Regina Jokubauskaitė: „Svarbiausia nenuleisti nosies ir lūpų kampučių“

Nors nustoti pirštu pagrūdant valgyti saldumynus ir pasistengti sublogti - ne jos valiai (saldumynų prie kavos neatsisakė), vis dėlto gyvenimo pokyčiai akivaizdūs. 60-metį pernai atšventusi moteris prisipažįsta - darbas televizijoje jai įkvėpė optimizmo, jaunatviškumo, judesio: „Anksčiau judėjau iš punkto A į punktą B. Buvo likęs tik darbas prekybos centre, sodas ir viešnagė pas tėvą Skaudvilėje. Dabar jis pasikeitė - kartą per savaitę vėl einu į televiziją.“

Paklausta, kodėl jos balsą tebegirdime prekybos centre „Maxima“, paaiškina: „Ten reklamuoju savaitės prekę. Bet tokių užsakymų vis mažėja, netrukus visai neliks.“ Su prekybos centru, kaip kadaise su Lietuvos televizija, Regina atsisveikino gražiai, su niekuo nesusipykusi, apsipratusi terpėje, kuri iš pradžių atrodė svetima: niekada nemėgo daugybės žmonių, triukšmo, garsios muzikos, daug šviesų, judėjimo.

Pajuokauja, kad daug metų dirbdama milžiniškame prekybos centre jautėsi kaip savo virtuvėje. „Kaip daugelis šeimininkių žino, kur padėtos kruopos, kur - druska, taip aš žinojau užėjusi į prekybos centrą“, - netikėtų paralelių įžvelgia šeimininkauti mėgstanti moteris. Neseniai vėl ten buvo užbėgusi. Girdi: per vietos radiją kolega diktorius Karolis Dapkus tebeskaito skelbimus. „Nudžiugau, kad jis tebeskaito ir kad aš nebeskaitau“, - pasidžiaugia maloniais pokyčiais. Nuo dešimtos ryto iki dešimtos vakaro sėdėti prekybos centre prie mikrofono smarkiai pabosdavo.

Pasisveikinusi su darbuotojomis iš jų klausimų moteris suprato, kad toli gražu ne visos matė jos vedamą „Sveikinimų koncertą“. „Visos dirba savo darbą, pavargsta, o grįžusios eina miegoti“, - supratingai kalba Regina, įsitikinusi, kad tie, kam reikia (mintyse ji turi jubiliatus), pamato. „Džiaugiuosi galėdama juos pasveikinti. Stebiuosi, kad Lietuvoje tiek daug ilgaamžių. Kad jie turi tiek daug vaikų, anūkų, proanūkių. Kad visų tokie prašmatnūs vardai. Mėgaujuosi skaitydama sveikinimų žodžius, atrandu smulkmenų, kurios pakelia ūpą“, - nauju darbu džiaugiasi Regina. Labiausiai jai rūpi pataikyti jubiliatui „į dūšią“. Juk jis - šventės šeimininkas, apsuptas artimiausių žmonių, ir jos pasakyti žodžiai svarbesni nei bet koks jos spindėjimas.

Gal vis dėlto pavyko suspindėti? „Tik vieną sykį, - kvatoja Regina. - Neseniai per įrašą buvau apsivilkusi raudoną palaidinę, bet ji susiliejo su raudona sofa studijoje, ir nors atrodžiau gražiai, prisakė daugiau raudonai nesirengti.“ Po šio įrašo Reginą pasiekė itin griežto žiūrovo atsiliepimas: esą be reikalo ta Jokubauskaitė į tą televizorių sugrįžo. „Perskaičiusi laišką supratau, kad savo vaizduotėje jis buvo susikūręs šviesų mano įvaizdį, o aš ėmiau ir „paraudonavau“. Susinervinau, bet čia pat pagalvojau, kad gal to žmogaus televizorius kaltas - juk per vieną ekraną vaizdas blyškus, per kitą - spalvotas. Ir aš turiu du televizorius, tai per vieną bjauriau atrodau, per kitą - šiek tiek geriau“, - žiūrovą sutrikdžiusią priežastį juokais įvardija televizorių žinovė.

Beje, apie televiziją... Buvę kolegos ją čia sutiko kaip ilgai lauktą viešnią. „Kad ir kaip skubėčiau, po „Sveikinimų koncerto“ įrašo nepavyksta greitai išeiti - koridoriuje vis kas nors sustabdo ir vieni kitiems beriame komplimentus. Pasirodo, nė vienas nepasikeitė tiek, kad nebūtų galima atpažinti. Susitinkame, apsidžiaugiame, sustojame, apsikabiname. „Kud kudakšt, kud kudakšt, ku kū, ku kū“, - plepame, klegame, todėl kaskart namo grįžtu vis vėliau“, - gerų emocijų neslepia Regina.

Tačiau televizija, kur ji dirbo kelis dešimtmečius, pasikeitė. Pavyzdžiui, studijos, kurioje vyksta „Sveikinimų koncerto“ įrašai, anksčiau nė padujų nebuvo. Antra - ankstesniais laikais nebuvo jokių įvaizdžio kūrėjų, stilistų, su kuriais Reginai tenka bėgioti po parduotuves mėginant išsirinkti vieną ar kitą drabužį. Kirptis ir šukuotis tenka eiti į grožio saloną mieste! Kažkada užtekdavo atsisėsti į televizijos kirpėjos kėdę. Laimė, grimuotojos liko tos pačios, tik kažkodėl neleidžia grimuotis pačiai. „Anksčiau grimuodavausi ir dažydavausi tik pati ir, rodos, neblogai atrodžiau“, - besikeičiančiomis televizijos madomis stebisi Regina.

Matyt, ir dabar gerai atrodo, nes „Sveikinimų koncerto“ naujokei pasiūlė vesti ne bet ką, o prestižinę „Bitinukų“ teikimo ceremoniją. Kaip tai nutiko? Regina sako, kad labai paprastai: „Po įrašo susirinko laidos kūrybinė grupė, televizijos vadovai, pasveikino su sugrįžimu, palinkėjo viso ko geriausio. Pasidžiaugėme, kad nuostabiai sutariame, kad bėgantys metai mus nelabai keičia. Užsiminė, kad greitai bus toks renginys, o jo prodiuseris Audrius Giržadas pasiūlė jį vesti. Vienas vedėjas būsiąs iš „anų laikų“, kitas - „iš naujųjų“. Esą aš ir Ignas Krupavičius. „Galvojate, kad sugebėsiu?“ - paklausiau, o A.Giržadas draugiškai patikino: „Tai aišku!“. Mano dvejojimai tuo ir pasibaigė.“

„Bitinukai“ buvo ne bet kokie, o jubiliejiniai. Ceremonijoje buvo apdovanoti ne tik geriausi iš geriausių televizijos darbuotojai, bet ir renkamas visų laikų - nuo sovietmečio iki šių laikų - dainų dvidešimtukas. Buvo prisimintos 20-metį švenčiančios laidos „Mūsų miestelių“ ir „Tele bim bam“. „Aš atstovavau „nuo“, Ignas - „iki“, - juokais reziumuoja Regina. Prasitaria Igno anksčiau nepažinojusi, užtat pamačiusi išsigando, kad jis toks aukštas (jam buvusi iki peties.) Užtat turėjusi smagios veiklos - parduotuvėse pasiieškoti aukštakulnių, su kuriais scenoje tikrai nesijautė „tarsi su šlepetėmis“.

Debiutui scenoje Reginą puošė visas Lietuvos televizijos žvaigždes rengianti stilistė Indrė Petrauskaitė. „Ji nusprendė, kad nereikia iš manęs daryti „bobos“ ir rengti žemę šluojančia suknele, geriau - padoraus ilgio sijonas. Tegul aš, turinti normalias kojas, jas ir parodysiu. Tegul aš būsiu jaunatviška ir tegul švelninsiu tarp manęs ir Igno esantį amžiaus skirtumą“, - tokios mintys nebuvo išsakytos garsiai, bet moteriška intuicija garsėjanti Regina jas suprato be žodžių.

Ar anksčiau teko vesti renginius? „Niekada!“ - šūkteli Regina. Taip nutiko pirmą kartą ir, be abejo, įpareigojo. Aišku, scenoje nesijautė kaip žuvis vandenyje. Laikyti rankose renginio vadžias buvo labai neįprasta. Prieš daug metų teko išeiti iš „Panoramos“, nes nebuvo žurnalistė. Ir žmonių kalbinti nei buvo stumiama, nei pati veržėsi. Šįsyk to nepavyko išvengti. „Jaunajam kolegai Ignui truputį pavydėjau laisvumo, padaužiškumo. Manyje to niekada nebuvo. Nebuvau taip išauklėta, neturėjau tokio įdirbio. Viskas, kuo aš pasižymiu, nuo „Panoramos“ laikų - kai buvo vartojamas žodis „stagnacija“, o tai reikšdavo tik išorinį „pasikrakmolinimą,“ - kuklinasi ji.

Buvusi diktorė „gėdingai“ prisipažįsta - nėra prisiekusi Lietuvos televizijų žiūrovė. Su vyru dažniausiai žiūri Rusijos televizijos programas: „Tokios šeiminės tradicijos. Nors mano vyras nėra rusas, ten atrandame tokių laidų, kurios patinka. Kai jas užsižiūrime, pamirštame įjungti lietuvišką kanalą.“ Natūralu, kad daugelio laidų Regina nebuvo mačiusi, žmonių, su kuriais dabar tenka dirbti, nepažinojo. Užtat buvo labai įdomu nominantus į „Bitinukus“ pamatyti gyvai, patiko apie juos sukurti siužetai. „Patiko šmaikštumas, lakoniškumas, buvo taip įdomu žiūrėti, kad net užmiršdavau, kad batai spaudžia“, - nesiliauja iš savęs šaipytis Regina.

Kaip vertina savo pasirodymą? „Prieš ceremonijos įrašą buvau apmąsčiusi žodžius, kuriuos norėjau pasakyti, bet iš išgąsčio ir susijaudinimo, baimės suklysti ar supainioti viską užmiršau. Jeigu tai būtų buvęs ne įrašas, o repeticija, po kurios būčiau galėjusi viską pakartoti, ekrane būčiau atrodžiusi ir gyvesnė, ir paprastesnė, laisviau bendravusi su publika. Aišku, ne taip, kaip dainininkas Kastytis Kerbedis, šokinėjęs po sceną ir judinęs visus žiūrovus bei scenoje sėdėjusius mūsiškius“, - neabejoja Regina. Ji primena, kad „mūsiškiai“ - tai 40-metį švenčiantys buvę kolegos - „Panoramos“ redaktoriai, žurnalistai, operatoriai. Po daugelio metų Regina vėl pasijuto viena jų.

Primenu - kaip ir daugeliui jų, Reginai vėl teks gyventi beveik viešą gyvenimą ir galbūt ruoštis naujiems išbandymams. „Tokiu atveju man reikia daugiau pabendrauti su laidų rengėjais, pasigilinti į televizijos reikalus ir, žinoma, nusipirkti patogesnius batus, pasidairyti tinkančių rūbų. Nes dabar, kad ir kaip apsirengčiau, sau atrodau tai kaip boba, tai kaip Juzė, tai kaip Stasė“, - juokauja įgimta elegancija ir neseniai atsiskleidusia dar viena savo būdo savybe - šmaikštumu - aplinkinius žavinti R.Jokubauskaitė.