Jeigu Bostone gyvenančiai akių chirurgei Ū.Jurkūnas dabar kas nors pasiūlytų milijoną, ji vis tiek darytų tą patį – konsultuotų, operuotų ligonius, dirbtų laboratorijoje, o grįžusi į gimtinę atostogauti, neišeitų iš ligoninės.
Neseniai savaitę Lietuvoje viešėjusi 35 metų gydytoja kur kas daugiau laiko praleido Kauno medicinos universiteto klinikose nei savo gimtajame Vilniuje.
Su Akių ligų klinikos vadovu profesoriumi Vytautu Jašinsku ir gydytoju Pauliumi Rudalevičiumi Ūla atliko dvi operacijas.
Dviem pacientams pirmą kartą Lietuvoje buvo persodintas keratoprotezas – dirbtinė ragena, pritvirtinta prie donoro ragenos.
Šios naujos operacijos būtų buvusios neįmanomos be Harvardo universiteto profesoriaus Claeso Dohlmano padovanotų keratoprotezų bei donorų ragenų, kurios atkeliavo iš JAV nacionalinio audinių banko.
C.Dohlmanas – vienas garsiausių pasaulyje ragenos ligų specialistų. Jo išradimas – keratoprotezas – atvertė naują puslapį akių ligų medicinoje.
Jis apsaugo nuo persodintos donoro ragenos sudrumstėjimo.
Kai po Kaune atliktų operacijų pacientams jau kitą dieną buvo nuimti tvarsčiai, abu ligoniai puikiai matė.
Žinodama, kad gimtinėje donorų ragenų laukia per 400 ligonių, gydytoja Ū.Jurkūnas seniai svajojo Lietuvoje atlikti tokią operaciją, kuri Jungtinėse Valstijose tapo kasdienybe.
Vien Masačusetso akių, nosies, ausų ligų ligoninėje, priklausančioje Harvardo universitetui, kur Ū.Jurkūnas dirba, tokių ragenos operacijų kasmet atliekama daugiau nei 100.
- Kaip atrodo jūsų darbo diena? – paklausiau Ū.Jurkūnas.
- Jau ketverius metus esu praktikuojanti gydytoja.
Konsultuoju ligonius, operuoju, dirbu laboratorijoje, taip pat dėstau rezidentams, mokau juos operuoti. Tai atima labai daug laiko.
Pirmąją mikrochirurginę akių operaciją atlikau, kai man buvo 27 metai. Supratau, kad reikia dar daug mokytis. Siūlės dažnai būna plonesnės už plauką, dirbti reikia juvelyriškai, turi gerai jausti rankomis, ką darai.
- Augote Vilniuje. Kaip atsidūrėte JAV?
- Mokiausi tuometinėje Salomėjos Nėries mokykloje (dabar – gimnazija. – Red.). Kai man buvo 15 metų, su motina, anglų kalbos ir literatūros specialiste Loreta Višomirskyte, išvykau į JAV.
Iš pradžių ją pakvietė stažuotis vienas JAV universitetas, o vėliau jai pasiūlė nuolatinį darbą.
Prieš keletą metų ji tapo dekane Čikagos universitete.
Todėl vidurinę mokyklą baigiau jau už Atlanto. O medicinos studijos truko daugiau nei 14 metų.
- Kada pajutote savo pašaukimą? Kodėl rinkotės gydytojo profesiją?
- Apie mediciną svajojau nuo mažens. Mano apsisprendimui didelę įtaką turėjo mano tėvas – vilnietis gydytojas neuropatologas Jokūbas Fišas. Iš jo supratau, kad mediko kelias yra įdomus.
Mano santykiai su juo niekada nenutrūko, nors prieš kelionę į JAV tėvai jau buvo išsiskyrę.
Rinktis mokslininko karjerą įkvėpė ir mano senelis Romanas Višomirskis, buvęs Chemijos instituto direktorius, Lietuvos mokslų akademijos narys. Jis sakydavo, kad biochemija – tarsi valgio ruošimas.
Jeigu laikaisi recepto, eksperimentas pavyks.
Akių ligomis susidomėjau vien dėl to, kad svajojau tapti chirurge.
- Kaip susipažinote su profesoriumi C.Dohlmanu ir pasilikote dirbti Harvardo universitete?
- C.Dohlmanas buvo mano darbo vadovas, nes rinkausi ne vien klinikinį praktinį darbą, bet ir mokslinį. Mane traukė akademinė medicina, laimei, buvau pakviesta į Harvardo universitetą.
Vėliau moksliniam darbui gavau paramą iš JAV vyriausybės, tapau profesoriaus C.Dohlmano bendradarbe.
Dabar jam – 87 metai, o jis vis dar operuoja ir moko to meno kitus.
- Ar niekada nekilo abejonių, kad medicina nėra jums skirta? Studijuodama nepatyrėte nusivylimo?
- Ne, medicinos studijos JAV yra puikiai organizuotos. Studentui aišku, ko pirmiausia jis turi siekti ir kur toliau eiti. Eidamas šiomis vėžėmis, nepasiklysti.
Žinoma, turi būti labai užsispyręs, nebijoti daug mokytis ir dirbti.
Manau, kur kas sunkiau, kai, gavęs visus diplomus, žmogus turi pats susirasti darbo vietą.
- Pasirinkusi chirurgės kelią, moteris dažnai turi atidėti šeimos planavimą, nes vaikams nelieka laiko. Kaip jums pavyko suderinti šeimą ir studijas?
- Aš laiminga, kad sukūriau šeimą. Mano vyras – Andrius Jurkūnas. Mes mokėmės toje pat Salomėjos Nėries mokykloje, jis buvo keleriais metais už mane vyresnis.
Išvykusi gyventi į JAV, vasaroti sugrįždavau į Lietuvą. Susitikdavome su Andriumi. O po vienos tokios vasaros jis išvyko su manimi į JAV, ir mes susituokėme.
Andrius įstojo studijuoti verslo vadybos į tą patį universitetą, kur aš mokiausi medicinos.
Dabar jis – vieno banko finansų analitikas. Auginame 7 metų dukterį Mią ir 5 metų sūnų Tomą.
Šeima man netrukdė baigti mokslų. Viską įmanoma suderinti.
Žinau, kad Lietuvoje moterys gauna kur kas daugiau atostogų vaiko priežiūrai nei JAV.
Šioje šalyje gimus vaikui moteris gauna 12 savaičių atostogų, bet iš jų tik 6 savaites apmoka darbdavys.
Kai buvau Bostono universiteto akių ligų rezidentė, gimė Mia.
Tada aš pasiėmiau devynias savaites atostogų.
Kai gimė Tomas, buvau taip pat rezidentė, tada mano motinystės atostogos truko 12 savaičių.
Abu vaikai atėjo į pasaulį tada, kai man buvo labiausiai įtemptas ir sunkiausias metas – mokiausi operuoti, stebėjau daug pacientų.
- Kas padėjo juos auginti?
- Visi sutelkė jėgas – ne tik mano motina, bet ir močiutė Genė Višomirskienė, kuriai dabar 82 metai.
Aš galėjau daryti tai, kas man svarbu. Manau, didžiausia sėkmė gyvenime – turėti puikią šeimą ir mėgstamą darbą.
Ir dabar į Lietuvą galėjau atvykti tik dėl to, kad mano motina pasiėmė savaitę atostogų ir atskrido iš Čikagos į Bostoną prižiūrėti mano vaikų.
Be to, mano vyras Andrius niekada neskirsto darbų į moteriškus ir vyriškus, todėl mane labai remia.
Prižiūrėti anūkų iš Vilniaus buvo atvažiavęs netgi mano uošvis dailininkas Vytas Jurkūnas su žmona Galina. Kol Mia miegodavo, jis piešdavo ir savo darbus siųsdavo internetu į Vilnių.
Mano tėvas J.Fišas irgi buvo atvykęs aplankyti anūkų, bet negalėjo jų prižiūrėti, nes jam būtų tekę aukoti savo darbą.
- Donorų ragenų Lietuvoje labai trūksta. Ar tai būdinga ir JAV?
- Pas mus galioja kita tvarka. Jei žmogus nepareiškia nepritariąs donorystei, po mirties jis tampa donoru. Taip atkrinta daugelis formalumų.
Manau, Lietuvoje nėra veiksmingos donorystės sistemos, todėl mirusiųjų artimieji dažnai atsisako dovanoti ragenas apakusiems žmonėms. Tai nėra humaniška.
- Ar esate tikra, kad einate tinkamu keliu?
- Kai Vilniuje dabar susitikau su draugais, ir jie manęs paklausė, ką daryčiau, jeigu turėčiau labai daug pinigų, atsakiau: „Neabejoju, kad daryčiau tą patį, ką ir dabar“.