Šv. Velykoms artėjant: senieji papročiai ir sėkmę pritraukiantys ženklai

Portalas lrytas.lt pasidomėjo Velykų papročiais bei tradicijomis ir pakalbino Vilniaus etninės veikos centro vyriausiąją edukacijos koordinatorę Marytę Liugienę.

Iš žodžio „vėlės“ kilęs Velykų pavadinimas dar mūsų pagonis protėvius privertė tikėti, kad šventinį sekmadienio rytą reikia apsilankyti kapinėse ir jau palaidotiems artimiesiems prie kapo padėti maisto, geriausia – kiaušinių. Dabar šio papročio nebeliko, tačiau jis tam tikrus dalykus prisimename dar ir šiandien.

Etnologės teigimu, pirmiausia ankstų rytą vertėtų apsilankyti bažnyčioje – nusiraminti, atsipalaiduoti, pamąstyti, pasimelsti. Ji taip pat primena, kad su savimi vertėtų nepamiršti pasiimti vandens, ugnies bei kelių kiaušinių, kurie bažnyčioje bus pašventinti. „Ugnies skolintis iš kaimyno – nepridera, nes buvo tikima, kad svetima ugnimi užkūręs krosnį, gali ir namus supleškinti, – pasakojo M. Liugienė. – Didįjį šeštadienį bažnyčioje iš senų kryžių būdavo sukuriamas laužas, nuo kurio kiekvienas galėdavo parsinešti ugnies ir į savo namus. Žmonės susukdavo į beržo tošį degančią lazdelę ir bėga kelis kilometrus virš galvos mosuodami – kad tik neužgestų.“

Ne ką mažiau svarbus ir šventintas vanduo, kuriuo reiktų pašlakstyti visą savo brangiausią turtą, aplaistyti namiškius. Jei šventinto vandens dar liko – išpilkite jį į šulinį, nes, pasak pašnekovės, tuomet vanduo bus švarus ir sveikas gerti.

M. Liugienė prisiminė iki šių dienų Žemaitijoje išlikusį paprotį po mišių pirmą šventinį kiaušinį pasidalinti į tiek dalių, kiek už stalo sėdi žmonių. „Kaip per Kalėdas dalinama „plotkelė“, taip per Velykas – kiaušinis. Tai daroma, kad šeima būtų draugiška ir vieninga, – sakė ji ir pridūrė, kad tik po šio ritualo kiekvienas į rankas ima savo kiaušinį. – Tai labai gražus šventinis prietaras. Net yra toks pamokymas, kad jeigu pasimetėte gyvenimo kelyje ir ieškote kaip nusiraminti – prisiminkite akimirką, kai Velykų rytą daužėte kiaušinį ir valgėte jį su visa šeima.“

Velykos be kiaušinių – ne Velykos, o be žaidimo jais – ne šventė. Kiaušinių daužymas jau nuo senų laikų laikomas bene svarbiausia pavasario šventės tradicija. Manoma, kad to, kurio margutis tądien stipriausias – tas bus sveikesnis už kitus visus metus. „Keista dažnai pasitaiko paradoksų, kai vyriausieji šeimos išsirenka stipriausią kiaušinį kietu lukštu, o jaunesni apžiūri, kuris gražesni, spalvingesnis, kurio marginimas dailesnis“, – sako M. Liugienė.

Moters teigimu, kiaušinių daužymas nesąmoningai parodo ir žmogaus potenciją prieš kitus – kuo kiaušinis stipresnis, tuo žmogus jaučiasi pranašesnis už kitus. Iki šiol dar yra šeimų, kurios tą stipriausią kiaušinį pasilieka iki kitų metų kam, kad visus metus lydėtų puiki sveikata.

Vaikai anksčiau labai mėgdavo eiti kiaušinauti – tiek po vieną, tiek būriais eidavo į kaimynų trobas, deklamuodavo eilėraščius ir už tai gaudavo įvairiausių skanėstų, dažnai sakydami populiarų posmą: „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis, prie slenksčio stoviu, kiaušinuko noriu“. Deja, šiandien mažuosius lengviau pradžiuginti nebe tikrais, o šokoladiniais kiaušiniais, kartais – net dovanomis.

Daugelis vaikų iš vakaro pasiruošdavo gūžtą Velykų bobutei. Tam dažnai pasitarnaudavo kokia nors kailinė kepurė, gražiai apipuošta pirmosiomis pavasario gėlėmis, viena kita eglės šakele. Velykų rytą jie vos prabudę skuosdavo prie to padaryto lizdo žiūrėti, ką šiemet padovanojo miškuose su kiškiais gyvenanti Velykė.

Namus puošia ir suaugusieji - šiaudiniais sodais, žaliuojančiais augalais. O prieš šventes viskas išvaloma ir sutvarkoma, stalas padengiamas švaria staltiese. „Staltiesė gali būti nebūtinai balta, tinka ir spalvotos, – patikina etnologė. – Svarbiausi akcentai ant stalo – iš sviesto išpjaustytas avinėlis - Kristaus simbolis, taip pat  mėgstamas Velykinis pyragas, riebesnės mėsos gabalas, kurio po septynių savaičių pasninko labai norisi.“

Pasak M. Liugienės, svarbiausia šv. Velykų rytą prieš patekant saulei išsimaudyti atvirame vandens telkinyje. Anksčiau lietuviai tikėjo, kad sulaukus didžiausios pavasario šventės, bet koks vanduo tampa stebuklingu ir juo apsišlakstęs žmogus bus sveikas ir laimingas visus metus. „Buvo manoma, kad daugiausiai gydomųjų galių turi prieš saulę, į rytus tekantis šaltinio vanduo. Tokio galima ir namo parsinešti, ir nusiprausti, ir išgerti, – pasakojo ji. – Jeigu sunku tokį šaltinį rasti, galima naudoti ir bažnyčioje pašventintą vandenį.“ Kaip teigia edukacijos koordinatorė, žmonės anksčiau šiuo prietaru tikėjo, buvo sveiki, gražūs ir jauni.

Kitas itin populiarus paprotys – supimasis supynėse. „Per Velykas daugiausiai supasi jaunimas, vaikams dažniausiai leidžiama tik per vaikų Velykėles“, – pasakoja pašnekovė. Kaip sako paprotys, supantis svarbiausiai išsisupti kuo aukščiau – tuomet linai auga aukštesni, derlius – geresnis, o ir sėkmė aplanko dažniau. „Būdavo, kad ir poromis supdavosi. Visi norėdavo, kad derlingų metų, todėl kartais pasitaikydavo ir ekstremalių situacijų, kai žmonės besistengdami kuo aukščiau išsisupti, ir nukrisdavo, ir susižalodavo“, – sakė M. Liugienė.

Pašnekovė prisiminė Dzūkijoje populiarų šokį, kai dvi merginos, pasiėmusios apvalų rąstą ant jo uždėdavo lentą ir, panašiai kaip ant supynių, pasišokinėdamos supdavosi. „Tai pavojingas žaidimas, tačiau dzūkų mergos jį mėgo, ypač per Velykas“, – šypsodamasi sakė senosios lietuvių kultūros žinovė.

Kitas populiarus Velykų žaidimas – „lalavimas“. Tai tradicinė Velykų apeiga, kuomet bernai pasiimdavo barškalus ir eidavo per kaimą dainuodami. „Taip „lalautojai“ ir gerą derlių prišaukti bandydavo, ir mergas kibindavo, – juokėsi M. Liugienė. – Būdavo, kad mergos patalą specialiai prie lango pasiklodavo, kad tik nepražiopsotų tų bernų ateinančių.“ Kaip pasakoja etnologė, sulaukę dainos, jos vaišindavo bernus pyragu, duodavo vieną kitą margutį.

Ketvirtąją dieną po Velykų švenčiama Ledų diena. Pasak M. Liugienės, tą dieną negalima užsiimti žemės darbais, nes kitaip – vasarą ledai daržus iškapos. Taip pat per Velykas nerekomenduojama šluoti namų, tvarkytis ir net šukuotis, nes vištos darželius iškapstys. „Iš esmės visa tai sugalvota iš pagarbos pačiai šventei. Žmonės raginami atsipūsti, pabendrauti vieni su kitais ir bet kuriam laikui pamiršti kasdienę rutiną“, – kalbėjo etnologė.

Velykų dieną taip pat nerekomenduojama ilgai miegoti ir šukuotis plaukų, nes visus metus skaudės galvą. Svečius lankyti geriausia antrąją Velykų dieną – pirma skirta šeimai. Užsigrūdinusiems etnologai siūlo prieš saulėtekį nusiprausti po šaltu dušu – tuomet jokios ligos nepuls. Velykų rytą nuluptų kiaušinių kevalus sudeginsi krosnyje - naminiai paukščiai geriau iš kiaušinių risis.