Paauglystėje V.Martikonytės galvoje siautė ne vėjai – tikri viesulai.
Tėvams Vidmantė nebuvo šilkinis vaikas. Kur kas labiau nei pamokos ar namų darbai jai rūpėjo draugai ir vakarėliai.
Linkėdami dukteriai geresnės ateities tėvai pasirūpino vieta Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje.
Mokslai ir gyvenimas privačios gimnazijos bendrabutyje atsieina apie 2000 litų per mėnesį.
„Niekas mano nuomonės pernelyg nesiteiravo. Tėvai manė, kad man ten bus geriau. Bet nebuvo: tėvų nėra – ir kontrolės nėra. Negi klausysiu bendrabučio prižiūrėtojų? Taip man, keturiolikmetei, tuomet atrodė”, – pasakojo V.Martikonytė.
Kartu su bendramokslėmis ji grįždavo į bendrabutį vėliau, nei leidžia taisyklės, ar pasprukdavo naktį per antrojo aukšto langus.
Paauglės nuolat krėsdavo šunybes bendrabučio prižiūrėtojoms ir taip jas erzindavo.
„Pašalinta už visišką gimnazijos taisyklių nepaisymą”, – toks įrašas baigiantis mokslo metams atsirado merginos dokumentuose. Teko krautis lagaminus ir traukti namo.
„Tėvai nebuvo labai laimingi. Vyresnioji mano sesuo Birutė Vokietijoje sėkmingai praleido aštuonerius metus, baigė mokslus universitete ir dabar gyvena Anglijoje.
O mane, tiesą sakant, iš gimnazijos norėjo išmesti jau po pusmečio, bet tėvai išprašė, kad būtų leista pabaigti mokslo metus”, – apie paauglystės nuotykius pasakojo V.Martikonytė.
Mokslus ji pratęsė privačioje Vilniaus įstaigoje – Šiuolaikinės mokyklos centre.
Tačiau ir toliau tarsi magnetas traukė draugai ir naktiniai klubai. Tėvai kartais leisdavo linksmintis ir po vidurnakčio, patys atvažiuodavo pasiimti Vidmantės, tačiau ji turėjo paisyti nurodymo grįžti į namus „be jokio kvapelio”.
„Už prasikaltimus tėtis man skirdavo namų areštą. Bet mamai paverkšlendavau, kad norisi pasidžiaugti gražiais orais, tai bent trumpam pasprukdavau ir sugrįždavau anksčiau nei tėtis”, – būdų sušvelninti bausmę rasdavo Vidmantė.
Jai buvo septyniolika, kai susipažino su vienuolika metų vyresniu vilniečiu Pauliumi Medišausku.
Viename sostinės klubų Vidmantė linksminosi su draugais. Ten pat draugo gimtadienį šventė ir Paulius. Namo jie susiruošė tuo pat metu ir susitiko prie išėjimo.
Anglijoje kurį laiką gyvenęs ir neseniai į Lietuvą sugrįžęs vyras atrodė tarsi nužengęs tiesiai iš Vidmantės svajonių: aukštas, tvirtai sudėtas, be to, vyresnis.
„Į bendraamžius niekuomet nežiūrėjau. Jie man atrodė nesubrendę”, – šyptelėjo mergina.
Priėjusi prie striukę besivelkančio vaikino ir pataisiusi jam apykaklę Vidmantė ištarė: „Dabar jau visiškai gražus.”
Po trumpo pokalbio juodu apsikeitė telefono numeriais ir sutarė susiskambinti. Tačiau tuoj pat įsiliepsnoti jausmams sutrukdė ilgapirščiai, lyg tyčia kitą rytą iš V.Martikonytės rankinės nušvilpę mobilųjį telefoną.
Prisiskambinti klube sutiktai merginai Pauliui nepavyko dvi savaites, kol ji galiausiai susigrąžino prarastą telefono numerį.
Vaikino atkaklumas davė rezultatų – stiprų įspūdį palikusią merginą jis pakvietė susitikti. Netrukus juodu ėmė draugauti artimai.
Priešingybės traukia. Šį posakį Vidmantės ir Pauliaus pora atitiko su kaupu: jis – santūrus, ji – jausminga, jis – praktiškas, ji – išlaidi, jis – pastovus, o jai kiekviena diena – naujas nuotykis.
Kad mylimasis neveidmainiauja, Vidmantė geriausiai įsitikino po aštuonių draugystės mėnesių, kai pasijuto esanti nėščia.
„Mantukas neatsirado po vienos nakties nuotykio. Mylėjau Paulių, gražiai bendravome.
Bet mokiausi dvyliktoje klasėje, gyvenau su tėvais.
O jis jau buvo 28-erių. Sulaukus tokio amžiaus dažnam prabunda tėvystės jausmas. Jei Paulius būtų buvęs bendraamžis, nežinia, kaip būtų susiklostę įvykiai”, – gūžtelėjo pečiais vilnietė.
O įvykiai susiklostė taip: Vidmantė namuose susikrovė savo daiktus, tuomet atvažiavo Paulius ir, pirmąsyk pamatęs mylimosios tėvus, pranešė jiems naujieną – jie būsią seneliai. Tą patį vakarą Martikonių duktė išsikraustė iš namų.
Kaip į tai sureagavo merginos tėvai? „Šventinių balionų ta proga niekas nepūtė ir tortų nepirko. Tėvai buvo gerokai nustebinti”, – ši tema V.Martikonytei nėra pati maloniausia.
Kūdikio besilaukiančiai porai savo buto duris atvėrė Pauliaus motina. Ji ramino sūnaus mylimąją: „Padėsim, užauginsim.”
Nerūpestingo gyvenimo ir finansinės tėvų paramos staiga netekusi septyniolikmetė Vidmantė dėl to nesuko sau galvos.
„Tik iš šalies atrodo, kad jei tėvai turi daug pinigų, vaikams nieko netrūksta. Jiems dažnai trūksta laisvės.
Išsikrausčiau iš tėvų namų nebijodama, kad prapulsiu.
Svarbiausia, kad šalia buvo Paulius, o septyniolikos juk vien meilė galvoje, ne maistas ar pinigai”, – šyptelėjo vilnietė.
Nėštumo mėnesiai V.Martikonytei nebuvo džiugūs, ypač paskutiniai, kai išryškėjo apvalus pilvukas.
„Negražus, nemielas laikas. Nebuvo nei smagu, nei gera. Maža to, besilaukianti pasijutau žiemą, kai aplink niūru ir tamsu. Gal dėl to ir visas nėštumas man toks atrodo.
Labai nepatiko storėti. Nežinojau, kaip keisis kūnas, ko tikėtis – septyniolikmetės šia tema nebūna labai apsiskaičiusios.
Skaudino ir bendraklasiai. Būdavo, paskambina ir tyčiodamiesi juokiasi į ragelį: „Tu stora, sėdi namuose, o mes boulingą žaidžiam.” Tuo metu dar nemokėjau reaguoti į tokius dalykus”, – V.Martikonytės atmintyje išliko nuoskaudų.
Kai nėštumas tapo akivaizdus, ji metė mokyklą, nors buvo likę mokytis tik pusmetį.
Rudenį, kai sūnui Mantvydui buvo trys mėnesiai, V.Martikonytė sugrįžo į dvyliktą klasę.
Ji nutarė rimtai susiimti, gerai pasiruošti egzaminams, o juos išlaikiusi įstoti į universitetą.
„Vaiko gimimas privertė mane greitai subręsti. Tai – ne žaislas. Grįžusi į mokyklą neberasdavau bendrų temų su bendraklasiais.
Mano mintyse buvo ne tiktai namų darbai, bet ir vaikas, Paulius, buitis”, – vardijo Vidmantė.
Ji jautėsi tarsi prabudusi iš ilgokai užsitęsusio sapno – jaunos moters laukė daugybė planų.
Mantvydo gimimas pakeitė ir Vidmantės santykius su tėvais. Dabar jie dažnai susitinka, dar dažniau skambina pasiteirauti, kaip kam sekasi.
Pirmasis ir kol kas vienintelis anūkas Martikoniams – didžiulis džiaugsmas. Birželį jam sueis penkeri.
„Tapusi mama supratau, kad tėvai man nelinkėjo blogo. Jie norėjo saugoti – pati taip elgiuosi su savo sūnumi, jei reikia – ir sudrausminu”, – pasakojo V.Martikonytė.
Mantvydo gimimas Vidmantės ir Pauliaus, šiuo metu vadovaujančio elektrotechnikos ir metalo konstrukcijų gamyklai „Ozas”, santykiams suteikė tvirtumo: „Supranti, kad negali susipykęs trenkti durimis ir išeiti. Turi ieškoti sprendimo, taikytis.”
Sunkiausia buvo pirmus metus, kai dėl mažylio teko nuolat keltis naktį, sukti galvą, ko jis neramus, – abiem tai buvo visiškai nauja patirtis.
O dabar Mantvydas – puikus bendražygis, nesvarbu, ar leidžiasi trise į kino teatrą pasižiūrėti vaikiško filmo, ar į kelionę, ar su draugų kompanija traukia į Trakus suvalgyti kibinų, paplaukioti jachta.
Kai sužadėtiniai nori pabūti dviese, sūnumi pasirūpina seneliai.
„Nesidairau atgal ir nesigailiu to, kas jau nutiko. Jei elgsiesi priešingai – prapulsi! Geriau kiekvienoje situacijoje įžvelgti ką nors teigiama.
Mantas jau didelis, auginti jį nebuvo sunku, juolab kad abi močiutės jaunatviškos, energingos ir padeda mums jį prižiūrėti. Aš turiu daugiau laisvės, laiko mokytis, planuoju pradėti dirbti advokato padėjėja”, – džiaugsmu dalijosi V.Martikonytė, šiuo metu baigianti teisės bakalauro studijas Mykolo Romerio universitete.
Kol kas artimiausiuose vilnietės planuose nėra tik vestuvių. Nors mylimasis jai pasipiršo dar draugystės pradžioje ant „Stebuklo” plytelės Vilniaus Katedros aikštėje, prie altoriaus juodu neskubėjo.
Tekėti „iš reikalo” Vidmantei atrodė kvaila, o iškart pagimdžius nebuvo nei laiko, nei noro.
„Apskritai nematau didelės santuokos prasmės. Galbūt tas žingsnis būtų buvęs prasmingas, jei būtume susituokę prieš man pastojant. Dabar vaikas jau gerokai ūgtelėjęs, o mudu ir taip laimingi.
Tačiau Paulius nori santuokos, ir aš tuo džiaugiuosi. Vadinasi, rimtai žiūri į mūsų ateitį.
Šią vasarą planuojame eiti į draugų vestuves, tai bus proga man pasvarstyti, kokios šventės, suknelės norėčiau. Bet skubėti neketinu – mano gyvenime skubos jau buvo pakankamai”, – ištarė jauna moteris.
Maištingą paauglystę patyrė ne viena garsenybė
Dainininkė Rosita Čivilytė (45 m.) motina tapo būdama septyniolikos. Gabi pianistė ir dainininkė tuomet nepuolė į paniką, nors jos artimuosius tokios Rositos gyvenimo permainos nuteikė rūsčiai.
Mergina liko gyventi su tėvais. Trijų kambarių bute tilpo ne tik tėvai ir Rosita su naujagime, bet ir Rositos brolis su šeima. „Mes visi kartu, kad ir kas atsitiktų. Ir draugiškai, ir nedraugiškai, bet kartu”, – toks buvo šios šeimos šūkis.
Dainavimas padėjo R.Čivilytei tvirtai kabintis į gyvenimą ir užsidirbti savo bei dukters reikmėms. Įvertinta griežtos komisijos ji pradėjo dirbti tuomet populiariame „Lietuvos” viešbutyje, kur dainavo daug žinomų atlikėjų. Šitaip prasidėjo R.Čivilytės karjera.
„Respublikonų kandidatės į JAV viceprezidentus Sarah Palin 17-metė duktė laukiasi kūdikio”, – ši žinia apskriejo pasaulį prieš pustrečių metų, JAV prezidento rinkimų įkarštyje.
Netrūko manančių, kad dukters nėštumas pakenks uolios krikščionės ir abortų priešininkės S.Palin karjerai.
Tačiau politikė neatsitvėrė tylos siena: „Mūsų nuostabi duktė Bristol atėjo pas mus su naujienomis, kurios, kaip mes, tėvai, supratome, privers ją suaugti greičiau, nei kada nors planavome.
Mes didžiuojamės Bristol sprendimu gimdyti savo kūdikį ir dar labiau didžiuojamės tuo, kad tapsime seneliais. Susidurdama su suaugusio žmogaus gyvenimo atsakomybe, Bristol žino, kad gali kliautis mūsų besąlygiška meile ir parama.”
Sūnų Trippą pagimdžiusi politikės duktė vėliau savo džiaugsmu dalijosi su žiniasklaida ir tikino nesigailinti dėl pasirinkimo gimdyti. Sunkiau nei gimdyti jai buvo pranešti tėvams, kad laukiasi. Tačiau išaiškėjus tiesai iškart palengvėjo.
Viena įtakingiausių pasaulio įžymybių legendinė televizijos pokalbių laidos „Oprah Winfrey Show” vedėja amerikietė Oprah Winfrey (57 m.) paauglystėje buvo pastojusi du kartus.
Išsiskyrusių tėvų duktė pirmąsyk nėščia pasijuto keturiolikos. Sužinojusi, kad laukiasi, Oprah troško nusižudyti, tačiau savo ketinimo neįvykdė. Ji pagimdė neišnešiotą berniuką, kuris netrukus mirė.
Tvarkingos šeimos pavyzdžio Oprah nebuvo mačiusi: tėvai išsiskyrė, kai ji dar buvo kūdikis. Mažylę augino senelė, vėliau – tėvas su griežta pamote, paskui – motina, po Oprah kūdikio mirties – vėl tėvas su pamote.
Maištinga paauglė rūpesčių kėlė visiems. Kai netrukus Oprah vėl pastojo ir patyrė persileidimą, pamotė privertė ją atskleisti kūdikio tėvą. Teko prisipažinti – tai jos dėdė, tėvo brolis, ilgą laiką ją išnaudojęs.
Suaugusi ir išgarsėjusi O.Winfrey prisipažino, kad tik griežta tėvo ir pamotės kontrolė išgelbėjo ją nuo visiško smukimo.