Augalai – lyg nepagydoma Ž.Gudelienės liga, dėl kurios ji septintą valandą ryto iš savo namų netoli Riešės atvyksta į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas. Kraštovaizdžio specialistė, prižiūrinti 4 hektarus užimantį ligoninės parką, neturi daug pagalbininkų – tik tris moteris ir vieną vyrą.
Žigitos darbas sezoninis – nuo balandžio iki spalio. Tuomet ji į Santariškes atvyksta kas antrą dieną, nes dirba tik puse etato.
Iš atlyginimo sunku susitaupyti, todėl moteris tik kartą per trejus metus leižia sau išvykti paslidinėti į kalnus. Slidinėjimą mėgo abu su Arvydu.
Todėl dabar, kai žiūri kokią nors televizijos laidą, kurioje dalyvauja buvęs jos vyras A.Avulis, Žigita stengiasi nepraleisti nė vienos jo frazės – kad suprastų, kiek jis pasikeitė.
Iš balso tembro, gestų, eisenos Žigita lengvai atpažintų šį žmogų net prietemoje ar minioje.
Beveik nepasikeitęs, toks pat kaip jaunystėje – neieško žodžio kišenėje, gali lengvai palenkti pašnekovą į savo pusę, lyderis iš prigimties, moka laviruoti, galbūt netgi garbėtroška – taip mintyse dėlioja verslininko portretą ši moteris.
Mažai kas žino, kad Žigita kadaise buvo Avulienė. Būtent tokia jos pavardė įrašyta į tuomečio Vilniaus inžinerinio statybos instituto 1978 metų absolventų sąrašą – greta A.Avulio.
Pirmame kurse užsimezgusi meilė atvedė iki santuokos.
Jaunai statybos inžinierių šeimai sunku buvo įsikurti, bet gelbėjo jaunystė, žavesio teikė kelionės.
Bet gimus dukteriai Žigita turėjo atsisakyti minties keliauti, pamažėl tolo nuo bendrų su vyru draugų.
„Atsiprašau, myliu kitą – taip ir pasakė”, – prisimena Žigita Arvydo žodžius, privertusius ją praregėti.
Penkerius metus trukusi Avulių santuoka subyrėjo. Dukteriai Mingailei tuomet buvo vos treji.
Nesėkmė, o gal skaudi pamoka, kurios verslininkas nenorėtų prisiminti? Apie buvusią sutuoktinę Žigitą A.Avulis niekada viešai nėra kalbėjęs.
Kaip ir apie savo dukterį Mingailę Avulytę, kuriai dabar – 30 metų, ir apie savo anūkes – Mingailės dukteris – dešimtmetę Katrę bei Liepą, kuriai neseniai sukako vieni metai.
Tai – išplėšti puslapiai iš verslininko biografijos knygos.
„Mes su Arvydu nebendraujame, bet kai pagalvoju apie savo anūkes, pasidaro nesmagu.
Kodėl Arvydas drovisi būti senelis? Kodėl jis nesididžiuoja savo anūkėmis? Gal baiminasi, jog kas nors sužinos, kad jaunystėje išdavė mane?” – svarstė Žigita.
Statybų bendrovės „Hanner” vadovui A.Avuliui galėtų pavydėti daugelis, nors statybų magnatu tapusio vyro karjera iš pradžių buvo duobėta.
Viename interviu verslininkas yra prisipažinęs, kad žmona Rita, su kuria augina dvi dukteris Gintarę ir Ievą, jį aktyviai palaikė tiek finansiškai, tiek morališkai.
Mat per pirmąjį pusmetį verslas nedavė pajamų. Todėl jam yra tekę gyventi pas Ritą jos bute, nes buvęs „nulinis”, o gal ir minusinis variantas, o verstis reikėję iš Ritos pajamų.
Ritą, dabartinę A.Avulio žmoną, Žigita gerai pažįsta. Ši moteris jai atrodo išmintinga, santūri, gal šaltesnio temperamento nei Žigita, kuri dėl teisybės šoktų į ugnį.
Pajutusi širdyje, kad Arvydas tolsta nuo jos, Žigita pirmoji ėmėsi žygių, kaip išsiskirti.
Pikti liežuviai jai pakuždėjo, kad dirbdamas vienoje statybų bendrovėje Arvydas susižavėjo garsaus kardiologo, Vilniaus universiteto profesoriaus Juozo Rugieniaus dukterimi Rita, kuri jaunesnė už Žigitą trejais metais.
Žigitai nepritrūko drąsos susirasti vyro naują mylimąją ir paprašyti jos: „Rita, pasiimk kuo greičiau mano Avulį, negaliu kentėti.”
Ji negalėjo matyti liūdno, susikrimtusio savo vyro, nesugebančio apsispręsti, prie kurios moters šlietis.
Prisimindama šį sunkų laikotarpį Ž.Gudelienė juokavo, kad žygis pas Ritą tąkart buvo kaip itin sėkmingos piršlybos – tuometė A.Avulio žmona sugebėjo naują vyro mylimąją įtikinti, kad be jos Arvydas prapultų.
Žigita ir po skyrybų neprapuolė. Po kiek laiko moteris ištekėjo antrą kartą. Pagimdžiusi antrą dukterį Agotą, kuri rudenį eis į dvyliktą klasę, Žigita grįžo prie savo jaunystės svajonės kada nors užauginti parką.
Dirbdama statybų inžiniere moteris nejautė didelio džiaugsmo, todėl puolė mokytis ir sugebėjo įgyti dar vieną specialybę.
Įstojus į kolegiją, kad gautų kraštovaizdžio specialisto diplomą, jai nebuvo sunku mokytis – pravertė inžinierės gebėjimas skaityti brėžinius.
Sodyboje netoli Riešės darbšti moteris įkūrė nedidelį medelyną. Tačiau netrukus įsitikino, kad pardavinėti sodinukus nėra pelninga.
Skiepytus medelius, kurie dabar išstypo iki 3 metrų, Žigita norėtų kuo greičiau parduoti, tačiau norint juos nuvežti į turgų reikia samdyti transportą.
Todėl savo augintus spygliuočius ji mieliau dovanoja draugams ir pažįstamiems.
„Meilė medžiams yra nuostolinga. Būna, pareinu vakare iš savo medelyno pavargusi, murzina, o mano vyras klausia: „Kiek šiandien uždirbai?” – pasakojo Ž.Gudelienė.
Bet moteris labai nenusimena – prižiūrėdama sodinukus ji pailsi, jaučia, kad čia yra jos vieta.
Žigita mano, kad polinkį į gamtos grožį ir meną ji perėmė iš savo tėvų tautodailininkų Eugenijos ir Antano Fausto Vaišvilų, kurie tik išėję į pensiją paėmė į rankas teptuką.
Jų tapybos darbų paroda šiuo metu puošia Santariškių klinikų sienas.
Iš savo tėvų pavyzdžio Žigita suprato, kad niekada nevėlu imtis to, kas traukia ir teikia džiaugsmo.
Menišką prigimtį paveldėjo ir Ž.Gudelienės jaunesnioji duktė Agota, mėgstanti kurti kaukes ir kostiumus. Prie jos prisideda ir motina.
„Kurdama kaukes greičiau patiri malonumą.
Jei esi kraštovaizdžio specialistas, reikia milžiniškos kantrybės, nes rezultatais gali džiaugtis ne anksčiau kaip po 3–5 metų, o kartais tik po dešimtmečio, kai ima ošti medžiai”, – prisipažino pašnekovė.
Labiausiai Žigita mėgsta auginti spygliuočius. Kai kas nors prašo patarimų, moteris įspėja – jei norite prancūziško parko, kuriame visi augalai geometriškai tiksliai susodinti, aplinka atrodys dirbtinė.
Ji taip pat nepritaria žavėjimuisi egzotiniais augalais, kurie yra lepūs.
Dar vienas Ž.Gudelienės patarimas tvarkant aplinką – medelį ar krūmą geriau sodinti pagal iš anksto paruoštą kraštovaizdžio projektą.
„Japoniškas sodas turi augti Japonijoje, o pas mus, Lietuvoje, pakanka vieno kurio nors japoniško akcento, nes mūsų augalai yra kitokie.
Mokykimės iš miško, kur gera paganyti akis ir pailsėti”, – patarė kraštovaizdžio specialistė.
Tokio vientisumo moteris siekia tobulindama Santariškių klinikas juosiantį parką.
Prieš 30 metų įsteigtame parke iš pradžių daug kas buvo sodinama be jokio plano. Statomos skulptūros, nesvarstant, kaip šie svetimkūniai atrodys ateityje, kai suaugs medžiai, bus išgrįsti takai, kur stovės suoliukai.
Vienas įdomiausių parko sumanymų Ž.Gudelienei – ąžuolų alėja, kuriuos pagal tradiciją sodina Santariškių klinikų profesoriai.
Tokių ąžuolų Žigita suskaičiavo jau trisdešimt, o šį rudenį ketinama pasodinti dar 16, nes tiek naujų profesorių vardų buvo suteikta Vilniaus universiteto medikams, dirbantiems Santariškių klinikose.
Šiame parke yra ir Lietuvoje retų medžių, pavyzdžiui, trilapė ptelija, kurios ne tik žiedai, bet ir lapai turi daug eterinių aliejų, todėl šių medžių eilė iš tolo gaiviai kvepia.
Įspūdingai atrodo ir ptelijų kamienai – kaip ligos susukti pirštai, kuriantys rytietiško stiliaus iliuziją.
Ž.Gudelienė taip pat džiaugiasi parke augančiomis Damasko rožėmis, dekoratyvinėmis slyvos, svyruoklinėmis obelimis, kurios žydi raudonai ir mezga vyšnios dydžio vaisius.
Už Santariškių klinikų Molėtų plento link plyti vadinamasis Tūkstantmečio ąžuolynas, nes jame pasodinta tūkstantis ąžuoliukų.
Keturis hektarus užimantį parką reikia puoselėti kaip kūdikį.
Kartais tai kainuoja daug pastangų, nes būtina mokėti augalus gaivinti ir teikti jiems skubiąją pagalbą.
Pavyzdžiui, rožynas šį pavasarį sunkiai atsigavo, jam paruoštas prastas gruntas, o žiemą, kaip tyčia, ant rožių lysvių kiemsargiai dažnai verčia sniegą su druska.
Moteriai, be mėgstamos veiklos, daugiausia džiaugsmo suteikia kelionės. Jos primena studijų metus, kai be ekstremalių įspūdžių ir adrenalino neištverdavo nei ji, nei jos pirmasis vyras A.Avulis.
Šį pavasarį Žigita su dukterimis Mingaile ir Agota, anūkėmis Katre bei Liepa buvo išvykusios į Prancūziją.
Iš kelionės moteris grįžo atsigavusi: „Juokiausi, kad drauge buvome penkios moterys ir puikiai sutarėme.”
Išvyką organizavo ir visus finansinius reikalus tvarkė šiuo metu vaiko priežiūros atostogų išėjusi Mingailė, dirbanti viename šalies bankų.
„Duktė Mingailė yra drąsi. Matyt, atsigimė į savo tėvą, kuris nenustygsta vienoje vietoje. Tai jos užgaida buvo mums visoms kartu keliauti”, – pasakojo Ž.Gudelienė.
Nenuorama vyresnioji duktė savo motiną ne kartą pribloškė netikėtais sprendimais. Kai Mingailė ką nors suplanuoja, ją sunku atkalbėti.
Pasakiusi: „Nepyk, mama, man to reikia”, Mingailė, būdama septintą mėnesį nėščia, su dukterimi Katre ir šunimi leidosi automobiliu į Italiją.
Ž.Gudelienei atrodė, kad tūkstančius kilometrų vairuoti būsimai motinai nėra sveika.
Vėliau Žigita nusiramino: jeigu studijų metais savo tėvams būtų atvirai pasakojusi, kiek kartų jai teko kelionėse su A.Avuliu rizikuoti, jie būtų dieną naktį neradę ramybės.
– Neseniai vienoje televizijos laidoje A.Avulis sakė: „Be savo žmonos aš dabar nebūčiau tuo, kas esu”. Kam jis turėtų dėkoti – jums ar Ritai? – pasiteiravau pirmosios verslininko žmonos Ž.Gudelienės.
– Mes abi – jo žmonos, tik aš pirmoji, o Rita – antroji. Mudu buvome susituokę, gyvenome penkerius metus.
Susituokėme jau gavę diplomus. Gimė Mingailė, kuri, kaip ir mudu su Arvydu, susižavėjo alpinizmu.
Studijų metais mes su Arvydu daug keliavome, o kai gimė Mingailė, jis manęs nebeimdavo į žygius, vėliau nutolau nuo draugų – darbas, namai, man liko tik kalnų slidinėjimas.
Kartais taupau, jau svajoju, kad galėsiu slidinėti, o vėliau kas nors nutinka, taip ir lieku namuose.
Mingailei buvo treji, kai jis išėjo.
– Ar skauda širdį, kad apie Mingailę, savo dukterį, Arvydas niekur viešai nekalba?
– Nežinau, kodėl jis taip elgiasi, mes nebendraujame. Jis vengia manęs. Kaip žmogus jis yra kompleksuotas. Gal jis taip susitarė su Mingaile?
Su Mingaile stengiuosi neliesti šios temos. Kartais ji prasitaria, kad buvo aplankyti savo tėvo, suprantu, kad jie bendrauja.
Palikime jį ramybėje. Jeigu jis nori taip gyventi, tegu gyvena.
Jei būtų koks nors paprastas žmogus, gal jam dar iškarščiau kailį už patirtą nuoskaudą, o dabar neketinu to daryti.
– Kaip manote, kodėl ištrinti kai kuriuos savo biografijos puslapius stengiasi visuomenėje gerai žinomas žmogus?
– Man, kaip moteriai, nėra smagu apie tai kalbėti. Tačiau aš galvoju ne apie save.
Skaudu dėl anūkių. Ką jos atsakys, kai kas nors paklaus, kas jų senelis? Juk anūkės nėra kaltos, kad jaunystėje jo pirmoji šeima subyrėjo.
– Ar po skyrybų buvęs vyras padėjo auginti dukterį, ar rėmė finansiškai?
– Geriau patylėsiu.