Viduramžiais šokiai buvo skirstomi į sakralinius ir pasaulietinius, pastaruosius bažnyčia smerkė ir draudė. Nors krikščionybė ir smerkė „nuodėmingus, velniškus“ šokius, jie teikė žmonėms nemažai malonumo. Kadangi buvo griežtas visuomenių sluoksnių susiskirstymas, skyrėsi ir šokami šokiai.
Greta primityvių liaudies ir valstiečių šokių Europoje plito lėti, ramūs aristokratų šokiai. Renesanso epochoje (XV a.) humanizmo laikotarpiu atsirado miestiečių luomas. Jų papročiai ir kultūra susipynė su aristokratų papročiais. Liaudies šokių formos perėjo į pramoginius šokius ir atvirkščiai: miestiečiai imitavo aristokratų šokius. Visuomenei vis labiau pasaulietiškėjant buvo rengiamos puotos ir šokių šventės. Atsirado pirmieji šokių mokytojai, kūrėsi ir šokių namai, o 1661 m. buvo įkurta ir pirmoji šokių akademija.
Tad nenuostabu, kad tokiame kontekste vystėsi vienas įspūdingiausių šokių – valsas. Visame pasaulyje yra tik du šokiai šokami trijų ketvirčių taktu. Tai Vienos valsas, dar vadinamas greituoju, ir lėtasis valsas, vadinamas angliškuoju.
Žodis „valsas“ kilęs iš vokiško žodžio „Waltzen“, kuris reiškia kelionę arba sukimąsi. Šis šokis taip buvo pavadintas tik XVII šimtmečio pabaigoje. Tačiau valso užuomazgų jau būta XII ar XIII a. Jis atsirado iš Alpių kraštuose poromis šoktų piršlybų šokių ir šokių sukantis.
Dabartinė uždara poza ir sukimosi figūra buvo tik baigiamąja šokio dalimi. Nors šis šokis buvo draudžiamas ir laikomas pernelyg laisvu, jis tarsi laukinės samanos paplito visoje Vokietijoje. Vėliau jį ėmė šokti Paryžiaus ir Londono aristokratai. Šį šokį vadino volta. Tačiau ši šokio forma vėl išnyko, o aristokratai grįžo prie šokių vaikščiojant.
1770 metais šis šokis vėl atgimė. To meto žmonės atmetė senus papročius ir ėmė ieškoti laisvesnių judesių, aistros ir erotikos. Rašytojas ir publicistas Ernstas Moricas Arndtas aprašo šokio pergales 1790 metais Paryžiuje: „Visi aistringai mėgsta šį valsą... Iki šiol juo negali pasisotinti akys ir širdys. Kiekvieną akimirką gali išgirsti šaukiant: „Une valse, encore une valse“.
Galima sakyti, kad XIX amžiuje jau buvo šokama trijų ketvirčių taktu. Nors liaudis tebešoko laukines samanas, primityvų valstiečių šokį su posūkiais pakeitė dvaruose puoselėtas kultūringas Vienos valsas. Jis galutinai įsitvirtino po Vienos Kongreso (1814-1815), kai susirinkę Europos kunigaikščiai ir politikai aptarė naują tvarką po Napoleono karų. Tai, kad valsas ir čia pelnė didelį pasisekimą, įrodo, jog žmonės ėmė naujai suvokti gyvenimą.
Nors šokis nebuvo laikomas tinkamu dvarams, tapęs pramoginiu, jis užkariavo visas pokylių sales ir jose karaliavo iki 1910 m. Anglijoje valsą 1912 metais galutinai išstūmė bostonas. Valsas buvo laikomas mirusiu ir Vokietijoje. F.V.Kebnerio (Berlyno šokių mokytojo) šokių rinktinėje 1913 metais buvo parašyta: „Aš dar labai aiškiai atsimenu laikus, kai prieš keletą metų tas, kas ratu į kairę šoko valsą, buvo laikomas šokio meno matadoru. Tačiau tikrasis senasis valsas, kurį šokdavo mūsų tėvai, yra visiškai nugalėtas. Jis nugalėtas dar labiau nei išdykėliška mazurka, tirolietis, taigi reikia pripažinti – valsas mirė. Ramybė jo pelenams“.
Lėtasis valsas (angliškasis) kilęs iš Bostono: po Pirmojo pasaulinio karo lėtu bostono tempu jį šoko su bostono figūromis: atvirais ir uždarais pasikeitimais, apsisukimais ir lėtais pasikeitimais, vadinasi, paskutinė takto dalis buvo „nukandama“. Taip atsirado tikrasis pagrindinis valso žingsnis – uždaras pasikeitimas: takto gale kojos suglaudžiamos. Iki tol šis žingsnis Bostone dar nebuvo žinomas.