kitais gyvūnų mylėtojais sumaniusi negirdėtą dalyką - Vilniuje ir kituose didmiesčiuose raginanti vykdyti beglobių kačių sterilizacijos programą, jau pradėjusi rūpintis vadinamųjų kačių kavinių įrengimu.

„Kačių kavinės“ - tai atokesniuose miestų kiemuose įrengtos specialios vietos, kuriose bus galima šerti sterilizuotas beglobes kates. „Beje, sterilizuotos katės nesidaugina, o tampa ekologišku ginklu nuo pelių ir kitų graužikų. Užsienyje jau nebenaudojami žiurknuodžiai - namuose, prekybos centruose apgyvendinamos katės“, - sakė Rūta.

Katės „kačių kavinėse“ bus šeriamos anksti rytais arba vėlai vakarais, todėl baimintis, kad jos kniaukdamos lakstys apie šėryklas, pasak Rūtos, nėra ko - sterilizuotų kačių į vieną šėryklą prisirinks nedaug - 3-4. Užtat gyventojai čia galės atnešti maisto atliekų, o ne palikti prie konteinerių, mėtyti per langus. Vien Vilniuje, Antakalnyje, kur gyvena Rūta, planuojama įrengti kelias dešimtis „kačių kavinių“. „Jos bus prižiūrimos, valomos, dėl to miestas bus švaresnis, visiems bus geriau“, - humaniško elgesio su gyvūnais idėją dėsto šio projekto varikliuku tapusi Rūta.

Ji jau kalbėjosi su bendrovės, kuri užsiima karkasinių namų statyba ir sutinka įrengti kelias kačių šėryklas, atstovais, lankėsi keliose ministerijose, apie gyvūnų globą šnekėjo su mokiniais ir mokytojais.

Ar nenutiks taip, kad kūrybinga, originaliomis idėjomis mados pasaulį stebinanti menininkė užmirš kūrybą? „Tikrai ne, - šypsosi Rūta. - Jau spalio pabaigoje pristatysiu naują batelių ir aksesuarų kolekciją, bet dabar iš tiesų plėšausi. Labai džiaugiuosi, kad naujoje veikloje palaiko ne tik draugai, bet ir šeima - vyras Valdas ir sūnus Ąžuolas. Tai - didžiulė pagalba“, - prisipažįsta rankų neketinanti nuleisti Rūta.

Moteris nebesistebi neseniai Estijoje vykusia akcija, kurioje dalyvavę žinomi žmonės fotografavosi ne tik su katėmis, šunimis, bet net su liūtais. Į jos pristatymą susirinko išsipusčiusi visuomenės grietinėlė, viskas atrodė gana snobiškai, tačiau renginiu pasiektas gražus tikslas - jo metu paaukoti pinigai buvo skirti gyvūnų labdarai. „Dėl to viskas pateisinama“, - neabejoja Rūta.

Tačiau į besaikį, dažnai neskoningą moterų ir augintinių puošimąsi ir puošimą R.Rimšelienė žiūri skeptiškai, tai vadina nereikalingu pinigų švaistymu. Jos manymu, geriau būtų, jei tuos pinigus skirtume svarbesniam reikalui nei pirktume sau prabangią suknelę, o šuneliui - dar vieną brangų kaspinėlį, šampūno buteliuką ar įmantrų drabužį.

„Jeigu turtingas vyras investuos į vis jaunesnę moterį, ištikus bankrotui nebūtinai jos visos susirinks jo guosti. Greičiausiai paguosti neateis nė viena. Taigi neinvestuokime ten, kur nereikia“, - netikėtą elgesio su žmonėmis ir gyvūnais paralelę išveda Rūta.

Jos meilė gyvūnams įgimta ar išsiugdyta? „Nuo vaikystės auginau vieną šuniuką, bet visą laiką norėjau dviejų“, - šypteli Rūta. Jos svajonė išsipildė prieš keliolika metų, tiesa, neplanuotai. Vieną vėlų vakarą su vyru grįžo namo ir laiptinėje pamatė mažytį, linksmą, kaip tada pamanė, pasiklydusį šunelį. Nakčiai jį priglaudė, o kitą dieną pradėjo ieškoti šeimininko. Paaiškėjo, kad jo šeimininkė buvo jauna mama, šunelį pirkusi turguje, bet po dienos persigalvojusi ir išmetusi į laiptinę. Kodėl? „Gal jo charakteris nepatiko, - svarsto Rūta. - Bet juk šunelis - ne žmogaus žaislas, o jo draugas. Kaip ir draugą, vyrą, žmoną, jį reikia prisijaukinti.“

Teko šunelį priglausti, bet po kelių dienų jis susirgo. Vienas veterinaras Rūtai patarė jį užmigdyti, kitas - išgelbėjo. „Nemanau, kad išgelbėdama gyvūną jam padariau gera. Tai jis man gera padarė“, - netikėtai ištaria neišmatuojamą savo augintinio meilę ir gerumą patyrusi Rūta.

Prieš kelias dienas šios nesavanaudiškos meilės gyvūnams vedama ji lankėsi sostinės gyvūnų globos namuose „Grinda“. Kaip tik tuo metu beširdžiai šeimininkai atvežė ir globoti atidavė taksų veislės šuniuką - nepaprastai gražų, su visais kilmės dokumentais, į šeimininkus žvelgusį gailiomis akimis.

„Žmonės šiais laikais atsikrato gyvūnų be jokių skrupulų“, - apgailestauja Rūta, ne vieną gyvūną išgelbėjusi nuo mirties, pavyzdžiui, iš asocialaus šeimininko išpirkusi už butelį.

Viliasi, kad pakoreguotas Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas tokį elgesį privers keisti. „Kitose šalyse - Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje - už tokį neargumentuotą gyvūnų atidavimą į prieglaudą, jau nekalbant apie išmetimą į gatvę, fizinį smurtą, smarkiai baudžiama“, - primena aistringa gyvūnų teisių gynėja.

Kol kas šiuose gyvūnų globos namuose padėtis sudėtinga - 30 narvų, ir visi užimti. Kai atvežamas naujas gyvūnas, kažkuris turi būti užmigdomas. Šiuo metu Rūta rūpinasi, kad šiems globos namams būtų leista mažesniuose narvuose apgyvendinti po du gyvūnus, o pasibaigus karantino laikotarpiui - 14 dienų - jie nebūtų užmigdomi ir toliau jiems būtų ieškoma naujų šeimininkų ir namų.

Užuot rūpinusis beglobiais vaikais, rūpinasi beglobiais gyvūnais? „Gyvūnų problemos, palyginti su žmonių, atrodytų, antraeilis dalykas, kol nepradedi į tai gilintis“, - įsitikinusi Rūta.

Laimė, tuo metu, kai vieni gyvūnus žudo, išmeta į gatvę, kiti juos vežasi net iš užsienio. Neseniai laidoje „Stilius“ Rūta matė pasakojimą apie Olandijoje gyvenančią lietuvę, kuri beglobį katinėlį parsivežė iš Maroko. Žinoma fotografė Vaiva Abromaitytė beglobį šunelį parsigabeno iš Graikijos, o Italijoje dirbanti vizažistė Vaida Venckutė, savo namuose priglaudusi beglobį šunelį, sutikusi Rūtą aikčiojo: „Net neįsivaizduoji, kiek laimės jis atnešė į mano namus!“

Ir kiti Rūtos pažįstami, draugai, išgirdę apie jos pastangas rūpinantis beglobiais gyvūnais, labai jautriai reaguoja, sutinka padėti. Ne tik moterys, bet ir vyrai - žinomi politikai, verslininkai, sako: „Kaip gerai, Rūta, kad tai darai!“

Kiekvieną dieną padaroma kas nors nauja. Žodžių mažiau negu darbų, o, pasak Rūtos, taip retai būna. Daugelis teiraujasi, kaip, kuo galėtų padėti, prisidėti prie jau vykdomų darbų. „Lietuvos gyvūnų globos draugijoje dirbantys savanoriai sukūrė ir prižiūri tinklalapį www.beglobis.lt, ruošia ir platina atvirukus. Viena įmonė jau sutiko nemokamai išspausdinti ir mieste iškabinti plakatus „Šuo - ne mados objektas“, kita - juos pristatyti parduotuvėse. Tereikėjo vieną kartą paprašyti, ir jie atsakė: „Žinoma“, nors iš to jiems - jokio pelno, tai - absoliuti labdara.

Netrukus dėl pagalbos gyvūnams Rūta kalbėsis su keliais prekybos centrais, mokyklomis, nes vienkartinė „kačių kavinių“ pristatymo akcija, jos manymu, ne kažin ką duos. Mokytojai apgailestaudami pastebi, kad skaitydami graudųjį Jono Biliūno apsakymą „Kliudžiau“ anksčiau kai kurie mokiniai verkdavo, dabar - juokiasi. „Štai kaip pasikeitė kai kurių mūsų vertybės. Nenuostabu, kad kai kas atsibodusį gyvūną išmeta iš namų kaip šiukšlę, palieka pririšę prie medžio arba pasielgia dar blogiau“, - apgailestauja Rūta.

Ar gyvenant mieste, pavyzdžiui, dviejų kambarių bute, laikyti gyvūną yra humaniška? „Didelis šuo nebūtinai turi bėgioti kieme. Juk, pavyzdžiui, senbernarai ir niufaundlendai yra labai mieli, jaukūs šunys. Ir atvirkščiai - daug mažų šunelių, kurie yra medžiokliniai, žmonės augina butuose, ir jie auga gana agresyvūs“, - šunų auginimo subtilumus aiškina Rūta. Todėl prieš pradedant globoti gyvūną reikia gerai pasvarstyti, ar mokėsi jį tinkamai auginti, auklėti, rasi laiko vedžioti į lauką, ar užteks lėšų jį pamaitinti, paplanuoti, kur jį dėsi per atostogas.

Daug kas gyvūnų atsisako baimindamiesi alergijos. Rūta ragina nebijoti - medikai pastebėję, kad alergiją ne sykį išgydė būtent gyvūnai. Be to, alergiški esame ne visoms, o tik tam tikrai gyvūnų rūšiai. „Juk kaip gydomas gripas? Į kūną suleidžiant tam tikrą kiekį gripo vakcinos. Taip yra ir dėl alergijos gyvūnams“, - ramina Rūta.

Lietuvoje jau yra kavinių, kur galima užeiti su šunimis. Vilniuje tai vyno baras „Blusynė“, kurį jo šeimininkė Margarita pavadino rastinuko šuns Blusos vardu. Rūtos manymu, ir toliau reikia pavyzdį imti iš užsienio: „Monake lankiusis mano mama prabangiame kazino matė ne vieną lankytoją, čia užsukusį su išpuoselėtu augintiniu. Viena klientė Ispanijoje buvo apsistojusi viešbutyje, kur gyveno šuo ir katė ir jautėsi kaip tikri šeimininkai - vaikštinėjo, kur panorėję. Būdama Italijoje ir Prancūzijoje pati mačiau, kad gyvūnai čia tiesiog lepinami. Užeini į kokią parduotuvėlę, o jos viduryje guli didžiulis šuo, beje, be antsnukio. Niekas jo neveja.“

Su šeima lankydamasi Graikijoje Rūta stebėjosi sužinojusi, kad maisto parduotuvėje gyvena du didžiuliai šunys, bet niekas nemano, jog tai pažeidžia higienos reikalavimus. Milano parke yra mačiusi tokį idilišką vaizdelį: ant žolytės sėdi mamos su vaikučiais, aplinkui laksto šunys be antsnukių, pavadėlių, bet niekas nejaučia jokios jų grėsmės. Viskas priklauso nuo požiūrio ir auklėjimo.

„Įsivaizduokime situaciją pas mus, - ragina Rūta. - Žmogus vedasi taikų šunį, o praeivis iš tolo šaukia: „Patraukite nuo manęs jį toliau.“ Suprantu, kad galbūt jo bijo, bet šuo gali pamanyti, jog praeivis nori užpulti jo šeimininką! Nė vieno šuns rėkimu, lazda neišdresuosi - tik girdamas, glostydamas, gerumu. Jeigu dresuodamas šunį šeimininkas jį muša, apie kokį gerumą galima kalbėti?“

„Pavyzdžiui, rotveileriai - taikūs šunys, juos po nepriklausomybės paskelbimo pradėjome masiškai vežtis, veisti ir mokyti agresyvumo, kuris genais persidavė jų palikuonims. Pritariu, kad tokie šunys turi būti vedžiojami su pavadėliais, antsnukiais, tik negaliu suprasti, kodėl užsienyje tokie šunys yra taikūs, o pas mus - agresyvūs?“ - retoriškai klausia Rūta.

Tinkamai dresuotų šunų sugebėjimai, pasak jos, - neįtikėtini. Jie padeda surasti narkotikus, tampa neregių vedliais: perveda per gatvę, palydi į parduotuvę. Šunys gelbėja iš gaisro, skęstančiuosius, žinoma atvejų, kai šunys išveda iš miško pasiklydusius žmones. Jeigu jau gelbėja, greičiau pats nuskęs, bet žmogų išgelbės. O žmogus tokiu atveju svarstys - bijo, šalta, nenorės rizikuoti savo sveikata ir gyvybe. „Žmogus pamąstys, o gyvūnas aklai pasiaukos, - neabejoja Rūta ir juokais priduria: - Šuo - ne vyras: nepaliks ir neišduos.“

Katė, pasak jos, - kas kita: ji vaikšto, kur nori. Mokslininkai įrodė, kad šios „blogiukės“... gydo, netgi diagnozuoja ligas. „Prieš metus man prasidėjo skrandžio skausmai. Tai pajutusi mano katytė ateidavo prie manęs ir atsiguldavo ant skaudamos vietos. Per prievartą jos nebūčiau išlaikiusi nė minutės, o pati ji gulėdavo valandą. Vadinasi, apie mano ligą ji žinojo daugiau nei aš. Įdomiausia, kad skausmai praėjo“, - net pati stebisi Rūta.

Visi girdėjome, kad autizmu sergantiems vaikams padeda delfinų terapija. Taip pat veiksminga šunų ir kačių terapija. Vaikai, sergantys autizmu, kenčiantys nuo paralyžiaus ar patyrę smurtą, pradėję rūpintis gyvūnu pradeda sveikti, užmiršta problemas.

„Gyvūnų terapija - pažangiausia ir efektyviausia iš visų psichologinių vaikų auklėjimo metodikų“, - primena Rūta. Be to, gyvūnai - pirmas vaistas nuo depresijos. Dabar, kai lauke nyku, šalta, jie ypač šildo vienišų žmonių širdį. Gyvūnas nukreipia dėmesį nuo ligų, rūpesčių, ir diena greičiau praeina.

Todėl šunį įsigyti bijančias pažįstamas Rūta ramina: „Čia kaip dėl vaiko - kol jo neturi, baiminiesi, kad nemokėsi auginti, bet kai jis gimsta, prisitaikai.“ Į lauką su šunimis ji eina ir lietui lyjant, ir sningant, užtat iki valiai prisikvėpuoja grynu oru.

„Kiti šimtus moka už treniruotes sporto klubuose, tuo tarpu užtektų pasivaikščiojimo gryname ore“, - be reikalo išlaidaujančius protina Rūta.

Rūtos šeimoje šiuo metu gyvena viena katytė ir du šunys. „Vienas šunų labai panašus į australų dingą, kitas - į anglų seterį. Apie jų kilmę nedaug galiu pasakyti, nes ji man nesvarbi“, - pavydėtino altruizmo pavyzdį demonstruoja Rūta. Gyvūnai - tikras balzamas jos širdžiai ir akims: ištikimi, meilūs, draugiški.

Kai Rūta grįžta namo, jie pasitinka, džiaugiasi. Tokiomis minutėmis ji pajunta, kaip smarkiai jiems reikalinga. Savo augintinius Rūta su vyru Valdu prižiūri pasikeisdami. „Vienam šuneliui dešimt metų, kitam - keturiolika. Yra linkę ramiai pabūti, pamiegoti. Miegotų kad ir iki dešimtos ryto. Užtat kai reikia prikelti ir vesti į lauką, jiems būna tragedija. Nieko nepadarysi - amžius“, - supratingai pasakoja Rūta.

Rūtos šuneliai labai mėgsta maudytis. Vasarą važiuodami į sodybą Ignalinoje, Rūta su vyru būtinai sustoja prie ežero, o jų šunys brenda į vandenį ir plaukia. Neseniai šeima įsigijo didesnį automobilį - kad jame laisvai jaustųsi ne tik sūnus Üžuolas, bet ir augintiniai. „Sūnus sėdi prie vieno lango, abu šunys tupi prie kito. Visi dairosi, smalsauja. Keliavimas kartu su augintiniais mums visiems - didžiausias stebuklas“, - neleidžia suabejoti R.Rimšelienė.