Vasara G.Latvėnaitei — pats darbymetis. Kurį laiką aktorė kartu su kitais kolegomis filmavosi Palangoje, o dabar serialo „Moterys meluoja geriau“ kūrėjų komanda persikėlė į Vilnių. Gintarė, kaip ir praėjusį sezoną, kuria apsukriosios Jūratės vaidmenį, kuris įgauna vis daugiau spalvų.
— Kai pasirodėte seriale, jūsų vaidmuo buvo tik epizodinis, o dabar įsiveržėte į pagrindinių aktorių gretas. Kaip jums tai pavyko?
— Matyt, mano kuriamas personažas buvo egocentriškas ir reikalavo daugiau dėmesio. Apskritai žmonėms patinka stebėti įvairias intrigas, konfliktus, o Jūratė puikiausiai juos moka kurti.
— Jūratė — blogiukė. Tokių herojų žiūrovai paprastai nemėgsta, jaučiate tai?
— Jūratė nėra jau tokia bloga. Visokių žmonių yra, visokių reikia. Aš kuriu ne vien neigiamus vaidmenis. Pavyzdžiui, seriale „Amžini jausmai“ mano personažas buvo labai teigiamas. Dar nesusidūriau su tuo, kad žmonės painiotų mane su mano personažais. Ką tik grįžau iš stovyklos, kurioje daug bendravau su neįgalius vaikus auginančiomis šeimomis ir ten manęs tikrai niekas nepainiojo su Jūrate.
— Kaip atsidūrėte toje stovykloje? Dirbote?
— Ją rengia Labdaros ir paramos fondas „Algojimas“. Stovykla pavadinta „Bajoriška vasara“. Jos metu neįgalius vaikus auginantys tėvai susirenka į dvarus ar sodybas, kad galėtų kartu pabūti, pailsėti ir papramogauti. Dirbau ten savanoriškai — kartu su vaikais ir jų tėvais piešėme, šokome, vaidinome. Iš tiesų patyriau labai daug šiltų emocijų, visi labai susidraugavome, net graudu buvo, kai reikėjo išvažiuoti.
— Neįgalumas mūsų visuomenėje — subtili tema. Kaip pati jautėtės bendraudama su specialių poreikių turinčiais vaikais?
— Aš manau, kad reikėtų labai gerai pagalvoti ir pakeisti neįgalumo sąvoką. Stebėjau tas šeimas ir man iškilo labai didelis klausimas, kas šioje visuomenėje yra normalus, o kas — ne. Savo moralinėmis nuostatomis, stiprybe, požiūriu į gyvenimą tie žmonės daugeliu atžvilgiu yra normalesni nei mes. Ir apskritai: kas yra normalu, o kas — ne?
Ar tėvas, kuris pasipuošia, išpuošia savo dvi dukreles, vieną sveiką, kitą, turinčią specialių poreikių, ir ateina su jomis valgyti bajoriškos vakarienės, yra nenormalus?
Žiūrėjau į tas šeimas ir žavėjausi jomis. Iš jų galima pasimokyti stiprybės, meilės gyvenimui ir šalia esančiam žmogui.
— Tai buvo ir šiokios tokios atostogos gamtoje?
— Šią vasarą neturiu atostogų. Serialo filmavimai užima labai daug laiko, o nuo rudens prasidės repeticijos teatre.
— Užtenka laiko sūneliams, ketverių metų Kristupui ir netrukus metukų gimtadienį švęsiančiam Gabrieliui?
— Viską galima suderinti. Gimus Gabrieliui neturėjau motinystės atostogų, bet viską suspėju ir viskam užtenka laiko.
— Esate iš tų moterų, kurios negali be darbo?
— Ne, tikrai nesu darbomanė. Tiesiog viskas taip susiklostė. Toks gyvenimas. Aš viską iš gyvenimo semiu dideliais šaukštais.
— Dabar mėgstama sakyti, kad serialai kepami kaip blynai, o juose vaidinančius aktorius kiti kolegos mėgsta patraukti per dantį. Jums teko su tuo susidurti?
— Tiesą sakant, man nelabai rūpi kitų žmonių nuomonė ar ką jie kalba. Mūsų, aktorių, tokia profesija — vaidinti. O kas, jūsų manymu, tai turėtų daryti serialuose? Dainininkai? Viskas priklauso nuo paties žmogaus, kaip jis vertina savo darbą, profesiją.
— Vaidinti televizijos seriale jums patinka?
— Tai yra darbas ir kaip kiekviename darbe būna visko: ir smagių akimirkų, ir sunkumų. Vilniuje filmavomės per didžiuosius karščius, tai vienu metu buvo tikrai labai sunku. O šiaip smagu susitikti su kolegomis. Natūralu, kad kai kartu praleidžiame daug laiko, susibičiuliaujame.
— Vyresnėlis Kristupas tikriausiai mamą jau ir ekrane atpažįsta?
— Kad mes nelabai žiūrime televizoriaus! Dabar tiksliai net negaliu pasakyti, kada paskutinį kartą buvome jį įsijungę.
— O tai ką tada veikiate?
— Daugybę dalykų. Tikrai nedraudžiu vaikams žiūrėti televizoriaus. Nieko nedarau specialiai, tiesiog viskas taip vyksta natūraliai. Yra ką veikti ir be jo.
— Filmuodamasi praėjusį sezoną laukėtės. Gal dabar seriale bus galima išvysti ir jūsų mažylį?
— Serialo kūrėjai šią problemą išsprendė dar pernai, kai Jūratė paliko savo kūdikį pas tėvą Airijoje. Manau, kol kas jo pagal scenarijų ir nepasiims, nes serialo kūrėjai neranda aktoriaus.
— Gabrielius tam vaidmeniui netinka?
— Tegul užauga, tada pats ir nuspręs, ko jis nori, o ko — ne.
— Gal jau pastebėjote, kas labiausiai patinka vyresnėliui Kristupui? Galbūt auga būsimasis aktorius?
— Manau, kad kiekvieno vaiko pomėgius, vertybes formuoja tėvas, motina, šeima. Daug kas mėgsta sakyti, kad tai daro visuomenė, tačiau aš įsitikinusi, kad labai daug priklauso nuo tėvų ir aplinkos, kurioje auga vaikas. Vaiko polinkių kam nors matyti neįmanoma, tačiau galima mėginti jį pakreipti į vieną ar kitą pusę, kuo nors sudominti, stebėti, įdomu jam tai ar ne. Dabar Kristupui labiausiai patinka tapyti.
— Svarbiausia, kad tai nebūtų tapymas ant sienų.
— Visko būna, visko reikia! Aš pati vaikystėje buvau ant jų pripiešusi. Vaikams viską reikia išbandyti. Aš esu gana griežta mama, tačiau jeigu yra gerų priemonių, kuriomis galima viską nuvalyti, tai kam jaudintis.
— Akivaizdu, kad berniukai neleidžia nuobodžiauti. Ar tik ne dėl to taip puikiai atrodote? Po gimdymo priaugtų kilogramų — kaip nebūta.
— Mėgstu sportuoti. Dabar padariau pertrauką, nes turiu labai daug darbo, bet labai laukiu rudens, kada vėl galėsiu lankytis sporto klube.
— Sąžiningai mankštinatės?
— Jeigu tik turiu laisvo laiko, nesu užsiėmusi nuo ryto iki vakaro, mielai lekiu pasportuoti.
Aš labai nemėgstu bėgioti, bet sporto klube man patinka. Jame lankydavausi kas antrą dieną, tikiuosi, nuo rudens šis įprotis ir vėl grįš.
— O dieta? Ar jums svarbu tai, ką valgote?
— Maistui tikrai daug dėmesio neskiriu. Aišku, nevalgau bet ko, tačiau jokių specialių dietų nesilaikau. Gerai atrodyti man padeda kiti dalykai, bet nesakysiu — kokie.
