Hubertas nuo gimimo serga piktybine akių liga retinoblastoma, tačiau apie tai niekas neįtarė net keturis mėnesius.
Ilgai lauktas berniukas Beišių šeimoje gimė pernai balandžio 29-ąją.
32 metų V.Beišienės nėštumas buvo normalus, vaikas gimė išsivystęs, jo sveikata niekam nekėlė įtarimų.
Ligoninėje kūdikis buvo atidžiai apžiūrėtas, ištirta klausa, netgi padarytas galvos ultragarso tyrimas, nes berniukas svėrė šiek tiek mažiau nei vidutiniškai – apie 2,8 kilogramo.
Tačiau akių niekas netikrino.
„Skubėkite auginti svorį, vykitės bendraamžius”, – palinkėjo gydytoja, išlydėdama laimingą motiną su kūdikiu į namus.
Žvalus berniukas augo kaip ant mielių. Tėvams ramybės nedavė tik tai, kad sūnus šiek tiek žvairavo.
Vieną mėnesį jiems atrodydavo, kad žvairumas nyksta, o kitą – kad regėjimo yda stiprėja.
Beišiai guodėsi, kad žvairumas išnyks kūdikiui sulaukus trijų mėnesių.
Vilniečių šeima ramiai laukė trečio mėnesio. Buvo vasara, atostogų metas, daugelis gydytojų taip pat atostogavo.
Niekas net nenujautė, kas Huberto laukia ateityje.
Beišiams buvo neramu tik dėl to, kad nė vieno jų giminėje niekas nesiskundė regėjimo sutrikimais.
„Su vyru Mindaugu pasikalbėdavome, ką darysime, jeigu Huberto žvairumas neišnyks, jeigu jam reikės nešioti akinius. Ar sugebėsime apsaugoti sūnų nuo bendraamžių patyčių, išleisdami į kiemą, mokyklą?” – pasakojo V.Beišienė.
Pernai rugsėjo pirmąją, kai Hubertui buvo keturi mėnesiai, jį apžiūrėjo akių ligų gydytoja.
Be jokio medicinos prietaiso žvilgtelėjusi į kūdikio akis ji prasitarė, kad padėtis – labai rimta.
„Ar suprantate, kad jūsų vaikas nemato? Ar tai žinote?” – klausinėjo sutrikusią Huberto motiną gydytoja.
„Ne, nes jis reaguoja į žaislus”, – teisinosi V.Beišienė.
Dėl dešinės vaiko akies gydytoja neteikė jokių vilčių – ji svarstė, ar būtina šalinti akį tuoj pat ir į jos vietą įdėti protezą, ar galima dar šiek tiek palaukti.
Kairėje akyje išplitę augliai taip pat buvo smarkiai pažeidę tinklainę.
Beišiai sužinojo, kad balti Huberto vyzdžiai nuotraukose – ne dėl prastos fotoaparato kokybės, bet dėl piktybinės ligos.
Blykstė apšviečia susidariusius auglius, kurie dažniausiai būna blyškios ar balzganos spalvos. Tai vadinama katės akies atspindžiu.
„Nieko apie tai nežinodami juokavome, kad Hubertas nuotraukose atrodo kaip vilkas – ligai pažengus, abu jo vyzdžiai švytėte švytėjo”, – prisiminė V.Beišienė.
Vėliau atidžiai apžiūrinėdama sūnaus nuotraukas V.Beišienė aptiko, kad dešinę akį retinoblastoma galėjo pažeisti praėjus vos mėnesiui nuo gimimo.
To meto nuotraukose jau matyti akių dugno pakitimų – viename vyzdyje yra nedidelė balta dėmelė, o kitas vyzdys raudonas.
Sunkios sūnaus ligos diagnozę sužinojusią V.Beišienę gydytoja guodė sakydama: „Susitaikykite su tuo, kad vaikas galės skirti šviesą nuo tamsos. Tai jam padės orientuotis aplinkoje.”
Motinai tokie patarimai lyg peilis smigo į širdį, ji nenorėjo jų klausytis, žinojo, kad jos vaikas pasveiks ir matys.
Juk gydytojai taip pat klysta, o vadovėlius tenka perrašyti. Toks požiūris padėjo vilnietei ištverti skaudžiausias akimirkas.
* * *
Krioterapiją, kai auglys šaldomas azotu, chemoterapiją – pirmąjį vėžio gydymo etapą Hubertas sėkmingai įveikė.
Abiejų akių augliai susitraukė.
Jau po dviejų chemoterapijos kursų gydytojas džiaugėsi, kad įvyko stebuklas – pavyko išsaugoti Huberto regėjimą.
Dabar didžiausią pavojų berniukui kelia peršalimas, sloga, gripo virusai, mat po šešių chemoterapijos kursų Huberto imunitetas labai nusilpęs.
Tai žinodama V.Beišienė nekviečia į namus svečių, stengiasi niekur su sūnumi neiti, kad jis neužsikrėstų nuo sergančių žmonių.
Prieš savaitę sulaukusi gydytojų onkologų patikinimo, kad retinoblastomą pavyko pristabdyti, V.Beišienė nusiramino.
Hubertas dabar jaučiasi neblogai, mato aplinką, pažįsta tėvus, septintus metus einančią seserį Jorūnę.
Šįkart mūšis su vėžiu laimėtas. Tačiau kūdikio medžiagų apykaita yra intensyvi, todėl piktybinės ląstelės gali ilgai nesnausti. Bent kartą per du mėnesius gydytoja turės tikrinti Huberto akių dugną.
Beišiai niekada nebuvo susidūrę su akių ligomis – nei Vaivos, nei Mindaugo giminėje niekas nenešioja netgi akinių. Todėl vilniečiams nekilo minties prašyti gydytojos apžiūrėti ką tik gimusio vaiko akis.
Anksčiau visų ką tik gimusių vaikų akis apžiūrėdavo specialistas.
Jis išplėsdavo vyzdžius ir patikrindavo akių dugną. Dabar šio reikalavimo nebeliko.
Todėl kūdikių regėjimas iš esmės patikrinamas tik sulaukus trijų keturių mėnesių.
„Manau, kad reikėtų grąžinti senąją tvarką – tikrinti ką tik gimusių kūdikių akių dugną.
Tai padėtų užbėgti piktybinei ligai už akių”, – teigė skaudžios patirties pasisėmusi V.Beišienė.
Dabar vilnietė neklausytų patarimų nefotografuoti ką tik gimusio kūdikio – ji būtų įamžinusi sūnų, vos tik išvydusį pasaulį.
* * *
Moteris žino, kad piktybinį auglį galima aptikti ir be medicininio prietaiso, naudojant vien buitinį fotoaparatą.
Todėl kelių mėnesių sūnaus nuotraukas vilniečiai Beišiai išsiuntinėjo draugams, ragindami atkreipti dėmesį į retinoblastomą.
Pluoštą Huberto nuotraukų V.Beišienė dovanojo ir savo šeimos gydytojai, prašydama parodyti jas kuo daugiau motinų, kad šios žinotų, kaip atrodo sergančio kūdikio akys.
Ryžtis tokiam žingsniui V.Beišienei buvo nelengva.
„Viena vertus, norėjau kuo greičiau užmiršti tai, ką teko išgyventi. Kita vertus, padaryti viską, kad kuo daugiau naujagimių laiku patektų į medikų rankas”, – prasitarė prieštaringų jausmų draskoma moteris.
Ligą gydytojai atpažįsta ir be prietaisų
Rasa Bagdonienė
Akių priežiūros ir gydymo centro „Rega” gydytoja konsultantė
„Retinoblastoma – dažniausiai vaikams pasitaikantis piktybinis akių navikas. Šia liga serga maždaug vienas iš 20 tūkst. naujagimių. Trečdaliui pacientų išsivysto abiejų akių retinoblastoma. Liga neretai diagnozuojama 2–4 mėnesių kūdikiui.
Vienos akies retinoblastoma nustatoma vyresniems – nuo vienerių iki trejų metų vaikams.
Baltas vyzdys – pagrindinis piktybinio auglio požymis. Taip pat mažylis gali žvairuoti, prastai matyti.
Kol akies dugnas sveikas, fotografuojant vaiką su blykste nuotraukoje matyti rausvas atspindys.
Tinklainėje susidarius baltos ar kreminės spalvos augliui, nuotraukoje vietoj raudonų akių efekto matyti baltas vyzdys.
Tokį vyzdį galima pastebėti ir be fotoaparato, kai į akį tam tikru kampu krinta intensyvi šviesa.
Laiku neskyrus gydymo, auglys gali išplisti į smegenis, plaučius, kaulus.
Anksčiau gydytojai turėjo vienintelę išeitį – šalinti akį. Dabar maži augliai naikinami šalčiu (krioterapija) arba lazeriu, o kai jie tampa dideli, skiriama chemoterapija.
Lietuvoje tik prieš dešimtmetį imta taikyti kombinuotą gydymą – krioterapiją su chemoterapija. Kartais taikomas vietinis spindulinis gydymas. Akyje įtvirtinama radioaktyvioji plokštelė, kuri tam tikrą laiką švitina auglį. Ne visi pasveikę vaikai užaugę gali būti šauliai. Dėl gydymo gali apmirti tam tikri akies dugno plotai.
Mažamečių vyzdys tampa baltas ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, įgimtos kataraktos, vaikų akių toksokarozės.
Būtų idealu, jeigu akių ligų gydytoja apžiūrėtų naujagimį išleisdama į namus.
Dar viena patikra būtina vaikui, sulaukusiam metų, – tada galima nustatyti žvairumą, refrakcijos ydas.
Jei gydytojas, apžiūrėdamas mažylį, neplečia vaistais vyzdžių, manau, reikėtų užsukti pas kitą gydytoją. Tik išplėtus vyzdį įmanoma nustatyti kūdikiams akių ligas.”