Neseniai R.Ramanauskas Vilniuje susitiko su buvusia žmona ir sūnumi Dominyku jiedu buvo atvykę iš Maskvos, kur dabar gyvena.
Aktorių Eglės Gabrėnaitės ir Romo Ramanausko sūnus Rokas su šešeriais metais vyresne Tatjana išsiskyrė maždaug prieš šešerius metus.
Dominykui buvo ketveri, kai motina išsivežė jį į kitą šalį.
Tatjana neilgai buvo vieniša užmezgė artimą draugystę su maskviečiu kino operatoriumi Dmitrijumi Mišinu.
Pora vienas kitą net vadino sutuoktiniais, nors oficialiai nebuvo įteisinę santykių.
Drauge praleidę beveik penkerius metus, prieš pusmetį menininkai pasuko skirtingais keliais.
R.Ramanauskas, priešingai nei buvusi žmona, iki šiol vengia rimtų įsipareigojimų.
Ir nors gatvėje į aukštą žavingą rudų akių menininką merginos tiesiog šaudo akimis, jis iki šiol vienas, gyvena su motina viename bute.
Nejau skyrybos paliko tokį skausmingą pėdsaką širdyje?
Po skyrybų su Tatjana praėjo nemažai laiko, bet teigiate dar neatsakęs į svarbų klausimą kodėl du žmonės po jungtuvių pradeda svetimėti?
Galima prigalvoti šimtą atsakymų, bet nereiškia, kad bent vienas iš jų bus teisingas.
Žiūrėjau ne vieną kino filmą, spektaklį, skaičiau daug literatūros, bet taip ir nesužinojau, kodėl žmonės išsiskiria.
Stebėdamas realias ar suvaidintas istorijas, tik pagalvodavau čia panašiai kaip mano gyvenime. Tad nesijaučiau toks vienišas.
Dabar jaučiatės atsigavęs?
Vyrai labai skaudžiai išgyvena skyrybas, nes psichiškai jie silpnesni už moteris.
Vieni būna tarp žmonių, kiti užsidaro, treti keliauja ar užsiima ekstremaliuoju sportu. Mano gyvenime buvo visko: ekstremalumų, užsidarymų, bendravimų.
Kas lieka po to? Gali bėgioti ratais, kiek nori, tas žmogus visada liks svarbus. Svarstysi, ką jis veikia, kaip gyvena.
Tiedu žmonės visą gyvenimą vienas nuo kito niekur nesidės. Ypač jei juos sieja vaikai.
Netikiu, kad žmonės išsiskiria ir vienas kitą pamiršta.
Arba jie sau meluoja, arba vienas kitam nieko nejautė.
Su Tatjana pasikalbame telefonu. Kai atvažiuoja į Vilnių, susitinkame. Kalbame apie dabartį, kartais prisimename senus laikus.
Ar pažįstate dabar jau buvusį Tatjanos gyvenimo draugą kino operatorių D.Mišiną? Ar nebuvo skaudu, kad kitas vyras jūsų sūnaus gyvenime užima daugiau vietos nei jūs?
Su buvusiu Tatjanos draugu esame bendravę telefonu. Ar baiminausi, kad sūnaus gyvenimui gali turėti įtakos svetimas žmogus?
Kažkaip ne. Mes kalbėjomės ta tema. Visi žinojo savo vaidmenis.
Kita vertus, jeigu kitas žmogus tavo vaikui taps svarbesnis, vadinasi, pats kažką darai ne taip. Tik nuo tavęs priklauso, kiek jam duosi. Savo sūnui duodu tiek, kiek turiu.
Su Dominyku kalbamės lietuviškai, bet ne tai svarbiausia. Galėtume ir angliškai kalbėtis. Žmogus nesikeičia nuo to, kokia kalba bendrauja.
Ką bandote įskiepyti sūnui, ko mokote?
Mudu daug kalbamės, Dominykas daug klausinėja. Sunkiausia atsakyti į esminius klausimus. Pavyzdžiui, kas būna po mirties.
Žvelgdamas į savo vaiką atpažįstu save.
Kaip ir aš vaikystėje, Dominykas turi polinkį visus stebėti iš šalies ir laukti, pavyzdžiui, kol bendraamžiai jį užkalbins, pats neskuba pirmas susipažinti.
Dominyko motina buvo užmezgusi ilgalaikius santykius ir net spėjo išsiskirti. O jūs?
Jei nevedžiau, vadinasi, nebuvo tinkamo objekto.
Nesu nusivylęs. Skyrybos nesukelia nusivylimo. Tai labai brangi patirtis.
Tik nesinori pulti į naujus santykius lyg išdegus akis.
Laikui bėgant, atsiranda stiprus atsakomybės jausmas už kitą žmogų.
Kai kurios moterys man sako: mesk į šalį tą jausmą, mes pačios savimi pasirūpinsime, tu tik su savo vidumi susitvarkyk.
Bet man jau neišeina kaip anksčiau, kai viskas vykdavo tarsi savaime ir paviršutiniškai: „Aš puikus, tu puiki, tad būkime kartu.“
Kasdien matau daug gražių, protingų moterų.
Man smagu bendrauti su karta, kuriai dabar 2426 metai. Tai visai kita karta, kitoks bendravimas.
Bet nebūtina atsigėrus kavinėje arbatos toliau eiti jos gerti į namus.
Jūsų širdyje dabar ramu?
Rimti santykiai nesimezga. Nesu nei įsimylėjęs, nei susižavėjęs, bet tai ne štilis.
Jokių įžadų ir jokių celibatų. Bet žinau, kad aplinkui yra labai simpatiškų žmonių.
Ar daug kartų esate mylėjęs?
Darželyje esu labai mylėjęs. Tos vaikiškos ir visiškai neargumentuotos meilės turbūt buvo vienos stipriausių. Tikriausiai mylėjau ir vėliau, jei dviem žmonėms gimė vaikas.
Buvo rimtesnių santykių ir prieš santuoką, bet gal ne iki galo suvoktų. Ir po skyrybų kurį laiką mezgėsi rimtesni santykiai.
Bet meilė kur kas daugiau nei rimti santykiai. Tai neapčiuopiama. Kai myli, nesusivoki, kas vyksta.
O kai imi analizuoti santykius, jiems apibūdinti tinka kitokie žodžiai.
Įsimylėjus norisi atrodyti šaunesniam, nei esi iš tikrųjų. Išskleidi visas plunksnas gražias ir negražias, kad vaizdas būtų kuo pilnesnis.
O vieną dieną meilė baigiasi. Nežinau kodėl. Kažkas atsitinka.
Ar tikite, kad du žmonės galėtų laimingai sulaukti senatvės?
Įmanoma, bet reikia pastangų. Visi nori jaustis patogiai, lengvai.
Žmonės atprato konstruoti santykius. O tai nuoseklus, kartais nuobodus darbas.
Jei dabar kurčiau šeimą, nežinau, kaip elgčiausi. Suprasti dar nereiškia taip ir elgtis.
Ko išmokote iš buvusių moterų labiau ar mažiau mylėtų, ką tik sutiktų?
Sunku pasakyti, ko jos mane išmokė, bet žinau, kad gavau ne vieną pamoką.
Laikui bėgant, atsikračiau įsitikinimo, kad pats savaime esu dovana. Kažkada maniau, kad to užtenka.
Kaip norėčiau, kad tos moterys mane prisimintų? Smagu būtų, jei prisimintų laimintį olimpinį aukso medalį slalomo varžybose, bet tai neturi nieko bendra su tikrove.
Gyvenate su motina. Negi nesinori turėti savus namus?
Tai namai, kuriuose augau nuo trejų metų, ten daug prisiminimų, sava aura.
Man teko nuomotis ne vieną būstą. Labai sunkiai pritapdavau naujoje vietoje.
Jei į Vilnių būčiau atvažiavęs iš kito miesto, tada kas kita.
O kai esi sostinės gyventojas, turintis vaikystės namus, bandyti įsikurti kitur, kad ir už kelių gatvių, didelis diskomfortas.
Mudu su mama gyvename viename bute, bet vienas kito visai nekontroliuojame.
Kokį save įsivaizduojate po dešimties metų?
Nenorėčiau sulaukęs penkiasdešimties pradėti jaunintis dažytis smilkinius ar vaikščioti aptemptais džinsais.
Pažįstu kelis žmones, kurie šitaip pasikeitė, nors anksčiau nebūčiau ir pamanęs, kad jiems taip nutiks.
Stebint tokius pokyčius iš šalies, darosi nejauku.
Asmeninio gyvenimo pokyčių nesiryžtu prognozuoti. Apie šeimą negalvoju. Tiesiog žinau: jei taip atsitiks, tai atsitiks.
Ko noriu kūrybine prasme? Norėčiau koncertų salėje diriguoti orkestrui. Tai mano svajonė.
Vilniaus universitete baigėte filosofijos studijas, po to Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje režisūrą. Kuo dabar užsiimate?
Teatrinė veikla dabar sustabdyta. Bet man netrūksta nei dėmesio, nei galimybės reikštis.
Nors kam nors galbūt atrodo, jog nieko neveikiu, mano galva, užsiimu rimtais dalykais. Skaitau, rašau eseistikos kūrinius, viename bare rengiu poezijos skaitymo vakarus.
Visą gyvenimą esu laisvo oro direktorius. Niekada nebuvau etatinis darbuotojas.
Neseniai kvietė dėstyti Vilniaus kolegijos studentams, bet taip sutapo, kad mudu su mama būtume turėję tą patį kursą. Darbo atsisakiau. Manau, giminystės ryšiai būtų labiau trukdę nei padėję.
Nuo paskutinio jūsų spektaklio premjeros jau prabėgo ketveri metai.
Kiekvienas spektaklis atima nemažai jėgų. Esu reiklus sau. Man niekada neišeidavo lengvai, skaniai ir greitai.
Kad atsirastų spektaklis, reikia turėti, ką pasakyti.
Paskutinį spektaklį stačiau prieš ketverius metus.
Normali pauzė. Juk niekas niekada nepasakė, kuri pauzė yra ilga, o kuri trumpa.