Nerimas dėl padidėjusio radiacijos pavojaus po sprogimų Japonijos atominėje elektrinėje atvilnijo ir į Lietuvą.
Nors Radiacinės saugos centro vadovas Albinas Mastauskas kas dieną ramina žmones, kad Lietuvai nėra jokio pavojaus, specialistai vis vien nuolat atakuojami klausimais: ar galiu eiti į lauką, gerti vandenį, kur slėptis nuo radiacijos?
Radiacijos baimė giliai įleidusi šaknis. Ar visuomet ji pagrįsta?
Netrukus šimtmečio jubiliejų švęsiantis profesorius K.Ambrozaitis mano, kad nedidelės, leistinos normos neviršijančios radiacijos dozės netgi sustiprina organizmą.
„Ne kartą girdėjau komplimentus, esą todėl esu toks gyvybingas, kad visą gyvenimą praleidau šalia rentgeno aparatų.
Beje, ilgaamžiai buvo ir mano radiologijos mokytojai”, – prisiminė vilnietis.
Daugiau nei penkis dešimtmečius svarbiausia K.Ambrozaičio darbo priemonė buvo rentgeno spindulius skleidžiantis aparatas.
Profesoriui teko ir pacientus tirti, ir studentus mokyti.
Maždaug dešimt metų jam teko dirbti su senos kartos aparatais, kurie net neturėjo tinkamos apsaugos.
Gydytojai tuomet saugodavosi tik užsidėję sunkią spindulius sugeriančią prijuostę.
„Kokią apšvitos dozę per gyvenimą gavau? Tiksliai nežinau, tačiau leistinų normų nebuvo viršyta.
Ir niekada gyvenime nebuvo užfiksuota jokių pakitimų mano kraujyje ar organizme”, – tikino vilnietis.
K.Ambrozaičio manymu, nedidelių radiacijos dozių teigiamą poveikį įrodo ir tai, kad kalnuose gyvenantys žmonės – ilgaamžiai.
Mat kuo aukščiau, tuo didesnis radiacijos fonas.
„Tačiau teko susidurti su pacientais, kurie, bijodami radiacijos, net atsisakė tyrimų rentgeno aparatu.
Kiek ten tos apšvitos!? Juokai. Aparatūra dabar tikrai patikima, o apšvita – minimali”, – teigė K.Ambrozaitis, kuris net ir baigęs radiologo karjerą nenustygsta vietoje.
Į pensiją išėjęs medicinos profesorius parašė 18 mokslinių straipsnių ir tris knygas.
Radiologo kabinetas baimę kelia ne vienam žmogui.
„Prisiklausę įvairių mitų, esą tyrimas rentgeno aparatu sukelia vėžį, pacientai kartais jo atsisako. Būna, kad taip elgiasi net ir sergantieji plaučių uždegimu, nors šis tyrimas tokiu atveju – pats vertingiausias”, – teigė Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų docentė gydytoja Nomeda Valevičienė.
Tačiau yra ir kitas kraštutinumas – kiti pacientai reikalauja tyrimo kompiuteriniu tomografu, nors jo net nereikia, o jo metu gaunama kartais net šimtą kartų didesnė apšvita nei darant rentgeno nuotrauką.
– Kokius tyrimus atliekant organizmas gauna apšvitos dozę? – paklausiau N.Valevičienės.
– Apšvita gaunama tiriant rentgeno aparatu, kompiuteriniu tomografu, taikant intervencinę radiologiją, atliekant mamografiją, kaulų tankio tyrimą (densitometriją), radioizotopinius tyrimus, taikant spindulinį gydymą.
Tai sudaro apie 20 proc. visos Lietuvos gyventojų gaunamos apšvitos.
Kai kuriose šalyse medicininė apšvita sudaro pusę visos žmogaus gaunamos apšvitos kiekio, nes taikoma vis daugiau tyrimų ir procedūrų, kurių metu naudojama jonizuojanti spinduliuotė.
– Nors ir labai naudingi, šie tyrimai ar gydomosios procedūros nėra atliekami bet kada ir bet kam. Kada jų iš tikrųjų reikia?
– Gydančiojo gydytojo ir radiologo tikslas – kuo anksčiau diagnozuoti ligą ir ją gydyti.
Tyrimų tikrai nereikia bijoti ir vengti, bet ir pacientui nereikėtų pačiam spręsti, koks tyrimas jam yra naudingesnis.
Siekdami užtikrinti pacientų saugumą, gydytojai radiologai visame pasaulyje remiasi principu – nauda turi būti didesnė už žalą.
Tyrimai visuomet parenkami pagrįstai, jei įmanoma, renkantis kuo paprastesnius.
Pavyzdžiui, darant plaučių rentgeno nuotrauką pacientas gauna maždaug 50–100 kartų mažesnė apšvita nei atliekant plaučių kompiuterinę tomogramą.
Dar geriau, jei tik įmanoma, atlikti tyrimą magnetinio rezonanso arba ultragarso aparatais. Jie iš viso neskleidžia jonizuojančios radiacijos.
– Nors kompiuterinis tomografas ir skleidžia daug apšvitos, kartais be šio tyrimo neapsieinama. Kokiais atvejais jo teikiama nauda didesnė už žalą?
– Šio tyrimo metu per kelias sekundes galima gauti aukštos kokybės trimačius žmogaus organizmo vaizdus pasluoksniui.
Pacientams, patyrusiems daugybę traumų, tai padeda nustatyti gyvybei pavojingus vidaus organų sužalojimus ir laiku suteikti reikiamą pagalbą.
Šis tyrimas padeda nustatyti, pavyzdžiui, krešulį plaučių arterijoje, insultą, galvos smegenų traumas.
Tačiau naujosios kartos aparatų skleidžiama apšvita – vis mažesnė, o gaunami vaizdai – tokios pat aukštos kokybės.
– Žmonės baiminasi, kad po tokių tyrimų išsivystys vėžys. Kiek tyrimų reikėtų atlikti, kad taip atsitiktų?
– Vėžio išsivystymo tikimybė padidėja gavus per 100 milisivertų (mSv) vienkartinę viso kūno apšvitos dozę.
Tam reikėtų vienu kartu atlikti daugiau kaip tūkstantį plaučių rentgeno nuotraukų.
Tai tikrai neįmanoma.
Išgyveno dvi katastrofas
Japonas Tsutomu Yamaguchi (nuotr.) išgarsėjo tuo, kad patyrė du atominės bombos sprogimus. Po jų vyras dar gyveno 65 metus ir mirė sulaukęs 93-ejų.
Kai 1945-ųjų rugpjūčio 6 dieną bomba sprogo Hirosimoje, T.Yamaguchi nuo sprogimo epicentro buvo mažiau nei už trijų kilometrų, tačiau atsipirko prarasta klausa kairiąja ausimi.
Kitą dieną jis grįžo į gimtąjį Nagasakį, o rugpjūčio 9-ąją čia buvo numesta atominė bomba.
Vyro ilgai nekamavo jokie sveikatos sutrikimai, tik po kelių dešimtmečių jį užklupo su radiacija susijusios bėdos – katarakta ir ūmi leukemija.
Vyras mirė 2010 metų sausį.
Skirtingi radiacijos kiekiai
Per metus žmogus iš aplinkos gauna 2–3 mSv radiacijos dozę.
Atliekant plaučių rentgeno nuotrauką, gaunama apie 0,05 mSv.
Atliekant plaučių kompiuterinę tomogramą, gaunama 4–6 mSv.
Skrendant lėktuvu ilguoju reisu, radiacija siekia 0,005 mSv per valandą – po 8 valandų skrydžio žmogus gauna tiek radiacijos, kaip ir darant paprastą plaučių rentgeno nuotrauką.
Į kurortą – ne tik paslidinėti
Badgasteino kurortas Austrijos Alpėse vertinamas ne tik dėl slidinėjimo trasų. Jame yra net 17 terminių šaltinių. Teigiama, kad čia sklindančios radono inertinės dujos turi gydomąjį poveikį, padeda atkurti audinius, stimuliuoja medžiagų apykaitos procesą.
XIX a. į šį kurortą veržėsi austrų aristokratija. Ir dabar jame mėgsta lankytis tie, kurie turi reumato, artrito, stuburo degeneracinių pakitimų, nevaisingumo, potencijos problemų. Manoma, kad jas išspręsti padeda nedidelis radiacinis fonas.
Pirmieji aparatai – ir avalynės parduotuvėse
Radiologijos mokslo istorija prasidėjo 1895 metų lapkričio 8 dieną, kai vokietis profesorius Wilhelmas Condratas Röntgenas atrado spindulius, kurie vėliau buvo pavadinti rentgeno spinduliais. Mokslininkas aprašė, kad šie spinduliai – bekvapiai, bespalviai, skvarbūs, juos pasitelkus galima išgauti žmogaus organų vaizdą.
Rentgeno spinduliai tuomet buvo reklamuojami kaip naujausias mokslo stebuklas. Pirmieji rentgeno aparatai buvo naudojami net avalynės parduotuvėse matuojantis batus (nuotr.).
Tačiau W.C.Röntgenas nepaminėjo svarbiausios savybės: rentgeno spinduliai turi biologinį poveikį – tai yra jonizuojanti spinduliuotė, ir net mažos apšvitos dozės gali sukelti genetinių pakitimų audiniuose, ląstelėse ir organuose, tapti vėžinių ligų priežastimi.
1912 metais pradėta tyrinėti radioaktyvumą ir saugotis jonizuojančios radiacijos.