Buvusi manekenė ir gidė K.Pauliukaitienė nepamiršta Vytenio, nors su juo išsituokė prieš dvidešimt penkerius metus.
61 metų režisierius pernai lapkritį vienas pirmųjų gavo liūdną žinią iš Kristinos, kad užgeso antrojo jos vyro septyniasdešimtmečio italo Carmine Felicetti gyvybė.
Našlė buvusį sutuoktinį kvietė į laidotuves. V.Pauliukaitis dėl tiesioginės laidos transliacijos negalėjo vykti į Italiją, bet buvusiai žmonai telefono žinute perdavė užuojautą.
Kai prieš 17 metų K.Pauliukaitienė ištekėjo už italo verslininko C.Felicetti, su juo supažindino ir buvusį sutuoktinį.
K.Pauliukaitienė su antruoju vyru gyveno Italijos kurorte Kozencoje. Bet ji niekada nepamiršdavo pasveikinti Vytenio su gimtadieniu ar aplankyti jo trumpam užsukusi į Lietuvą.
Po C.Felicetti mirties šešiasdešimtmetė K.Pauliukaitienė grįžo į Kauną slaugyti pasiligojusio tėvo. Su Vyteniu ji susitinka retai: „Dažniau jį matau per televizorių.“
- Kaip prisimenate vienuolika metų trukusią santuoką su V.Pauliukaičiu? – paklausiau K.Pauliukaitienės.
- Mes linksmai gyvenome – turėjome daug draugų, nemažai pramogaudavome.
Prisimenu, kai maždaug 1980-aisiais vykome į Lenkiją. Tuo metu nebuvo leidžiama niekur išvykti iš Sovietų Sąjungos. O mes vykdavome mėnesiui, kai Varšuvoje rodydavo dešimt geriausių pasaulio filmų.
- Ar sukūrę šeimą svajojote apie vaikus?
- Aš niekada nenorėjau jų turėti, nes troškau pamatyti pasaulį, būti laisva. Be to, neturėjome sąlygų auginti vaikus – nei buto, nei pajamų.
Iš pradžių gyvenome 14 kvadratinių metrų bendrabučio kambaryje. Po to Vytenis gavo dviejų kambarių butą. Bet man labiau rūpėjo ne vienai auginti vaikus, nes vyras daug dirbo, o eiti paskui jį. Vytenis kviesdavo mane į renginius, televizijos laidas.
- Kam tuomet tuokėtės, jei neketinote susilaukti palikuonių?
- Todėl, kad sovietmečiu gyventi susidėjus buvo tabu. Jei nebūtume sukūrę šeimos, nebūtume gavę ir buto.
- Susidaro įspūdis, jog tuokėtės tam, kad būtų patogiau gyventi.
- Buvome jauni, gražūs. Tuokėmės iš meilės. Iki vedybų draugavome net penkerius metus.
- O kaip susipažinote?
- Aš demonstravau madas Kauno halėje, o jis dirbo Kauno televizijoje operatoriumi ir filmavo renginį.
- Kodėl nesusiklostė jūsų šeimos gyvenimas?
- Mūsų skyrybos – visiems žinoma vieša paslaptis. Tai buvo labiau jo problemos. Sovietmečiu apie tai nebuvo garsiai kalbama.
Nežinojau, kad vyrai gali žavėtis vyrais, gyventi dvilypį gyvenimą. Anuomet buvo draudžiama garsiai kalbėti ne tik apie intymų gyvenimą.
Gyvendama Italijoje supratau, kas yra civilizuota šalis.
Ten nėra jokių tabu.
Televizijos laidose kalbinami tie, kurie nori pakeisti lytį, seksualinių mažumų atstovai.
Jie, taip pat psichologai, medikai aiškiai argumentuoja, kodėl apie tai šneka – juk gyveno lyg su šarvais, tai yra ne savo kūne.
O tai anksčiau ar vėliau prabunda. Ir sovietmečiu tarp mano artimų draugų buvo nemažai homoseksualų.
- Kaip jautėtės paaiškėjus, kad savo vyrui buvote priedanga?
- Apie lytinį auklėjimą ir šeimos gyvenimą buvo uždrausta net praverti burną.
Todėl apie tokius dalykus nieko nežinojau, kol pati nesusidūriau.
Pajutau, kad po keliolikos metų bendro gyvenimo Vytenis staiga atšalo, ėmė vengti kalbėtis.
Tarp mūsų nebebuvo nieko bendra, nors gyvenome po vienu stogu.
Kiekvienas turėjome savo gyvenimą, todėl manęs nebedomino, su kuo jis būdavo, ką veikdavo.
Aš galėjau daug ką pateisinti, nes tai nuo manęs nepriklausė.
Buvo galima stengtis vaizduoti porą, slėpti santykius.
Tačiau ir kleptomanai nori nevogti, bet negali – jų elgseną diktuoja smegenys. Taip ir homoseksualumą diktuoja smegenys.
- Ar nebuvo sunku po skyrybų išlaikyti draugiškus santykius su Vyteniu?
- Mes ir išsiskyrę septynerius metus gyvenome viename bute. Vytenis – viename kambaryje, aš – kitame. Ateidavo bendrų draugų, susitikdavome virtuvėje, vakarodavome.
Po skyrybų nebuvo įmanoma iškeisti buto, o pirkti atskirų būstų už savo atlyginimus neįstengėme.
Tačiau gyvendami atskiruose kambariuose nei pykomės, nei pavydėjome. Tai vadinama civilizuotais santykiais. Nejaučiu nuoskaudų, kad nesusiklostė gyvenimas.
- Ar pažįstate V.Pauliukaičio draugą?
- Jį daug metų pažįstu. Man jis – žavus žmogus, moka daug kalbų, labai išsilavinęs, turi nepaprastą humoro jausmą.
Gal jis daug kam ir nepatinka, bet tai – asmeniškumai. Jis – ekonomistas, bet domisi menu.
- Ar turite galvoje dažnai į renginius jūsų buvusį vyrą lydintį vertėją?
- Taip.
- Ar po skyrybų greitai susiradote draugą?
- Buvo sunku rasti kitą vyrą, nes visi būdavo neįdomūs, banalūs. Ilgai buvau viena.
Su antruoju vyru susitikau prabėgus septyneriems metams po skyrybų. Su italu Carmine susipažinau Vilniuje. Tad mano gyvenime viskas savaime išsisprendė.
Su tuo žmogumi turėjau tai, ko trūko gyvenant su V.Pauliukaičiu.