Lizzie diena prasideda nuo kukurūzų dribsnių ar meksikietiško kukurūzų paplotėlio su įdaru.
Po valandos ji jau kramsnoja bulvių traškučius arba mėgaujasi keksais.
Neilgai trukus sušveičia keptos vištienos gabalą su skrudintomis bulvėmis ar picą.
Dar iki pietų Lizzie organizmas gauna 4 tūkst. kilokalorijų – tiek, kiek per dieną sudegina šachtininkai.
Lizzie visiškai nesvarbu, kas yra jos lėkštėje. Tiesa, labiausiai ji mėgsta patiekalus, gausiai aplietus lydytu sūriu.
Mergina valgo iki vėlyvo vakaro. Kai L.Velasquez eina gulti, ji būna suvartojusi maisto produktų, kurių vertė – apie 8 tūkst. kilokalorijų.
Tokia amerikietės mitybos programa nesikeičia jau daugelį metų.
Kitas žmogus taip maitindamasis dėl nutukimo sunkiai išeitų iš namų.
Bet šiuo atveju yra priešingai: Lizzie tokia liesa, kad į Velasquezų namų duris neretai beldžiasi susirūpinę svetimi žmonės.
Jie nuoširdžiai pataria tėvams deramai maitinti dukterį, kad ši nebūtų tokia perregima.
Nei riebalų, nei raumenų masės neturinti Lizzie atrodo taip, lyg jos oda būtų tiesiog užtempta ant skeleto. Jos kojos – ilgos tarsi gandro, o kai ji sveikindamasi paspaudžia ranką, negali pajusti jos jėgos.
160 centimetrų ūgio L.Velasquez sveria apie 28 kilogramus. Maždaug tiek, kiek aštuonerių metų vaikas.
Nepaisant to, mergina jaučiasi gerai ir jos sveikata neblogėja.
Kur dingsta visos kilokalorijos?
Atsakymo šį klausimą medikai neturi. Jie žino tik tiek, kad ši mergina iš Teksaso valstijos priklauso saujelei žmonių visoje planetoje, kurie gali valgyti bet ką ir bet kada nepriaugdami nė gramo svorio.
Ar mįslingoji anomalija yra liga, sindromas, genų yda, o gal net – didžiulė dovana, kaip mano pati L.Velasquez?
Būta kalbų, kad merginos organizmas veikiausiai slepia kažkokią paslaptį, galbūt lieknumo geną, apie kurį svajoja ne vienas nuo antsvorio kenčiantis asmuo.
Žmogaus medžiagų apykaita yra nuodugniai ištyrinėta.
Nebūna savaitės, kad mokslininkai nepateiktų naujų žinių apie tai.
Tačiau mitybos specialistai iki šiol negali paaiškinti, kodėl kai kurie daug valgantys žmonės išlieka liekni, o palyginti mažai maisto vartojantys – priauga daug svorio.
Kai kurios draugės net pavydi Lizzie, nes jos negali leisti sau malonumo vieną po kito kimšti savo mėgstamus sūrainius.
Tiesa, tokių prisipažinimų L.Velasquez sulaukė neseniai – anksčiau iš jos buvo šaipomasi arba į ją buvo žvelgiama su gailesčiu.
Mergina net pradėjo savimi didžiuotis – ji nieko nenorėtų pakeisti, jei būtų atrasta tinkama jos gydymo priemonė.
„Mano sindromas vertingas tuo, kad tapau žinoma. Nenoriu atrodyti kaip bet kuris kitas asmuo”, – pareiškė L.Velasquez.
Mįslingasis sindromas nepalietė nė vieno jos šeimos nario.
Lizzie jaunesnysis brolis Chrisas ir sesuo Marina – normaliai išsivystę.
Religingi merginos tėvai – Lupe ir Rita Velasquezai užaugino ją žmogumi, itin tikinčiu likimo galia.
Šis požiūris atsispindi ir jos knygos pavadinime „Lizzie Beautiful” („Lizzie grožis”).
Dar jaunystėje L.Velasquez dalyvavo kai kuriose televizijos laidose.
Į itin liesą, akinius storais stiklais nešiojančią merginą žiūrovai reagavo taip, kaip karalienės Viktorijos laikų Londono mugės lankytojai į siaubingai deformuotą žmogų-dramblį Josephą Merricką.
* * *
Aplinkinių dėmesį L.Velasquez traukė jau nuo gimimo. 40 centimetrų ūgio mergaitė svėrė 1190 gramų ir tilpo į mažą batų dėžę.
Naujagimė neturėjo jokio riebalinio audinio, pro odą ryškiai buvo matyti kraujagyslės, o jos galva buvo panaši į negrabiai išdrožtos medinės lėlės.
Gydytojai nemanė, kad mažoji Lizzie liks gyva.
Bet, jų nuostabai, visi organai puikiai dirbo.
Akivaizdu, jog Lizzie buvo pernelyg stipri, kad tik gimusi iškeliautų iš šio pasaulio.
Prasidėjo mįslingų kančių paieškos. Bet tai nedavė jokių rezultatų: medikai nežinojo, ko mažylei trūksta.
Gydytojai tėvams sakė, kad jų duktė niekada negalės vaikščioti ir kalbėti.
Kai Lizzie buvo ketveri, paaiškėjo, jog ji nemato dešiniąja akimi, o kairiąja – labai silpnai.
Bet mergaitė galėjo ir vaikščioti, ir kalbėti. Nors ji augo, svoris nedidėjo. Kuo labiau Lizzie stiebėsi į aukštį, tuo darėsi liesesnė.
Supratę, kad niekuo negali padėti, medikai tėvams davė patarimą: „Stebėkite dukterį ir praneškite pamatę ką nors neįprasto.”
Bet nieko tokio nebuvo.
Kai Lizzie sukako trylika metų, apie jos ligą motina pranešė vienam medicinos leidinių biurui.
Taip buvo užmegztas ryšys su Dalaso medicinos centro specialistu Abhimanyu Gargu, tyrinėjančiu medžiagų apykaitos sutrikimus.
Lizzie jis apžiūrėjo ir ištyrė taip nuodugniai, kaip nė vienas gydytojas anksčiau. A.Gargas išmatavo jos kaulų tankį, atliko biocheminę medžiagų apykaitos analizę, visą kūną ištyrė magnetinio rezonanso tomografu.
A.Gargo rezultatai buvo neįtikėtini: pernelyg mažai riebalų turinti Lizzie – stebėtinai sveika.
* * *
Normaliu laikomas kūno masės indeksas 18,5–25. Šis indeksas apskaičiuojamas kūno masę kilogramais padalijus iš ūgio metrais ir rezultatą pakėlus kvadratu.
Kritiškai mažas yra toks svoris, kai žmogaus kūno masės indeksas nesiekia 16.
L.Velasguez kūno masės indeksas – tik 10,9.
A.Gargas pirmasis sugebėjo įvardyti šį retą sutrikimą.
Pacientei jis diagnozavo Wiedemanno-Rautenstraucho sindromą.
Tai – itin reta liga, kurią praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje aprašė vokiečių pediatrai Hansas Rudolfas Wiedemannas ir Thomas Rautenstrauchas.
Vaikų gydytojai rašė apie itin mažo svorio kūdikius, kurių veidas atrodo pasenęs, nosis panaši į snapą, jie turi mažai plaukų ir kenčia nuo augimo sutrikimų.
Paprastai tokie vaikai gyvendavo vos keletą metų, o sulaukusieji vyresnio amžiaus pasižymėjo silpnais protiniais gabumais.
Nors išoriniai Lizzie požymiai ir atitinka sergančiųjų šiuo retu sindromu požymius, ji yra normaliai protiškai išsivysčiusi. O žinant, kad mergina – meksikiečių kilmės, jos 160 centimetrų ūgis nėra itin mažas.
Nuo vokiečių atrasto sindromo pasaulyje kenčia 30–60 žmonių. Net priklausydama šiai nedidelei grupei Lizzie užima išskirtinę vietą: iš viso žinomos tik trys šiuo sindromu sergančios moterys.
Viena jų gyvena JAV ir yra maždaug 14 metų.
Kita – trisdešimtmetė, gyvenanti Didžiojoje Britanijoje. Abi ligonės, skirtingai nei L.Velasquez, yra nusprendusios vengti viešumos.
Nė vienas mokslininkas nėra taip išsamiai išanalizavęs šio reto sindromo, kaip A.Gargas.
Jis žino, kad ligą nulemia genai, bet negali įvardyti konkretaus geno.
Beje, tyrėjas neteikia ir jokios vilties, kad šis sindromas gali būti išgydomas.
Tad Lizzie lieka viena – valgyti.
Ji niekuomet nevalgo salotų ir neprisiliečia prie vaisių.
Savo mitybos įpročiais L.Velasquez puikiai atitinka šiuolaikinio amerikiečių paauglio, kemšančio greitąjį maistą, paveikslą.
„Ačiū Dievui, kad galiu visa tai sau leisti”, – sako L.Velasquez, nekreipdama dėmesio į tai, kad jos organizmas, kaip ir bet kuris kitas, kenčia nuo nesveikos mitybos.
Gydytojai jau uždraudė jai limonadą, nes kraujyje buvo smarkiai padidėjęs cukraus kiekis.
Net ir neturėdama apetito Lizzie privalo maitintis bent keturis kartus per dieną, be to, dar ką nors kramsnoti ir tarp valgymų.
* * *
Niekas negali pasakyti, kur iš organizmo dingsta maistingosios medžiagos, kurių perteklius sveiko žmogaus kūne virstų riebalais. Akivaizdu, kad Lizzie su maistu gaunami energijos ištekliai neiššvaistomi veltui.
Jeigu mergina nevalgo, labai greitai pavargsta ir nusilpsta.
Ar amerikietė niekada nesvajojo būti tvirta ir stipri?
„Tiesą sakant, dar nejutau būtinybės”, – sako L.Velasquez.
Kartą motina nusiuntė dukterį į kūno rengybos studiją. Lizzie turėjo kilnoti svarmenis, kad sustiprėtų raumenys.
Šiam sumanymui kategoriškai pasipriešino gydytojas A.Gargas. Fiziškai dirbdama, jo pacientė labai smarkiai prakaituoja. Dėl to ji gali netekti daug skysčių.
A.Gargas norėtų vėl pakartoti visus Lizzie tyrimus.
Jis vis dar tikisi įminti amerikietės mįslę.
Parengė Ona KACĖNAITĖ