Po poros mėnesių 82 metų L.Lagauską, taip ir nesusitaikiusį su dukters netektimi, pakirto infarktas.
Daiva mirė pernai gruodį sudeginusi ne tik savo grafikos darbus, piešinius, eilėraščius, bet ir dokumentus, nuotraukas. Lyg būtų norėjusi nuo žemės paviršiaus nušluoti visą savo gyvenimo istoriją.
Tarp sudegusių kūrinių jos geriausia draugė dailininkė Virginija Kalinauskaitė rado popieriaus skiautę su Daivos kurto eilėraščio nuotrupa apie vienišą paukštį.
Grafikė buvo vieniša, bet iš kitų nepriėmė jokios pagalbos.
„Jaučiau, kad Daiva turi kažkokių problemų, ne kartą bandžiau padėti, raginau kreiptis į gydytojus, tačiau ji buvo neperkalbama“, – prisimena vilnietė menininkė.
Nors po draugės mirties pralėkė trys mėnesiai, Virginija nepaliauja svarstyti, ar nebuvo galima išvengti tragedijos. Ji kasdien sau užduoda begalę klausimų.
„Menininkui deginti savo darbus – neapsakomas žiaurumas. Nes kūrėjui jo darbai yra vertesni už jį patį.
Nežinau, kodėl Daiva taip padarė. Lyg būtų buvusi apsėsta.
Kai po nelaimės įžengiau į aprūkusį, svilėsiais dvokiantį butą, suvokiau, kad tokio siaubo anksčiau nebuvau mačiusi.
Ten tvyrojo labai bloga energija“, – kalbėjo grafikė, Vilniaus dizaino ir technologijų kolegijos lektorė V.Kalinauskaitė.
Liko paslaptis, kas paskutiniais metais dėjosi D.Lagauskaitės galvoje.
Nors V.Kalinauskaitė buvo artimiausia D.Lagauskaitės draugė, jos niekada atvirai nesikalbėjo.
„Uždarumas ir nepasitikėjimas aplinkiniais Daivą pražudė“, – įsitikinusi grafikė.
Virginija ir Daiva susidraugavo po studijų. D.Lagauskaitė pasuko savo tėvo – pripažinto menininko profesoriaus L.Lagausko, daug metų dėsčiusio grafiką Vilniaus dailės universitete, keliu.
Draugių bičiulystė dar labiau sustiprėjo, kai Virginija prieš 15 metų pagimdė sūnų Augustą. Berniuko krikšto motina tapo D.Lagauskaitė.
Šeimos nesukūrusi ir motinystės džiaugsmo nepatyrusi Daiva entuziastingai ėmėsi naujos misijos. Augustu ji rūpinosi tarsi savo sūnumi.
Po tragedijos draugės namuose Virginija rado kelias ugnies nepaliestas nuotraukas, kuriose įamžintas jos sūnus. Kitoje pusėje likę užrašai: „Augustinėli, aš tave labai myliu“.
Visos datos kruopščiai užtušuotos.
Grafikei ne kartą pavyko pergudrauti mirtį. Prieš šešiolika metų staiga užklupę skausmai privertė kreiptis į medikus skubios pagalbos. Paaiškėjo, kad moteriai – įsisenėjęs žarnyno vėžys.
D.Lagauskaitei teko ilgai gerti vaistus, nuo kurių siaubingai pykino. Menininkė nugalėjo sunkią ligą.
Prieš kelerius metus likimas ją dar kartą išbandė. Eidama gatve moteris staiga pasijuto, tarsi kas būtų trenkęs jai pagaliu per galvą.
Kęsdama didžiulį skausmą, Daiva pasiekė vaistinę. Iškviesti greitosios pagalbos medikai nuvežė ją į ligoninę. Paaiškėjo, kad plyšo galvos kraujagyslė.
Tik dėl to, kad buvo skubiai suteikta pagalba, D.Lagauskaitė liko gyva.
Nors moteriai pavyko įveikti fizines negandas, ją parklupdė dvasinė krizė, kurios ji nenorėjo pripažinti.
D.Lagauskaitės gyvenimas iš esmės pradėjo keistis 2004-aisiais, kai mirė jos motina Reda Jankauskaitė.
Odinius meno dirbinius kūrusi motina ir duktė visą gyvenimą praleido po vienu stogu – erdviame trijų kambarių bute.
Daivos tėvai išsiskyrė, kai vienturtei mergaitei buvo ketveri.
Nors menininkė ir bendravo su tėvu grafiku L.Lagausku, jos gyvenimo ašis buvo motina.
D.Lagauskaitė viena rūpinosi buitimi – tvarkė namus, virė, skalbė, lygino, siuvo drabužius sau ir motinai.
Virginija nėra girdėjusi, kad Daiva būtų turėjusi artimą draugą.
„Mes neliesdavome temos apie vaikus ar vyrus. Daiva niekada nekalbėdavo apie savo jausmus arba meilės ilgesį.
Manau, būtų sulaukusi vyrų dėmesio, jeigu tik pati būtų norėjusi.
Bet kaip ji būtų galėjusi užmegzti romantiškus santykius, jei beveik niekada neišeidavo iš namų?“ – kalbėjo D.Lagauskaitės draugė.
Netekusi motinos, Daiva neteko artimiausio žmogaus. Grafikė užsidarė savo pasaulyje, kuris ilgainiui virto kalėjimu.
„Buvo neįmanoma kur nors ją ištempti. Tik porą kartų per savaitę Daiva eidavo į galeriją „Kairė-dešinė“, kur dirbo valytoja.
Į kelias galerijas nunešdavo savo kūrinių, aplankydavo tėvą, užsukdavo į turgų.
Negalėjau suprasti, kaip galima tūnoti tarp keturių sienų“, – gūžčiojo pečiais Virginija.
Daiva visiškai nevartojo alkoholio, bet labai daug rūkė. Per dieną – vieną du pakelius cigarečių.
Virginija neretai kviesdavo Daivą į savo sodą ar kaimą Širvintų rajone pas brolį skulptorių Juozą Kalinauską. Prieš keliolika metų dažnai su drauge ten išsiruošdavusi, pastaruoju metu Daiva ėmė atmesti kvietimus. Teisindavosi turinti daug darbo.
Namuose ji iš tikrųjų daug dirbo. Viską darydavo labai kruopščiai – ar kurtų paveikslą, ar siūtų pūkuotą katiną, ar darytų segę.
Pastaruoju metu menininkės dėmesį buvo paveržusios lėlės – dažniausiai jas ir siūdavo.
„Po Daivos mirties tvarkydami butą radome daug dėžučių su ruošiniais – vienoje – lėlės kojos, kitoje – drabužiai ar batai.
Viskas tvarkingai išdėliota, atrodo, tik ir laukia kūrėjos“, – atsiduso V.Kalinauskaitė.
Artimos draugės elgesys Virginijai kėlė vis didesnį nerimą.
Daiva ėmė paniškai bijoti vagių, įsikalė į galvą, kad prieš ją susimokė kaimynai, už nugaros šnabždasi priešiški žmonės.
D.Lagauskaitė draugei ėmė pasakoti keistas istorijas, esą ją kažkas nori apgauti ar net nužudyti.
Virginija kažkur aptiko knygą apie garsines haliucinacijas ir pasiūlė Daivai paskaityti. Bet ši atsisakė.
„Su sūnumi ketinome Daivai kokį nors gyvūną padovanoti, kad turėtų, kuo rūpintis. Ji nesutiko“, – sakė Virginija.
Prieš dvejus metus Daiva bandė pakelti prieš save ranką – persipjauti venas. Bet, išvydusi kraują, išsigando ir paskambino tetai. Iškviesti medikai susiuvo žaizdą.
Po šio įvykio D.Lagauskaitė atsisakė bet kokios psichologinės pagalbos.
O gyvenimo pabaigoje ji galvoje susikūrė neegzistuojantį siaubo pasaulį.
Vakarais užrakintas šarvines duris Daiva apklijuodavo lipnia juosta ir neretai sėdėdavo koridoriuje iki vėlyvos nakties – saugodavo, kad niekas neįeitų į butą.
Kartą Virginijai parodė mėlyną sijoną bei švarkelį: „Įkapes pasisiuvau“.
Išvydusi šoko ištiktą draugės veidą, Daiva pabandė viską nuleisti juokais: „Ne, ne. Šiuo kostiumėliu pasipuošiu per Augusto vestuves“.
Bet pasielgė taip, kad sijonas ir švarkas iš tikrųjų virto įkapėmis.
„Paskutiniais metais atrodė, kad Daiva ruošiasi svarbiausiam gyvenimo įvykiui – mirčiai. Kai pabandžiau sugrąžinti ją į gyvenimą, buvo per vėlu“, – kalbėjo Virginija.
Kartą ji susitarė su psichologu, kad šis ateitų į galeriją „Kairė-dešinė“ ir pasikalbėtų su drauge.
„Sukūriau Daivai kažkokią istoriją, kad ji būtinai turinti nueiti į galeriją.
Kai iki durų buvo likę keli metrai, ji pajuto kažką negero ir pareiškė niekur neisianti. Čiupau už rankos ir ėmiau jėga tempti.
Bet Daiva pradėjo blaškytis ir rėkti: „Gelbėkite, mane beprotė užpuolė“.
Žmonės ėmė šnairuoti, teko ją paleisti. Su psichologu Daiva taip ir nesusitiko“, – apgailestavo pašnekovė.
Po šio įvykio D.Lagauskaitė labai supyko ant draugės ir ėmė vengti bendrauti.
O šiai buvo labai skaudu matyti iš proto besikraustančią draugę ir žinoti, kad negali jai padėti.
Pernai rudenį Daiva nutraukė beveik visus ryšius. Kai bičiuliai bandydavo jai paskambinti, ji pakeldavo ir nieko nepasakiusi padėdavo ragelį.
Žinodama, kad Daiva susitinka su tėvu, Virginija nekart jam bandė užsiminti apie dukters savijautą.
Bet profesorius nenorėjo tikėti, kad dukterį kamuoja dvasinės negandos. Jis pats buvo nelengvo charakterio. Niekam nėra pavykę L.Lagausko priversti rūpintis sveikata ir nuvesti pas gydytoją.
Pernai gruodžio 10-ąją, paskutinę savo gyvenimo dieną, D.Lagauskaitė iki pietų tvarkingai išplovė galerijos „Kairė-dešinė“ patalpas, užsuko pas tėvą į svečius ir apie antrą valandą grįžo į namus.
Ar mintis bute atlikti deginimo ritualą grafikei kilo spontaniškai, ar ji viską buvo suplanavusi iš anksto, liko paslaptis.
Apie šeštą valandą vakaro D.Lagauskaitė paskambino tėvui ir pasakė: „Ruošiuosi deginti savo kūrinius“. L.Lagauskas dukters žodžių nesureikšmino, tepasakė: „Ką čia kalbi? Nekvailiok“.
Ką iš tiesų reiškė paskutinė tėvui pasakyta frazė?
Prieš kurį laiką profesorius taip pat savo dirbtuvėje atrinko, jo manymu, prasčiausius savo grafikos darbus ir sukūreno krosnyje.
Duktė bandė jį atkalbėti nuo tokio žingsnio, bet tėvas tvirtai laikėsi savo nuomonės.
Sužinojęs apie dukters mirtį, 82 metų L.Lagauskas patyrė šoką.
Po laidotuvių žinomas menininkas dukteriai atminti planavo surengti savo kūrinių parodą.
Tačiau nespėjo – prieš mėnesį grafiką ištiko infarktas. Jis mirė taip ir nesusitaikęs su dukters netektimi.
L.Lagausko mokiniai planuoja kitąmet surengti jo kūrybos parodą. D.Lagauskaitės darbų parodą planuoja surengti jos draugai grafikos galerijoje „Kairė-dešinė“.