Septyniskart Lietuvoje keitėsi valdžia, septynios pinigų reformos – šių įvykių liudininkas Vilniaus universiteto profesorius Kazys Ambrozaitis neseniai sulaukė šimtojo gimtadienio. Žvaliam biomedicinos mokslų daktarui kuo toliau, tuo įdomiau gyventi.
Į daug ką jis žiūri atlaidžiai, nekreipia dėmesio į smulkmenas. Neseniai ilsėjęsis Palangoje šimtametis paplūdimyje mūvėjo šortus, saikingai kaitinosi saulėje, nes žino, kad tai stiprina organizmą.
15 medicinos knygų autorius ir bendraautoris, 285 mokslinių straipsnių kūrėjas nepadeda plunksnos ir dabar. Protinis nuovargis jam yra malonus, nors jis taip greitai nepraeina kaip fizinis išsekimas.
Smegenims pailsėti reikia stiprių įspūdžių ir naujos aplinkos.
K.Ambrozaitis garsėja pomėgiu rašyti atsiminimus. Šimtametis autorius netgi galėtų būti įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą.
Neseniai išleistą knygą „Šimtmečio keliu” K.Ambrozaitis dedikavo mirusiai žmonai pediatrei Birutei Ambrozaitienei, su kuria kartu praleido 61 metus.
Meilė iš pirmo žvilgsnio nebuvo akla, nors praėjus vos keturiems mėnesiams nuo pažinties K.Ambrozaitis pasipiršo Birutei.
Tada jam buvo 36-eri, o Birutei – 27-eri. Tai buvo toks amžius, kai įsimylėjėliai rimtai galvojo apie ateitį.
„Esu gyvenime padaręs įvairių klaidų, bet vienos man pavyko išvengti – vesdamas Birutę nesuklydau”, – pasakojo našlys.
Laimingos santuokos paslaptis, K.Ambrozaičio nuomone, yra švelni diktatūra šeimoje, o jam pavykdavo susitarti su žmona, kas kada turi vadovauti.
Ambrozaičiai užaugino du sūnus, kurie pasuko tėvų pėdomis: Arvydas yra infekcinių ligų specialistas, o Ramūnas – radiologas.
Profesorius K.Ambrozaitis turi keturis anūkus.
Šimtametis neišrankus maistui, jam nereikia naujų drabužių, batų, baldų, sielotis, kad ko nors nepadarė.
Todėl jo kraujospūdis yra normalus, o atmintis puikis. Kai pasiligojus prireikia vaistų, jis užrašo medikamentų pavadinimus ant lapelio, o šeimos gydytoja tik išrašo receptus.
Tik kartą K.Ambrozaičiui prireikė rimtos traumatologų pagalbos. 2005 metais dėl lūžio jam atlikta klubo sąnario endoprotezavimo operacija.
Patekęs į ligoninę tąsyk 96 metų profesorius nustebo, kad tapo vyriausiu pacientu, kuriam tokia operacija sėkmingai pavyko.
Kartais jis užmiršta, kuris klubas protezuotas, kuris sąnarys dirbtinis.
Nesikrimsti, nesielvartauti dėl dalykų, kurių neįmanoma pakeisti, – laikydamasis šios taisyklės šimtametis nepraranda optimizmo, nelaiko pykčio, moka atleisti skriaudėjams.
Netekęs žmonos našlys nė neketina keltis gyventi pas vaikus. Vyras nenori palikti gėlių, sodo, kur mėgsta atsisėdęs ant suolo klausytis paukščių čiulbėjimo.
Garbaus amžiaus mediką skaudina tik vienas dalykas – dėl krizės sumažinus pensiją 350 litų, vyras abejoja, ar sulauks tokios dienos, kai ši suma bus grąžinta.
1911-ųjų liepos 24 dieną gimusiam gydytojui kelias į mokslus prasidėjo nuo lazdelės, kuria buvo rašoma grafito lentelėje.
Pirmojo pasaulinio karo metais veikusi mokykla, kurią lankė K.Ambrozaitis, nebuvo uždaryta. Tačiau popieriaus vaikai gaudavo tik per pamokas, o namuose jo nebūdavo.
Vyrui teko patirti daug sunkių ir tragiškų akimirkų.
Iš visos šeimos jis vienas liko gyvas. 1941 metais į Komiją buvo ištremti jo tėvai ir sesuo. Kur palaidoti tėvai, jis iki šiol nežino. Nežinoma ir kur yra dviejų brolių, tapusių partizanais ir žuvusių už Lietuvos laisvę, kapai.
Tarpukariu gavęs gydytojo diplomą K.Ambrozaitis Kaune dirbo iki 1945-ųjų. Kai traukėsi vokiečiai, K.Ambrozaitis grįžo į Šiluvą. Tačiau čia nebuvo ramu.
Kartą jį pakvietė į partizanų bunkerį apžiūrėti ligonio.
Jame buvo Lietuvos karininkas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas, kurį K.Ambrozaitis pažinojo, nes abu lankė tą pačią Raseinių gimnaziją.
Atsirado išdavikų, todėl gydytoją suėmė.
„Kai mane areštavo ir vežė sunkvežimiu nežinia kur, gal sušaudyti, raminau bendrakeleivius.
Neklyksi iš baimės. Reikia viltis, kad bus geriau”, – sakė K.Ambrozaitis.
1947 metais iš Vorkutos jis grįžo ne į Kauną, o į Vilnių. Represijų baimė gydytoją lydėjo kiekviename žingsnyje. Bet buvo ir laimingų sutapimų.
1948-ųjų gegužės 16-ąją, kai žmona Birutė gimdė sūnų Arvydą, K.Ambrozaitis pasiliko naktį su ja ligoninėje. Toks poelgis buvo neįprastas.
Tačiau tai padėjo K.Ambrozaičiui išsisukti nuo trėmimo. Po šios nakties paaiškėjo, kad kai kurie jo pažįstami buvo išvežti.
Susidomėjęs rentgenologija vidaus ligų gydytojas taip pat neprašovė pro šalį.
Pirmosios kartos rentgeno aparatai nebuvo saugūs, gydytojai gaudavo didelę radioaktyviųjų spindulių dozę, tačiau K.Ambrozaitis liko sveikas: „Gal tai padėjo atjauninti organizmą? Gal ne veltui sulaukiau šimto metų?”
Profesorius gimė po laiminga žvaigžde. Jis parašė tris disertacijas, bet vieną pradangino saugumas, o būdamas nepartinis galėjo dirbti Vilniaus universitete.
Darbingas metas jam būdavo nuo 19 val., kai grįžęs iš ligoninės į namus ir pavalgęs galėdavo iki paryčių rašyti straipsnius.
Jam puikiai sekdavosi susikaupti ir anksti ryte – nuo 4 iki 7 valandos, nes vėliau reikėdavo ruoštis į ligoninę.
Niekada nesigailėjęs, kad pasirinko mediciną, K.Ambrozaitis po daugelio metų praktikos negalėtų pasakyti, jog šioje srityje jam liko mažiau paslapčių.
Nors tobulėjo diagnostikos technika, norint nustatyti ligą, reikia talento ir žinių, būti geru psichologu.
„Gyvenimas yra gražus, tik reikia dovanoti jį kitiems žmonėms. Svarbu jaunystėje neiššvaistyti visų jėgų”, – priminė į antrąjį šimtmetį įžengęs K.Ambrozaitis.
Mokslinis darbas iki šiol teikia didžiausią pasitenkinimą ir garsiam šalyje matematikui Jonui Kubiliui.
„Nemanykite, kad nuobodžiauju. Neturiu laiko, nes užsiimu tuo, ką mėgstu”, – prisipažino šiemet liepos 27-ąją 90-ąją gimtadienį atšventęs buvęs Vilniaus universiteto rektorius akademikas J.Kubilius.
Pareigų netrūksta, todėl J.Kubiliaus niekas nedrįsta pavadinti pensininku. Buvęs rektorius yra Mokslų akademijos tikrasis narys, Lietuvos matematikų draugijos prezidentas, pagyvenusių žmonių klubo „Patirtis” pirmininkas.
Prieš keletą metų palaidojęs žmoną Valeriją, įpročių nepakeitė.
Matematikas keliasi 6 valandą, papusryčiauja, užlipa į antrajame aukšte įrengtą biblioteką, nes vien monografijų, meno albumų, enciklopedinių leidinių yra apie keliasdešimt tūkstančių.
Tik dalis jų telpa bibliotekos lentynose, visa kita – namo rūsyje.
„Stengiuosi neatsilikti nuo gyvenimo. Knygos man yra svarbios. Vis nusiperku naujų, tik nespėju perskaityti”, – prasitarė J.Kubilius.
Dabar rengiantis knygą apie Lietuvos matematikos istoriją J.Kubilius pasirinko sunkų laikotarpį. Jo tikslas – aprašyti, kokios matematikos disciplinos buvo dėstomos šalies aukštosiosiose mokyklose nuo 1920 iki 1944 metų.
„Reikia literatūrinio talento, kad būtų smagu skaityti”, – atsiduso J.Kubilius, kuris žavisi ne tik tiksliaisiais mokslais, bet ir grožine literatūra.
Pavalgius pietus ateina metas pokaičio miegui, o pailsėjęs mokslininkas vėl sėda prie darbo stalo. Kad būtų smagiau dirbti, jis mėgsta klausytis klasikinės muzikos, o sulaukęs 22 valandos ruošiasi miegoti.
Pastaruosius kelerius metus J.Kubilius nebedėsto studentams, nes būtų sunku kelias akademines valandas stovėti prie lentos ir rašyti lygtis.
Matematikas tikino, kad jį visada supa protingi žmonės, su kuriais pasitarus įmanoma daug pasiekti.
J.Kubiliaus mokiniai šį rudenį jo garbei rengs jau penktąją tarptautinę matematikų konferenciją. Todėl mokslininkas nesijaučia vienišas. Skųstis ar dejuoti dėl ko nors, jaustis nepatenkintam – ne jo būdas.
Vilniuje gyvenantys J.Kubiliaus vaikai dažnai jį aplanko. Sūnus Kęstutis – taip pat matematikas, duktė Birutė Petrauskienė – kardiologė.
Rečiau akademikas mato tik savo anūkus – Eglė dirba Londone odontologe.
Anūkas Jonas Kubilius jaunesnysis šiuo metu mokosi Leveno universitete Belgijoje.
Būdamas doktorantas jis domisi neuromokslais, o į šią sritį atėjo iš prestižinio Masačusetso technologijos instituto (JAV), kur baigė matematikos ir fizikos bakalauro studijas.
„Nesigirsiu, bet Jonas – gabus vaikis. Žiūrėsime, kas iš jo bus”, – šelmiškai nusišypsojo J.Kubilius, kalbėdamas apie anūką.
J.Kubilius juokavo, kad matematiko darbo priemonių nėra daug. Tai – gera galva ir pieštukas, todėl investicijų tam nereikia.
Dar vienas puikus dalykas – matematikai ilgai gyvena, nors nedaug žmonių supranta, kuo jie užsiima.
Tai, kad iki šiol darbingas, J.Kubilius dėkoja savo tėvams, iš kurių paveldėjo ilgaamžiškumo genus.
Jo motina mirė sulaukusi 95 metų. Tik tėvas mirė anksti, nes susirgo plaučių uždegimu, o pokariu antibiotikai buvo retenybė.
Kuklaus būdo J.Kubilius nemėgsta švęsti gimtadienio. Jis nesureikšmina savo titulų, nes mano, kad tai rodo tuštybę ir naivumą.
„Kai buvau rektorius, nemėgau jubiliejų. Stengdavausi jų nešvęsti, kad nematyčiau pataikūnų.
Mėgstu gėles, kurios dar nėra nuskintos”, – prisipažino pašnekovas.
Prieš dešimtmetį, kai sukako 80 metų, jis nebuvo įspėjęs savo mokinių neteikti gėlių.
Tąsyk sveikintojų susirinko tiek daug, kad gėles teko merkti į baseiną, esantį sode prie namo.
Kai svečiai jau ruošėsi išeiti, J.Kubilius paprašė paimti gėlių puokštes ir nunešti jas į netoliese esančias Antakalnio kapines, kur palaidota daug universiteto dėstytojų.
Taip pagerbdamas į nebūtį iškeliavusius bendradarbius J.Kubilius vis dar jaučiasi esantis universiteto bendruomenės narys.
Matematikui ne kartą gyvenime teko girdėti, kad jis yra jauniausias – mokslų daktaras, universiteto rektorius, akademikas.
Tikimybinės skaičių teorijos pradininko Lietuvoje kelias nebuvo rožėmis klotas.
1940-aisiais įstojęs į Vilniaus universitetą po metų pajuto skurdo nagus – prasidėjus vokiečių okupacijai maisto produktų buvo galima įsigyti tik pagal kortelę. Maisto, kurį galėdavo suvalgyti vienu metu, turėdavo pakakti savaitei.
Naciams uždarius universitetą J.Kubilius grįžo į tėviškę.
Kai po karo universitetas vėl ėmė veikti, kai kurių dalykų egzaminus reikėjo laikyti iš naujo.
Mat sovietiniais metais netiko tai, ką studentai išmoko vokietmečiu.
J.Kubilius baigė universitetą turėdamas tik du ketvertus, vieną jų – iš marksizmo egzamino.
Pokaris jam nebuvo lengvas. Kad neįkliūtų dėl ryšių su pogrindininkais, jis privalėjo dingti iš Vilniaus, todėl pasirinko aspirantūrą tuomečiame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas).
Apsigynęs disertaciją J.Kubilius ėmė svajoti, kad Vilniaus universitetui reikia grąžinti mokslo šventovės vardą ir rengti jaunus mokslininkus.
Pastangos ugdyti jaunąją kartą nenuėjo veltui – vien vadinamųjų tikimybininkų, apgynusių disertacijas, Lietuvoje šiuo metu yra daugiau nei 150.
Darbštumas J.Kubilių gelbėjo nuo apkalbų ir pavydo.
Dėl sugadintos šeimos biografijos J.Kubilius iš pradžių negavo Vilniaus partinės valdžios palaiminimo važiuoti į Maskvą, kur galėtų tapti habilituotu daktaru.
Matematikas nesėdėjo sudėjęs rankų, niekam nežinant toliau rašė disertaciją.
Tik 1956-aisiais po komunistų partijos XX suvažiavimo, kuris pasmerkė stalinizmą, požiūris į J.Kubilių pasikeitė.
„Kartą pasikvietė mane Mokslų akademijos prezidentas ir pranešė, kad leidžia man vykti į Maskvą toliau rašyti disertacijos, – pasakojo J.Kubilius. – Ačiū, man to nereikia.
Disertacija parašyta, tik netrukdykite man ją ginti.”
Trumpa kalba padarė didelį įspūdį partiečiams. 1958-aisiais J.Kubilius buvo išrinktas Vilniaus universiteto rektoriumi. Tada jam buvo 36-eri.
Kaip jauniausias pasaulyje rektorius lietuvis išgarsėjo per šmaikštų liežuvį.
Kartą universitete apsilankę JAV žurnalistai ant J.Kubiliaus stalo pamatė rusų kalba leidžiamą žurnalą „Amerika”.
Jame buvo straipsnis apie jauniausią rektorių JAV – 38 metų Harvardo universiteto prezidentą.
Šį straipsnį skaitęs J.Kubilius prasitarė užsienio žurnalistams, kad jis yra dar jaunesnis. Taip žinia apie lietuvį pasklido už Atlanto.
Tarptautinį pripažinimą J.Kubiliui taip pat lėmė monografija „Tikimybiniai metodai skaičių teorijoje”. JAV matematikų draugija šią knygą išvertė į anglų kalbą. Užsienyje buvo išleisti penki jos tiražai.
J.Kubilius išgarsėjo ir atkaklumu organizuodamas Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų.
„Prisiminkime, kaip sovietų laikais atrodydavo jubiliejai: mitingas, studentų koncertėlis, o tada – geros išgertuvės.
Mes viską darėme kitaip, nors mūsų ideologai nėrėsi iš kailio”, – prisiminė J.Kubilius.
Rektoriui pavyko įrodyti, koks universitetas yra seniausias tuometėje Sovietų Sąjungoje.
Į šventę Vilniuje neatvyko įsižeidęs Maskvos Lomonosovo universiteto rektorius fizikas Anatolijus Logunovas. Jis atsiuntė žemiausio rango prorektorių.
Tuo pačiu atsilygino ir vilniečiai. Kai Maskvos universitetas vėliau šventė savo jubiliejų, J.Kubilius atsisakė vykti į Sovietų Sąjungos sostinę ir nepabūgo parodyti pilietinio nepaklusnumo.
Ne veltui poetas Justinas Marcinkevičius yra sakęs, kad 1979 metais Vilniaus universiteto jubiliejus tapo Atgimimo pradžia.
Po 33 metų pasitraukęs iš rektoriaus pareigų J.Kubilius tapo legenda – jo stažas šiame poste vienas didžiausių.
„Atsimenu elementorių, iš kurio mokiausi skaityti. Buvo toks tekstas apie vaiką, klausinėjusį senelio, koks metų laikas geriausias.
Senelis pasodino anūką į roges ir pavežiojo. Atėjus pavasariui pasiėmė jį žvejoti. Vasarą vedėsi uogauti, o rudenį – grybauti.
Tada senelis paklausė anūko, koks metų laikas jam labiausiai patiko. Visi buvo geri, atsakė šis.
Taip yra ir gyvenime. Kad ir kiek gyventum, visi metai geri”, – vaizdžiai pasakojo J.Kubilius.
Skųstis gyvenimu nelinkęs ir modernizmo pradininkas Lietuvoje tapytojas Augustinas Savickas.
„Už pozavimą nebus pigu, po 5 JAV dolerius už nuotrauką”, – šypsodamasis įspėjo tapytojas A.Savickas, nuo pavasario persikėlęs pas sūnų Raimondą į Trakus, kur yra įsteigta galerija.
Gyvendamas Vilniaus senamiestyje pro langus A.Savickas matydavo tik mūrus ir čerpių stogus, o čia, Trakuose, yra kur paganyti akis.
„Nėra nuobodu, nors trūksta konjako, kurio niekas neįpila. Mane nuo juodų minčių gelbėja darbas.
Kai dirbu, pamirštu viską pasaulyje – gali būti sprogimas, aš jo negirdėsiu”, – prisipažino pašnekovas.
Jis sutrinka tik buityje – sunkiai vaikštantį vyrą reikia globoti, nupirkti maisto, paruošti valgį.
„Sėdžiu ant sprando sūnui Raimondui ir kitiems.
Vis noriu prašyti šv.Augustino, kad mano sūnui duotų išskirtinę vietą, nes jis man labai geras”, – prisipažino humoro neprarandantis vyras.
Tapytoją Trakuose aplanko duktė Jūratė, marti Birutė, anūkė Ramunė, kuri taip pat gabi menui.
Anksčiau kaltintas formalizmu, kad nutolo nuo socialistinio realizmo kanonų, A.Savickas imdavosi didelių paveikslų, o dabar apgailestavo, jog susmulkėjo jo idėjos.
Tačiau neseniai vykusioje antrojoje tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius 2011” A.Savicko darbai turėjo pasisekimą – galerijai pavyko parduoti septynis jo paveikslus.
Tai rodo, kad A.Savickas nėra užmirštas. Jis vis dar populiarus, nes jo braižą galima lengvai atpažinti iš sodrių spalvų.
Dailininkas lieja akvarele iš atminties ir apgailestauja, kad neranda tinkamo modelio. Pasirodo, su tais modeliais sunku ne tik jam.
A.Savickas įsitikinęs, kad su tuo susidūrė italų Renesanso dailininkas Leonardo da Vinci, nutapęs vieną labiausiai žinomų pasaulyje paveikslų „Mona Liza”.
„Šis garsus paveikslas – autoportretas, tačiau nutapytas moteriškai. Aš irgi niekur nerandu savo Monos Lizos, todėl darau autoportretus.
Manoji Liza tragiškai žuvo avarijoje”, – guodėsi dailininkas, netekęs žmonos Lizos 2008 metais.
Dailininkas ne vienerius metus rašo dienoraštį. Jis moka valdyti ne tik spalvą, bet ir žodį.
Pavyzdžiui, kai neteko žmonos, našlys dienoraštyje flomasteriu nupiešė liūdną užsisvajojusios moters veidą, sukryžiavo rankas, o apačioje parašė: „Pavasario muzika žmonos Lizos sodui.” Jis dievino žmonos prižiūrimą sodą.
Kopenhagoje, Danijoje, 1919 metais gimusio tapytojo tikroji pavardė yra Savickis. Jo tėvas – prieškario diplomatas ir rašytojas Jurgis Savickis, 1918–1923 metais Lietuvos atstovas Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje.
Motina – Ida Trakiner, kilusi iš turtingos Sankt Peterburgo žydų šeimos, jos tėvas turėjo stiklo fabriką. Ji buvo medicinos sesuo, vėliau tapo gydytoja stomatologe.
Po tėvų skyrybų Augustinas, trumpai studijavęs sociologiją Ženevoje, su motina grįžo į Kauną. Mat tėvas antrą kartą vedė savo sekretorę danę, o išdidi motina nutarė, kad Ženevoje jai su sūnumi ne vieta.
Šis likimo posūkis vėliau lėmė daug tragedijų.
A.Savicko kambaryje kabo brolio Algirdo paveikslai, kuris buvo vedęs žydę, todėl savo noru nusekė paskui ją į Kauno getą.
Jis žuvo kartu su žmona. Holokausto auka tapo ir A.Savicko motina.
Iš visos gausios šeimos liko gyvas tik Augustinas, praleidęs Antrąjį pasaulinį karą Rusijoje, kur dirbo akmenskaldžiu.
Po karo grįžęs į Kauną Augustinas bijojo kam nors prasitarti apie savo tėvą, likusį Vakaruose.
Įstojęs į tuometį Vilniaus dailės institutą A.Savickas atrado pašaukimą tapyti.
Iš meilės gamtai jis netgi parašė knygą „Peizažas lietuvių tapyboje”.
Už šį darbą Dailės institutas jam suteikė docento vardą, o tapęs profesoriumi A.Savickas vadovavo Tapybos katedrai.
A.Savickas niekada neskaičiavo, kiek dailininkų gali didžiuotis, kad yra jo mokiniai.
Daugiau nei prieš keturiasdešimt metų jo dirbtuvėje lankėsi tuo metu Vilniuje viešėjęs prancūzų filosofas Jeanas Paulis Sartre’as.
Jį lydėjęs rašytojas Mykolas Sluckis paklausė svečio: „Į ką panašus Savicko stilius?”
Prancūzų filosofas tuomet atsakė: „Pono Augustino stilius panašus tik į jį patį.”
Trakai, kuriuose dabar yra įsikūręs, A.Savickui nėra svetimi, nes panašiai skamba jo motinos I.Trakiner pavardė.
Neseniai dailininkas sulaukė netikėto svečio iš Prancūzijos, kurio pavardė taip pat yra Trakiner.
Susidomėjęs A.Savicko gimine prancūzas netgi padarė išvadą, kad lietuvio tapytojo pirmtakai galėjo gyventi Trakuose.