Tačiau daugybė žmonių vis dar vengia psichikos sveikatos specialistų ir neskuba kreiptis pagalbos.
Kadangi bėdos nesprendžiamos – nei sveikatos, nei finansinės, jos tik didėja ir vis sunkiau jas įveikti.
Apie tai – pokalbis su D.Stasiūnu.
– Iš kur atsirado psichikos sveikatos specialistų baimė?
– Psichiatrų bijoma nuo sovietinių laikų, kai psichikos ligoniai būdavo izoliuojami. Tais laikais žmonėms vien už pažiūras galėjo būti pripažįstamas koks nors psichikos sutrikimas – jeigu tau nepatinka socialistinis režimas, vadinasi, esi nesveikas.
Dabar daugeliui atrodo, kad šalia gyvena vien sveiki žmonės.
Iš tikrųjų tie, kuriuos užklumpa vienokia ar kitokia psichikos liga ar sutrikimas, kasdien yra šalia mūsų. Pagal statistiką tokių galėtų būti 15 proc. ir net daugiau.
Manoma, kad neurotiniai negalavimai – panika, nerimas arba depresija užklumpa net dažniau. Pavyzdžiui, į depresijos šešėlį kartą per gyvenimą patenka kas ketvirtas žmogus.
Antra vertus, tos ligos nėra mirtinos, ir tik kai kuriais atvejais žmonės izoliuojami nuo sveikųjų.
– Gal žmonės nenori pripažinti ligos, nes jiems gėda, tarsi jie patys būtų dėl to kalti?
– Kai kada laikinus sutrikimus, taip pat depresiją, gali paskatinti artimojo netektis, psichikos trauma.
Bet kartais liga nepriklauso nuo paties žmogaus ar išorinių veiksnių. Gali kiek nori klausinėti paciento, kokia jo bėdų priežastis, – jis negali atsakyti. Tai genetiškai užprogramuota.
Tiesiog prasideda nerimas, nemiga. Dažniausiai žmogus mėgina tai nuslopinti svaigindamasis cheminėmis medžiagomis, pavyzdžiui, alkoholiu. Ir po kiek laiko jau atsiranda dvi problemos, kurias reikia spręsti.
– Ar lietuviai požiūriu į psichikos bėdas labai skiriasi nuo vakariečių?
– Taip. Vakaruose pacientai neturi tikslo slėpti savo bėdų.
Štai Vilniuje – dvi psichiatrijos ligoninės, dar viena – privati, bendrojo pobūdžio ligoninėse taip pat dirba psichikos sveikatos specialistai.
O gyventojų skaičiumi panašaus dydžio Vokietijos apskrityje – tik viena ligoninė.
Klausiau kolegų, kur, pavyzdžiui, aukštas pareigūnas gydosi alkoholinę abstinenciją? Pasirodo, toje pačioje ligoninėje, kurioje ir visi kiti.
Ten žmogaus problema yra viešesnė, bet to jie nebijo. Pripažindami problemas pacientai lengviau sveiksta.
O Lietuvoje vengti psichikos sveikatos specialistų skatina ir baimė pripažinti problemą.
– Ar psichikos ligos diagnozė gali žmogui pakenkti?
– Taip, žmonės bijo, kad gali būti paženklinti visam gyvenimui.
Ir kai kada – pagrįstai, nes yra buvę atvejų, kai įrašas apie visiškai nepavojingą psichikos ligą, pavyzdžiui, lengvą depresiją, trukdė žmogui.
Tokie žmonės diskriminuojami ir kitoje srityje – jiems neleidžiama įsivaikinti. Užtenka vienintelio ligos epizodo, buvusio net prieš 10 ar 15 metų, ir žmogus praras teisę auginti svetimą vaiką. Manau, kad tai neteisinga.
– Daugelis galbūt bijo, kad neužteks išgerti tabletės. Teks dirbti per psichoterapijos seansus.
– Jeigu žmogus mano, kad jį išgelbės piliulė, labai klysta. Pirmiausia jis turi suvokti, kad turi problemą ir dėl ko ji išsivystė.
Vaistai – tik pagalbinė priemonė. Žinoma, yra ligų, kai be jų neapsieinama. Bet nemažai negalavimų įveikiami kitokiomis priemonėmis.
Jeigu pacientas per psichoterapijos seansus tiktai sėdės ir lauks, kol kitas už jį padirbės, gero rezultato nebus.
– Prirašyta daug knygų apie psichikos sveikatą. Galbūt žmogus gali ir pats sau padėti?
– Taip, pacientai šiais laikais labai išprusę, ir tai yra skatintina.
Galima sau padėti, pavyzdžiui, daryti autogenines jogos treniruotes. Ši pagalba iki tam tikros ribos yra leistina ir net patartina.
Netgi dažniau skirti valandėlę sau – pasimėgauti mažais malonumais, pavyzdžiui, kvapia arbata ar pasigrožėti peizažu – moksliškai įrodyta, kad maloniomis akimirkomis išsiskiria daugiau laimės hormono dopamino.
Bet tai padeda tik trumpam ir iki tam tikro lygio.
Jeigu kamuoja sunkesnės problemos, reikia specialisto pagalbos.
– Kodėl vieni žmonės gana nesunkiai įveikia depresiją, o kitus ji kamuoja metų metus?
– Kai ligą sukelia išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, avarija, nelaimė, netektis, išsiskyrimas, užtenka vien trumpalaikio antidepresantų kurso, aktyvios psichoterapijos, ir depresija atitolsta.
Bet kartais gedėjimas dėl netekties ar nelaimės persekioja ilgiau – ir metus, ir kelerius. Nuo to kenčia itin jautrūs žmonės.
Viskas prasideda nuo to, kad per daug sugeriama į save. Jeigu žmogus viską kaupia savyje, ant jo peties dažnai guodžiasi draugai, o jis pats neturi kam išlieti širdies, su kuo pasišnekėti, jautresnis ir palūžta.
Psichikos sveikatos specialistai padeda išmokti kitaip vertinti pasaulį, kitaip matyti jame save.
Vienas mūsų „Ąžuolyno” klinikos tikslų – išmokyti pacientus psichikos higienos pagrindų.
Mes laikomės požiūrio – žmonės pas mus patenka todėl, kad nemoka gyventi. Jie nemoka elgtis su mobiliaisiais telefonais, kompiuteriais, nemoka bendrauti.
Technologijų amžius ragina skubėti, tad psichika prarado poilsį.
Žmogus visada jaučiasi pasiekiamas – jam bet kada gali tekti spręsti problemas.
Mokome pacientus tausoti save. Pavyzdžiui, atostogauti pakankamai ilgai – ne mažiau kaip 10–15 dienų, kad užtektų laiko atitolti nuo reikalų.
Pavyzdžiui, vienas pirmųjų mūsų uždavinių – išmokyti žmogų laiku eiti miegoti ir keltis.
Nes miegas – geros psichikos sveikatos pagrindas.
Kenksmingiausias dalykas – manyti, kad esi nepakeičiamas.
Gydo ir sienos
„Ąžuolyno” klinika – vienintelė privati psichiatrijos klinika Lietuvoje. Ši įstaiga turi sutartį su teritorine ligonių kasa, tad mokėti už paslaugas nereikia. Čia teikiamos ir ambulatorinės paslaugos.
Klinikoje laikomasi požiūrio, kad svarbiausias – pacientas. Su juo derinamas gydymosi laikas, užimtumas, vaistai, poilsis.
Į pacientus čia kreipiamasi vardu – tai suartina su specialistais, skatina pasitikėjimą, taigi ir sveikimą.