– Gyvenate įdomiai. Gimėte Kaire?
– Taip, manyje sumišęs prancūzų, vokiečių, anglų, italų kraujas. Gimiau Kaire – ten tuo metu dirbo mano tėvai. Kai man buvo vieneri, jie, kaip ir daugelis užsieniečių, buvo priversti palikti tą kraštą dėl Sueco krizės.
Mano tėvas buvo mokslininkas, tačiau šeimoje visuomet buvo domimasi menu – daile, muzika. Grįžome į Prancūziją, kur šeimai teko pradėti viską iš naujo.
– Ar kas nors iš artimųjų būtų galėjęs pagalvoti, kad pasuksite į mados ir grožio industriją?
– Mano močiutė buvo tai, ką vadiname „elegante”, – viena paskutinių Christiano Dioro klienčių. Mano motina Aleksandrijoje irgi gyveno prašmatnų gyvenimą.
Man buvo skiepijamas rafinuotumas, buvau mokoma prižiūrėti save nuo mažų dienų.
„Moteris visuomet turi būti pasidariusi manikiūrą”, „moters kelnaitės ir liemenėlė visuomet turi būti suderintos”, „moters kojų pirštai visuomet turi būti idealiai švarūs” – štai tiesos, kurios man buvo kalamos nuo kūdikystės.
Yra pinigų, nėra pinigų (o pinigų, kai šeima pabėgo iš Kairo, nebuvo) – nesvarbu: moteris negali būti apsileidusi. Tad grožis, rūpinimasis savimi – moters savigarbos reikalas, lyg protestas, net ir negandų metais. Savigarba – tai pirmas žingsnis grožio, vidinio švytėjimo link.
Iš vaikystės turbūt atkeliavo ir mano aistra rožėms – mama mane maudydavo rožių vandenyje, močiutė Aleksandrijoje turėjo sodą ir didžiulį alembiką, kuriame distiliuodavo rožių aliejų.
– Todėl ir pati pradėjote kurti kosmetiką?
– O ne, prieš tai studijavau mediciną, tačiau studijų nebaigiau, nes suvokiau, kad nenoriu būti gydytoja. Pasukau į architektūrą.
Turėdama laiko nusprendžiau lankyti grožio kursus pas „Carita” kompanijos įkūrėjas.
Tais laikais estetika buvo arba labai nuosaiki, buržuazinė, arba ekstravagantiška, dekadentiška, hipiška – juk buvo 1975-ieji, poparto pradžia. Mini sijonėliai, žydras nagų lakas – tik įdomių kosmetikos priemonių nebuvo.
– Ar pamenate, kaip pirmą kartą susitikote su Y.Saint Laurent’u?
– Pirmasis įspūdis sukėlė jausmą, lyg būčiau sutikusi legendą – pavyzdžiui, Pablo Picasso, Ludwigą van Beethoveną ar Wolfgangą Amadeų Mozartą.
Vėliau pažinau jo neurotišką vidinį pasaulį, tačiau tas vidinis jo drebulys niekada nepasireikšdavo kitų žmonių atžvilgiu, kaip nors nemaloniai.
Makiažu rūpinomės kartu su jo mūza Loulou de la Falaise. Y.Saint Laurent’as visuomet norėdavo to paties stiliaus makiažo – tyra oda, nieko ekstravagantiško. Jis nekentė šou elementų. Podiumas jam buvo skirtas moters grožiui atskleisti. Sodrios raudonos lūpos – nuo karmino iki purpuro, labai gyvos, išraiškingos akys.
Kiekvieną sezoną jis man duodavo eskizus, o aš turėdavau išrasti vis naują lūpų dažų intensyvumą ar toną. Būtent iš to vėliau ir atsirado mados namų makiažo linija.
– Ir, žinoma, jūsų genialus kūrinys – maskuoklis „Touche Eclat”, esantis beveik visų mano pažįstamų rankinėse?
– Tai mano asmeninis išradimas. Juk mano kuriamo makiažo bruožas buvo nepriekaištinga, tobula oda. Tam skirta ir mano dabartinė linija „By Terry”, padedanti atrodyti gaiviai, lyg gerai pailsėjusiai, net jei ir praleidote bemiegę naktį.
Dirbdama kolekcijų užkulisiuose ant rankos maišydavau kremą, šiek tiek pudros ir labai lengvą makiažo pagrindą – netobulumams užtepti.
Vėliau užsispyriau, kad laboratorija šias tris dalis sujungtų į vieną priemonę ir supiltų į flakoną su dozatoriumi – tokį, kokį galima naudoti net vairuojant.
Juk toks buvo mano gyvenimas – kasryt keturis vaikus turėdavau nuvežti į mokyklą ir atvykti į darbą Y.Saint Laurent’o namuose Marso Lauko prospekte (Avenue Marceau) atrodydama nepriekaištingai.
Nebūčiau drįsusi pasirodyti didžiajam kūrėjui be raudonų lūpų! Tad viską išmokau atlikti automobilyje per kelias minutes.
O dabartinėje mano kosmetikos linijoje yra dar tobulesnė priemonė – „Touch Expert”. Ji maskuoja pajuodusius paakius, lygina raukšles ir puikiai slepia šešėlius. Beje, pačią pakuotę su klaksinčiu dozatoriumi vėliau nukopijavo visa grožio pramonė. Tik štai formulės – ne. Maniškė – tobuliausia.
– Reklamose makiažas drąsus, bet juk kasdienybėje prancūzės garsėja nematomu makiažu – itin subtiliu, natūraliu.
– Tik ne paryžietės! Jos naudoja tikrai daug makiažo pagrindo, blakstienų tušo, neįsivaizduoja gyvenimo be lūpų dažų. Vartoja geras, puikios tekstūros priemones.
Mano kosmetikos linijoje „By Terry” svarbi technologija – natūralios sudėtinės dalys, itin puikūs pigmentai ir mūsų firmos paslaptis – spalvų dalelės, kurios prisitaiko prie jūsų odos ar lūpų spalvos.
Šią mimetinę technologiją esame užpatentavę. Pasidažiusios mūsų priemonėmis niekuomet neatrodysite tarsi klounai, nes spalvos prisiderina prie odos spalvos, o ir pati paletė yra skirta moteriai subtiliai pagražinti. Pavyzdžiui, makiažo pagrindas puikiai maskuoja netobulumus, bet niekada neatrodo tarsi kaukė – regis, lyg jo net nėra.
– Makiažo specialistai moterims pataria pabrėžti gražiausią bruožą. Ką patartumėte tokiai, kuri žiūri į veidrodį ir yra tokia pavargusi ir nusiminusi, kad niekas jos neįkvepia?
– Brūkštelėkite rausvos spalvos, vos vos skaistalų – iškart pasijusite geriau. Nėra tokios blogos nuotaikos, kurios nepataisytų šlakelis rausvos spalvos ar dulkstelėjimas pudra.
– Teko girdėti, kad ant paryžiečių (londoniečių, kitų madingų sostinių gyventojų) tualetinių stalelių jūsų išsiskiriantys violetiniai kosmetikos indeliai nutūpė ilgam.
– Kai prieš dešimt metų pradėjau savo kosmetikos liniją, nenorėjau nei juodos, nei baltos, nei auksinės spalvų pakuočių. Norėjau tokios spalvos, kokios nėra. Sodri perlamutrinė violetinė man – lyg nauja juoda. Spindinti, imperatoriška, mistiška; tamsių gėlių – juodųjų orchidėjų, juodųjų tulpių spalva.
Mėgstu netradicinius sprendimus. Naujausia kosmetikos kolekcija vadinasi „Terribly” – nuėjau į mūsų laboratoriją ir pasakiau: „Klausykite, noriu naujų dalykų, kurie būtų viskas viename – naujų lūpų dažų, sodrių lyg iš Y.Saint Laurent’o laikų, kuriuose susilietų balzamo, pudros ir aliejaus tekstūra, noriu, kad jie būtų maitinamieji ir jauninamieji; noriu, kad jie būtų „terribly by Terry” – siaubingai firminiai!”
„Na, bet jūs ir siaubingai – „terribly” – reikli!” – atšovė mano technologas. Taip ir atsirado naujosios kolekcijos pavadinimas – „Terrybly by Terry”. Reklamos žmonės buvo pašiurpę, bet man patiko!
– Kolekcionuojate meną. Ar tai, ką renkate, įkvepia tai, ką kuriate?
– Dievinu modernizmą – Francį Baconą, Amedeo Modigliani, Pablo Picasso, Louise Bourgeois, amerikiečių minimalistus Agnes Martin, Robertą Rymaną. Nuolatos turiu būti „užsikabinusi” ant kokio nors meno ar judėjimo. Štai ir šią popietę skrendu į Niujorką ir žinau, kad vėl klaidžiosiu po Whitney muziejų. Menas mane labai įkvepia. Man būtina praleisti daug laiko muziejuose – kad ilsėtųsi akys, emocijos pasisemčiau idėjų.
– Paryžiuje jūsų salonas įkurtas vienoje įdomiausių, rafinuočiausių vietų – galerijoje „Vero-Dodat”. Uždaroje galerijoje, kur įsikūrę svarbūs ir įdomūs šiuolaikinio ir antikvarinio meno prekeiviai, mados namai „Christian Louboutin”. Kodėl pasirinkote šį adresą?
– Jis – pačioje Paryžiaus širdyje, trys minutės nuo Luvro, Karališkųjų rūmų (Palais Royal) ir Halės (Les Halles). Tai senovinė ir tuo pat metu šiuolaikiška, pulsuojanti vieta. Dažnai ten eidavau – aplankyti bičiulio Pierre’o Passebono, prekiaujančio art deco kūriniais, ir Christiano Louboutino, kuris irgi yra mano draugas.
Vieną dieną prasitarus, kad ieškau vietos salonui, P.Passebonas tarstelėjo, kad kaip tik priešais yra tuščios patalpos. Ten ir įsikūriau. Pradėjau daryti kosmetikos haute couture – aukštąją madą – maišyti spalvas ir kurti kosmetikos priemones pagal individualų užsakymą, asmeniškai klientui.
Nenorėjau, kad mano veikla virstų didele kompanija; norėjau, jog ji būtų išskirtinė it „Hermes” rankinės. Ši kosmetika pagal užsakymą tapo mano vizitine kortele. Taip, ji nepigi. Bet visuomet juokauju, kad tai – kaip vynas. Galima išgerti taurę pigiame bare už penkis eurus, o galima – ir taurę rinktinio „Margaux” už penkiasdešimt.
– Gal galėtumėte papasakoti kokią nors įdomią istoriją, susijusią su tokiais užsakymais?
– Kartą į mano saloną užsuko vyriškis – ekstravagantiškas, pasipuošęs pelerina, akivaizdžiai nestokojantis pinigų.
„Noriu, kad sukurtumėte skaistalus, atkartojančius mano meilužės rausvumą po sekso”, – pareikalavo jis.
„Betgi kaip aš jį atkartosiu? – nusistebėjau.
„Aš jus supažindinsiu”, – ir iš tiesų vėliau jis pristatė savo mylimąją, kurią išvydusi buvau priblokšta. Tokio veido – itin balto, itin tamsiais antakiais, įrėminto juodų plaukų, be jokios kosmetikos, su vienintele puošmena – natūraliu skruostų rausvumu, man nebuvo tekę matyti. Ji atrodė tarsi atkeliavusi iš XVIII amžiaus! Neįtikėtina...
Sukūriau panašios spalvos skaistalus – šiandien juos esu atkartojusi savo „Terrybly by Terry” kolekcijoje ir jie vadinasi „Erotic Pink”.