Keliolika metų praleidau gyvendamas Londone ir intensyviai keliaudamas. Dabar apsistojau su savo moterimis – žmona Lina (41 m.), dukromis Monika Olivija (13 m.) ir Milda Marija (7 m.) Vilniuje. Lietuvos moterys savo išvaizdai teikia daug dėmesio ir rūpestingai prisižiūri. Bent jau palyginti su Anglijos dailiąja lytimi.
Tai tuštybė? Ne. Kai išvaizda tvarkinga, tuomet ir mintys tvarkingos ir valingos. Juk net kai darbo stalo nesusitvarkai – daug sunkiau dirbti. Jei žmogus išeidamas iš namų nesusitvarko, peršasi išvada, kad taip jis elgiasi ir su savo gyvenimu.
Ištrūkusi saga, nešvarūs rankogaliai, porą metų cheminės valyklos nematęs švarkas, netvarkinga šukuosena – visi šie požymiai mane verčia manyti, kad toks žmogus į darbą žiūri kaip ir į savo išvaizdą – neatsakingai.
Murzius į svarbų susitikimą greičiausiai ateis nepasirengęs, netvarkingas vaistininkas gali netiksliai parinkti vaistus, darbininkas – kreivai etiketę priklijuoti.
Išvaizda – civilizacijos atributas, tai skiria mus nuo gyvulio.
Dažnai sakoma, kad, girdi, gali prisidažyti, pasidaryti plastinę operaciją, dailią šukuoseną, prisipirkti gražių drabužių, bet nuo to nei protingesnė, nei geresnė nepasidarysi.
Tai neteisingi lūkesčiai. Jei tikiesi, kad tvarkingumas pridės proto, pats esi kaltas. Tai panašu į svarstymą: kam automobiliui žieminės padangos – juk dėl to greičiau jis nepradės važiuoti. Bet juk ne dėl to mes jas keičiame. Arba: kam man enciklopedija – juk turiu sulčiaspaudę.
Jei sakiau, kad moteris galima už kai ką pagirti, tuomet už ką nors galima ir peikti? Ne, peikti negaliu. Norėčiau joms pasiūlyti susimąstyti: man regis, dažnai moterys būna nekritiškos vyrų atžvilgiu.
Ne kartą, žvelgiant į porą, yra šmėstelėjusi mintis: „Tas diedas tavęs nenusipelno.” Gink Dieve, nekalbu apie amžiaus skirtumą ar išorinį grožį. Kalbu apie bjaurų charakterį, apie moters nevertinantį, bjauriai su ja kalbantį net viešumoje vyrą. O tokių yra bet kuriame socialiniame sluoksnyje.
Tikrai netikiu, kad žmogui pavyksta toli eiti, aukštai kilti, jei jis bjauriai elgiasi su aplinkiniais. O toks bjaurus ir su savo sutuoktiniu. Tai, ką sutuoktiniai gauna vienas iš kito, sklinda iš elgesio įpročių ir auklėjimo.
Ar spirti moteriai netikusį vyrą lauk? Spirti. Juolab kad dabar nebėra tokios absoliučios ekonominės priklausomybės nuo vyrų, kaip buvo anksčiau. Nors sutinku, kad nedingo modelis, kai moteris be vyro finansiškai nepragyventų.
Kad moteris per menkai save vertina, labiau būdinga Lietuvai. Vakarus paveikė pra-ėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio moterų išsilaisvinimo judėjimas.
Tam įtakos turėjo ir kitas istorinis aspektas. Praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje Amerikos vaikinai masiškai pradėjo studijuoti aukštosiose mokyklose.
JAV panikavo dėl buvusios Sovietų Sąjungos karinio pirmavimo, tad universitetai buvo tiesiog užpilti pinigais, jie buvo skirti viskam, kas susiję su mokslu. Šaliai reikėjo inžinierių ir mokslininkų.
Tai išjudino naują procesą – buvo permąstyta moters vieta visuomenėje, šeimos modelis.
Mes gyvenome izoliuotoje nuo pasaulio šalyje. Joje moterys net vairavo traktorius, bet tai tebuvo ekonominis poreikis be jokio moralinio žingsnio į priekį.
Žinau, kad moterys dažnai skundžiasi vyrais. Mano žmona, tikiuosi, to nedaro. Viliuosi, kad ji savo pastabas išsako man, o ne draugėms.
Santykiai šeimoje – itin asmeniškas dalykas, ir mes su Lina puikiai išsiaiškiname nesklandumus viduje jau beveik 17 metų.
Kai moteris skundžiasi vyru, norėčiau jos paklausti, kodėl tuomet tokį išsirinko. Kur tavo pačios smegenys?
O jei sakoma, kad visi vyrai kiaulės, tai tas pat, kaip pareikšti, kad pasaulis blogas ir prašom man duoti geresnį.
Kai moteris sutinka su mintimi, kad jos dalia – kentėti, tai problema ne aplinka, o ji pati.
Auginu dvi dukras ir ką joms norėčiau įskiepyti, įteigti laimingai jų ateičiai? Kad ir kaip būtų keista, norėčiau jas išmokyti tų pačių dalykų, kurių buvau mokomas pats.
Pirma. Svarbiausia – niekada nesiskųsti, nes niekam neįdomu. Neik ir nepasakok, kaip tau blogai. Geriau daryk ką nors, kad padėtis pasikeistų.
Ar galima išsiverkti draugei ant peties? Kartais be šito neįmanoma. Bet pagrindinę taisyklę – nesiskųsti – visada reikia turėti galvoje.
Antra. Žinok, kad gyvenime niekas nevertina pastangų, tik rezultatus. Tai gali atrodyti labai neteisinga ir žiauru. Nors kai pats bendrauji su žmonėmis, pasistenk būti geresnis ir įvertinti jų pastangas, nors rezultatas nedžiugina.
Jei tai suvoksi, bus lengviau priimti gyvenimo smūgius. Bus atvejų, kai įdedi labai daug pastangų, o nieko neišeina. Bet žinant šią taisyklę bus lengviau priimti kritiką ir atsitiesti.
Trečia. Kiekvienas tavo laimėjimas yra laimėjimas tik šiandien, rytoj tai – jau praeities dalykas. Sekasi tiems žmonėms, kurie supranta, kad sėkmė – tik teisė kitą dieną stoti prie starto linijos ir varytis iš naujo į priekį.
Japonai mano, kad laimės nėra. Yra tik atokvėpio minutės ilgoje kelionėje.
Laimė priklauso nuo to, kaip tas minutes vertinsi. Jei mokėsi grožėtis atokvėpio akimirka, būsi laimingas. Ir tavęs laukia nusivylimas, jei trumpu stabtelėjimu pasinaudosi tik skųstis gyvenimu.
Tad savo dukras norėčiau apsaugoti nuo nusivylimų, nes jie kausto ir stabdo žmogų.
Nusivylimas nėra blogis, jei moki su juo konstruktyviai tvarkytis. Kaip žaidžiant futbolą – reikia mokėti griūti.
Moterų santykiams su vyrais turi galioti bendrosios taisyklės. Jei draugas ar draugė tavęs nevertina ar manai, kad santykiai klostosi negerai, tai nereikia stengtis įtikti. Reikia tiesiog mandagiai baigti santykius.
Girdėjau sakant, kad tikra moteris iš bet kokio asilo padaro vyrą. Bet aš pridurčiau, kad dar puikesnė moteris asilo nepasirenka. Žinoma, vertinu pastangas, kurias žmonės deda kurdami tarpusavio santykius. Juk tai civilizacijos požymis. Bet tam yra ribos.
Bijau, kad moterų laukia dar viena nauja vyrų tendencija. Pastebėjau, kad atsiranda tokių, kurie susitikę kalbasi tik apie sauskelnes ir košeles. Tai nėra blogai, kol košelės ir sauskelnės netampa ideologine pozicija. Manęs tai nežavi. Nors pats, gimus abiem dukroms, ėmiau tėvystės atostogas, padėjau žmonai ir kartais keisdavau mažylėms sauskelnes.
Pats prisimenu, kad iš vaikystės man didžiausią įspūdį tėvas paliko ne tuomet, kai sėdėjo su manimi namie ar važiavo į turistinius žygius ir mokė statyti palapinę. Mane jis žavėjo tuomet, kai vesdavosi rodyti savo darbų – jis buvo dailininkas. Tomis akimirkomis didžiuodavausi juo. Man buvo svarbiau jo profesiniai laimėjimai, o ne iškepti blynai.
Ar sutrinku sutikęs gražią moterį? Nesutrinku. Atkreipiu dėmesį. Kaip jo neatkreipsi, kai gražiai pasninga, kai leidžiasi saulė ir senamiesčio mūrai nusidažo raudona spalva. Tiesiog grožiuosi, o ne ketinu tuos mūrus pirkti ar nuomotis.
Ar išvaizdžioms moterims lengviau gyventi? Tikriausiai. Ir ne todėl, kad visi vyrai kiaulės ir ko nors tikėtųsi iš gražios moters. Tiesiog iš viso žmonės daugiau laiko skiria tiems, į kuriuos tiesiog gražu žiūrėti. Nuo to nepabėgsi ir nereikėtų dėl to piktintis.
Vis dėlto nepribloškiamai gražios įgyja kitų įgūdžių. O gražuolių gali laukti kita bėda – kai viskas lengvai einasi, prarandi kovotojo įgūdžius.
