Bruno Sutkus, Gerardo senelis, buvo vokiečių kariuomenės snaiperis. Antrojo pasaulinio karo metais lietuvių kilmės B.Sutkus buvo išsiųstas į Rytų frontą. Ten tarnavo apie pusę metų ir buvo laikomas vienu geriausių kovotojų visame Vokietijos vermachte.
Prieš kelerius metus Lietuvoje išleista jo atsiminimų knyga „Snaiperis. Snaiperio karo dienoraštis“.
B.Sutkus yra apdovanotas ir itin retu trečiosios pakopos snaiperio ženkleliu.
Gyvi karo prisiminimai, regis, nepaliko abejingo ir Bruno sūnaus Vytauto, Gerardo tėvo.
„Mūsų šeima – karių dinastija. Kario keliu pasukau ir aš. Tačiau mano tėvas, visą gyvenimą svajojęs būti karo lakūnu, negalėjo to pasiekti.
Dėl to, kad senelis kovojo vokiečių pusėje, sovietmečiu mano tėvui nebuvo leista mokytis karo lakūno profesijos“, – pasakojo G.Sutkus.
Vėliau, griūvant sovietų imperijai, G.Sutkaus tėvas kovojo už Lietuvos nepriklausomybę – vyras buvo sužeistas kruvinų 1991 metų sausio įvykių metu Vilniuje prie radijo ir televizijos bokšto. Jis apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu ir Vyčio kryžiaus ordinu.
„Pasikeitus santvarkai man tapti kariu kliūčių nebuvo. Daugelis mano kolegų net nežino, kas buvo mano senelis. Apie tai atvirai kalbu labai retai“, – prisipažino vokiečių snaiperio anūkas.
Kario kelią, atrodo, rinksis ir dvylikametis G.Sutkaus sūnus Germantas. Vaikas jau kelerius metus yra jaunasis šaulys ir vilki uniformą.
Kalbėti apie karą seneliui buvo sunku. Šeimoje ilgą laiką buvo vengiama tokių pokalbių.
„Prisimenu, apie tai būdavo kalbama vokiškai – kad mes nesuprastume. Tik vėliau, kai senelis išvyko iš Lietuvos gyventi į Vokietiją, mudu apie tai pasikalbėdavome, kai lankydavau jį toje šalyje“, – prisimena G.Sutkus.
Garbingoje G.Sutkaus namų vietoje iki šiol guli ne tik senelio atsiminimų knyga, bet ir jo dienoraščio vokiečių kalba kopija.
Mat pagal kariuomenės tvarką visi šūviai ir užduotys būdavo kruopščiai registruojami. Skelbiama, kad per pusę metų, būdamas Rytų fronte, B.Sutkus nušovė 209 sovietų karius.
„Tačiau tai – oficialus skaičius, kitaip tariant, įvykdytos užduotys. Kartą senelio paklausiau, kiek iš tikrųjų jis nušovė sovietų karių. Tikino, kad apie tūkstantį“, – pasakojo G.Sutkus.
Kariškis svarstė, kad to, ką teko patirti jo seneliui, pasaulyje galbūt daugiau nebus.
Žiaurus ir negailestingas Antrasis pasaulinis karas tapo ne tik dešimčių milijonų šeimų tragedija.
Žuvę kariai ir civiliai tebuvo karo statistika. Antrojo pasaulinio karo metais iš viso žuvo daugiau nei 70 milijonų žmonių.
„Ar bijau karo? Žinoma. Kai senelis pasakodavo apie frontą, man ir taikos metu pakvipdavo karu“, – prisipažino vyras.
Gerardas tikisi, jog iškelti ginklą jam teks tik karinių pratybų metu, o ne per realias kovines operacijas.
Šauti į žmogų nėra paprasta. Tačiau karas yra karas. Jei ne tu – tada tave. Mūšio lauke nėra vietos jausmams.
„Jei snaiperis galvotų, kad šauna į žmogų, kuris turi šeimą, vaikų, pats būtų nušautas. Karas negailestingas niekam“, – senelio pasakojimus prisimena G.Sutkus.
Balansuoti tarp gyvybės ir mirties, vaikščioti ant įtempto lyno ir stoti į akistatą su mirtimi G.Sutkaus seneliui teko kiekvieną dieną.
Tačiau, išgyvenęs karą, o vėliau – sovietų priespaudą ir verbavimus būti šnipu tuometėje Vakarų Vokietijoje, paskui būsimą žmoną pabėgęs į Sibirą, B.Sutkus įveikė visus šiuos išbandymus.
Griuvus sovietų santvarkai ir atsivėrus sienoms, jis išvyko į Vokietiją. Buvęs vokiečių snaiperis anapilin iškeliavo 2004 metais.
Ar tokį darbą dirbęs ir priešus šaudęs žmogus gali mylėti?
Pagaliau ar mirtį kasdien regėjęs karo užgrūdintas vyras išsaugojo paprastus jausmus?
„Jo meilę jautėme visi – tiek aš, tiek mano tėvas, tiek dvi jo mylėtos moterys. Jautėme iki pat jo mirties.
Seneliui netrūko jausmų. Galbūt dar daugiau – mylėti ir jausti jis mokėjo labiau nei kiti. Manau todėl, kad buvo išgyvenęs visus karo baisumus“, – svarstė G.Sutkus.
Iš kartos į kartą perduotas ne tik Sutkų šeimos polinkis į karybą, bet ir šaudymo įgūdžiai.
Taiklią ranką turėjo G.Sutkaus tėvas Vytautas, taiklumu kariuomenėje pasižymi ir Gerardas.
„Gal tai įgimta? Juk gerai šaudžiau jau vaikystėje – iš timpos. Ir dabar, kai vyksta kariuomenės šaudymo varžybos, mūsų komanda dažnai užima pirmąją vietą“, – džiaugėsi kariškis.
Šaudymo įgūdžiai nesvetimi ir dvylikamečiam G.Sutkaus sūnui Germantui. Oriniu šautuvu vaikas lengvai įveikia taikinius.
Tačiau tai – tik žaidimai. Įgūdžių tobulinimas. Rengimasis kariniams neramumams, jei jų kiltų. Tikrame kare romantikos ir azarto nėra.
Šią tiesą iš senelio pasakojimų žinantis Gerardas prisipažįsta – jį vis tiek traukia karštieji pasaulio taškai.
Misijoje Kosove buvęs G.Sutkus dabar svajoja važiuoti į Afganistaną. Tokios misijos – neįkainojama kario patirtis.
„Ir ne tik tai. Tai – ir šeimos tvirtumo išbandymas, ir jausmų išgryninimas. Išvykęs į misiją ir būdamas toli nuo šeimos supranti, kad kartais problemos būdavo tokios smulkios, kad gyvenime yra didesnių rūpesčių ir bėdų“, – pripažino G.Sutkus.
Tačiau karys tiki: tokio karo, kokį pergyveno jo senelis, daugiau niekada nebus.
* * *
Išgyveno ir tremtį
* Bronius Sutkus (vokiškai – Bruno Sutkus), gimęs 1924 m. gegužės 14 d. Karaliaučiuje, Rytų Prūsijoje, buvo lietuvių kilmės vokiečių Vermachto snaiperis, rašytojas.
* Bruno 1938 m. įstojo į hitlerjugendo organizaciją.
* Dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Nuo 1943 m. rugpjūčio iki gruodžio mėn. Vilniuje buvo ruošiamas kaip snaiperis.
* Kaip 68-osios pėstininkų divizijos snaiperis buvo nusiųstas į Rytų frontą. Ten tarnavo apie pusę metų, nukovė 209 sovietų karius.
* Pokario metais gyveno Lietuvoje, užmezgė kontaktų su Lietuvos partizanais.
* Jam buvo siūloma dirbti sovietinėje snaiperių mokykloje, tačiau jis atsisakė. Slėpdamasis nuo persekiojimo B.Sutkus paskui būsimą žmoną išvažiavo į Sibirą. Ten praleido 22 metus.
* Grįžęs iš Sibiro gyveno Vilniuje. Subyrėjus Sovietų Sąjungai skaitė paskaitas apie snaiperio veiklą karo sąlygomis.
* 1996 m. emigravo į Vokietiją.
* * *
Iš snaiperio B.Sutkaus dienoraščio
* Fronte neegzistavo civilizuoto gyvenimo įstatymai. Ten galiojo tik karo įstatymai. Aš patyriau visus įmanomus žiaurumus, mačiau ir išgyvenau daugybę dalykų, kurių niekada negalėsiu pamiršti. Nors praėjo daugybė dešimtmečių, aš kartais vis dar sapnuoju, kad esu fronte.
* Tai įvyko 1944 metų lapkričio 22 dieną. Pastebėjau nuo kažkokio optinio prietaiso blykstelėjusį saulės atšvaitą. Smilktelėjo jausmas, kad kažkas į mane nusitaikė, ir kitą akimirką išties driokstelėjo šūvis. Kulka prašvilpė pro pat mano kaklą.
* Antrojo šūvio rusui nepavyko paleisti, nes dabar jau jis atsidūrė mano optinio taikiklio „kryžiuje“. Aš nusitaikiau ir paspaudžiau gaiduką. Tą pačią akimirką į mane šovė antras snaiperis, tačiau jis nutaikė šiek tiek per aukštai ir kliudė tik mano plieninį šalmą.
* Paskutiniai keli šūviai ir vėl leido priešo snaiperiui nustatyti mano poziciją ir mane taikliai apšaudyti. Pamatęs šautuvo žiotyse blykstelėjusią ugnį, staigiai įtraukiau galvą ir tą pačią akimirką į apkaso kraštą įsmigo kulka.
* Po šūvio pasiunčiau mūsų sargybinį su lėle į apkasus dešinėje. Ten jis tą lėlę šiek tiek iškišo virš apkaso krašto. Priešas bemat puolė šaudyti. Tuo metu jį nušoviau iš 300 metrų. Tai buvo mano 200-asis taiklus šūvis.