Atrodytų, kad vilniečių gydytojų Irenos ir Giedriaus Uždavinių šeimoje mediko genas tarsi paveldimas. Profesorius G.Uždavinys Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centre dirbo su dviem vyresnėmis dukterimis kardiologe Egle Uždavinyte-Gateliene (41 m.) ir kardiochirurge Giedre Uždavinyte-Šemetiene (43 m.).
Trijulė yra parašiusi ir bendrų mokslinių straipsnių, kuriems medžiagos atsirasdavo, jei tie patys sunkūs ligoniai pereidavo per Uždavinių rankas.
„Tėtis mums su seserimi nedarydavo jokių nuolaidų, reikalaudavo daugiau nei iš kitų – iš darbo išeidavome paskutinės. Dabar mums lengviau, kai jis nebevadovauja Širdies kraujagyslių chirurgijos skyriui.
Kai sakydavau tėčiui, kad turiu tiek daug ligonių, kad nebegaliu įsidėmėti visų jų veidų, jis pabrėždavo: „Aš dirbu dar daugiau”, – prisimena E. Uždavinytė-Gatelienė.
Metusi aktorystės studijas Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje Ieva Uždavinytė-Celencevičienė (35 m.) pasidavė medicinos traukai – Vilniaus universitete baigė odontologiją.
Tik Agnė Uždavinytė-Šimelionienė (28 m.) vis dar atspari medicinos virusui. Ji – vienintelė šioje šeimoje netapo gydytoja.
Su vyru, žurnalistu Ugniumi Šimelioniu, trejų metų sūnų Gabrielių auginanti moteris nemažai laiko skiria žirgams. Agnė turi nuosavą žirgą, tačiau viename žirgynų išjodinėja ir kitus žirgus, dirba trenere.
Jauniausia G. Uždavinio duktė išmoko perprasti ne tik keturkojų charakterį, bet ir nustatyti jų negalavimus, o kartais net ir pagydyti.
Seserys Agnę ragina studijuoti veterinariją, tačiau ji vis dar svarsto.
Keturios veiklios seserys dabar sunkiai įsivaizduoja, ar joms pavyktų suderinti darbus ir motinystę taip, kaip pavyko jų motinai.
Akių gydytoja I. Uždavinienė dirbdavo pusę dienos –likusį laiką skirdavo dukterims. Grįžusi iš darbo gydytoja sukdavosi kaip vijurkas: pati virė valgį, tvarkė namus, skalbė, lygino.
Motina kasdien pietums ruošdavo tris patiekalus: sriubą, kotletus arba varškės apkepą ir būtinai desertą.
„Mūsų mama – labai rami, darbšti ir santūri. Niekada nesu girdėjusi, kad jai ką nors skaudėtų. Ji – geležinė”, – sakė Eglė.
Grįžusios iš mokyklos ir paruošusios pamokas vyresnėlės prižiūrėdavo jaunesnes seseris.
„Kai mūsų draugai eidavo į kiemą, mes virdavome jaunėlėms manų košę”, – prisiminė E. Uždavinytė-Gatelienė.
Eglė ir Giedrė dėl mažesnių seserų priežiūros net konkuruodavo. Abi norėjo būti geriausios jų auklės.
„Kai Ieva gimė, man nebuvo leidžiama jos paimti į rankas. Išliko netgi nuotrauka, kurioje matyti, kaip Giedrė laiko kūdikį – Ievą, o aš – lėlę. Pamenu, man taip skaudėjo širdį, kad patikėjo tik lėlę”, – prisiminimais dalijosi kardiologė.
Ūgtelėjusios jaunesnės seserys į namus atsivesdavo draugų. Vaikai mėgo Uždavinių namus, kuriuose buvo daug žaislų, o motina ir kitus vaikus vaišindavo skanėstais.
Nors nė viena dukterų nepasirinko motinos profesijos – oftalmologijos, I. Uždavinienė dėl to nesikremta.
„Mama mums įdiegė šeimyniškumą – visos mokame ruošti gardų valgį. Iš tėvo paveldėjome potraukį į mediciną, o iš mamos – į kulinariją”, – neabejojo E. Uždavinytė-Gatelienė.
Tėvas dukteris nuo mažens užkrėtė pomėgiu keliauti su kuprinėmis po Dzūkiją, iš kur yra kilęs, kartu žvejodavo.
Dabar kardiochirurgas į žvejybą neretai išsiruošia su anūkais.
Tačiau geriausias poilsis nuo įtempto darbo G.Uždaviniui – tapyba. Profesorius teptuku netgi patobulina jam dovanotas, tačiau nelabai patikusias drobes.
Širdies chirurgija – G.Uždavinio ir jo vyriausios dukters Giedrės pašaukimas. Juodu – kairiarankiai chirurgai, pasižymintys dideliu kruopštumu.
„Ji kaire ranka gali bet ką prapjauti taip tiesiai, kaip aš dešine niekada neprapjaučiau”, – šmaikštavo kardiologiją, o ne kardiochirurgiją pasirinkusi E.Uždavinytė-Gatelienė.
Dešimt metų tėvas ir dukterys Eglė bei Giedrė susidurdavo viename darbe – Širdies kraujagyslių chirurgijos skyriuje, kuriam anksčiau vadovavo G.Uždavinys.
Kardiologo darbo baras – iki operacijos ir po jos. Buvo nemažai ligonių, kuriuos E. Uždavinytė-Gatelienė prižiūrėdavo ikioperaciniu ir pooperaciniu laikotarpiu, o G. Uždavinys ir G. Uždavinytė-Šemetienė juos operuodavo.
„Kardiochirurgų ligoniai nešneka ir negali skųstis, nes jie – su vamzdeliais. O man tenka juos iki operacijos raminti – padėti įveikti baimę. Po operacijos išklausyti skundus dėl skausmų.
Nors dirbame bendroje erdvėje, būna dienų, kai prieinu ir paglostau tik sesers paltą sakydama: „Šiandien tavęs nemačiau, nes buvai operacinėje”, – pasakojo Eglė.
Kad kardiologė ir du kardiochirurgai – viena šeima, ligoniams pakuždėdavo slaugytojos arba jie suprasdavo iš pavardžių.
„Manau, ligoniai iš pradžių manydavo: aha, kvepia korupcija. Koks čia gali būti šeimos verslas? Sužinoję, kad esame šeima, vieni ligoniai nusistebi, kiti apsidžiaugia”, – sakė E. Uždavinytė-Gatelienė.
Pašnekesiai apie širdies ligas tėvą su dukterimis vienijo ne tik darbe, bet ir namie. Medicinos temos joms buvo pažįstamos nuo vaikystės – darbo rūpesčius G. Uždavinys neretai aptardavo su žmona.
„Kai tėtis grįždavo, namie pakvipdavo vaistais, kurių aromatas per darbo dieną įsigerdavo jam į plaukus”, – iš vaikystės prisimena Eglė.
Tėvas dirbo neskaičiuodamas valandų, bet tai dukterų neatbaidė nuo gydytojo profesijos.
„Būdavo, susiruošiame vykti į gamtą, o tėtis prieš išvyką būtinai dar užsuka į klinikas. Laukiame jo automobilyje. Prabėga valanda. Eina antra.
Tuomet su kuria nors seserimi neiškentusios einame jo ieškoti”, – ilgus ir klaidžius lyg labirintas Vilniaus universiteto Santariškių klinikų koridorius nuo vaikystės įsidėmėjo Ieva.
Yra buvę, kad net per savo jubiliejų ar naujametę naktį sulaukęs skambučio iš klinikų kardiochirurgas palikdavo namiškius ir išvykdavo skubiai operuoti.
„Nebūdavo šventės, kad neaplankytų mintis: negali būti, kad vakaras nebus sugadintas. Vos apie tai pagalvojus pasigirsdavo telefono skambutis.
Mane tai nervindavo. Nesidžiaugdavau, kad tėvas išplėšiamas iš šeimos, svečių rato. Jis pakildavo nuo stalo ir atsisveikindavo”, – apgailestavo Ieva.
Seserų mokytojai ir draugai neabejojo, kad Uždavinytės rinksis medicinos studijas. Tačiau jos pačios vaikystėje svajojo apie kitas profesijas.
Eglei sekėsi anglų kalba, ji svarstė tapti žurnaliste: „Man ir dabar patinka bendrauti, keliauti, sutikti naujus žmones.”
Tačiau būdama abiturientė ji metė sau iššūkį – stoti ten, kur susidarė didžiausias konkursas. Medicinos studijos anuomet buvo vienos populiariausių.
„Vaikystėje, kai nueidavau su tėčiu į darbą, matydavau, kaip jis bendrauja su pacientais – tarp jų megzdavosi nuoširdūs pokalbiai apie buitį. Man tai atrodė žmogiška, gražu”, – pasakojo Eglė.
Giedrė irgi kartais lydėdavo tėvą budėti ligoninėje. Kai ji rinkosi kardiochirurgiją, tėvas atkalbinėjo, kad ši sritis moteriai gali būti per sunki.
Viena operacija trunka penkias šešias valandas, o širdies operacijų per dieną chirurgas atlieka net kelias. Ištisą dieną operacinėje tenka stovėti palenkus galvą nejudant, kad nesuvirpėtų ranka. Tokia poza išvargina chirurgo kūną – dažnam jų tenka kęsti sprando skausmus.
Bet vyriausios dukters nuo kardiochirurgijos neatšaldė net šie tėvo žodžiai: „Darbe pasitaiko ir slogios atmosferos, nes ne visi ligoniai po operacijos gyvena ir pasveiksta.”
Vyresniosios seserys ir būsimus vyrus rado studijuodamos mediciną. Eglė ištekėjo už urologo Egidijaus Gatelio, o Giedrė – už pediatriją baigusio Giedriaus Šemetos.
„Medikams sunku susipažinti kur nors kitur, nes studijuojant mediciną tenka daug mokytis, nėra laiko lakstyti po diskotekas”, – patikino Eglė.
Šių seserų šeimų modeliai – panašūs. Abi augina po vieną atžalą. Eglės sūnui Simonui – 17 metų, Giedrės dukteriai Marijai – 7-eri.
Eglės sūnus sykį prasitarė: „Mama, aš tave, aišku, nuliūdinsiu, bet noriu į mediciną.” Ji iškart paklausė: „Gal dar ko nors nori?”
Sūnus kasdien pateikia su medicina susijusių klausimų ir jau bando paaiškinti savo klasės draugams įvairių negalavimų priežastis.
„Prisižiūri vaikai „Daktaro Hauso”, paskui sunku juos perauklėti”, – kvatojo E. Uždavinytė-Gatelienė.
Keturias atžalas su sutuoktiniu advokatu Henriku Celencevičiumi auginanti odontologė I. Uždavinytė-Celencevičienė kol kas nesiryžta prognozuoti, ar jos vaikai tęs garsios medikų šeimos profesiją.
Dvylikametis sūnus Lukas domisi gamta – ne tik skaito knygas, bet ir vasarą stebi pievose, paežerėse knibždančius gyvius ir po to išsiaiškina jų lotyniškus pavadinimus. Lukas prižiūri keturis terariumus, kuriuose laikoma vorų, driežų.
Celencevičių šeimoje dar auga aštuonmetė Mėta, trejų metų Jonas ir pusantrų metų Liepa. Tačiau gydytojo profesijai kol kas atstovauja tik šių mažylių motina, mediciną pasirinkusi iš antro karto.
Kodėl aktore norėjusi tapti Ieva pasuko į odontologiją?
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šviesaus atminimo režisierės Dalios Tamulevičiūtės kurse studijavusi Ieva ten susipažino su būsimu sutuoktiniu bendramoksliu Henriku. Tačiau abu po pusantrų metų netikėtai metė studijas.
Pora aktorystę paaukojo nutarusi kurti šeimą. Jie suabejojo, ar dviem aktoriams ateityje dirbant vakarais ir savaitgaliais pavyktų suderinti savo vaikų priežiūrą.
„Norėjome pamankštinti smegenis, todėl aš stojau į mediciną, o vyras – į teisę”, – sakė Ieva, kurią dar viliojo ir dailė.
Medicina – praktiška sritis, teikianti realią naudą žmogui. Tokios nuostatos rinkdamasi odontologiją laikėsi Ieva.
„Kol ji kruopščiai nugludina visus danties kauburėlius, kad būtų gražu, prabėga porą valandų. Ji į dantį žvelgia lyg į skulptūrą”, – odontologę seserį gyrė Eglė.
Vyresnėlė Eglė šypsodamasi pasakojo, kodėl Ieva tapo odontologe: „Ji vaikystėje smėlio ir molio mišiniu plombuodavo visas kiemo medžių dreves.”
E.Uždavinytė-Gatelienė neabejoja, kad vaikystės pomėgiai nejučia nurodė seserims gyvenimo kryptį.
Pavyzdžiui, jauniausia Agnė nuo mažens piešė arklius. Jos piešiniai buvo anatomiški – žirgas iš priekio, iš šono, iš nugaros.
Seserys mėgo žaisti ligoninę. Juolab kad tėvas parnešdavo nenaudojamų švirkštų, lašelinių. Medikų dukterys kieme „gydydavo” draugus.
Visos kartu pagroja per tėvų jubiliejus
Uždavinių atžalos dar lankė ir muzikos mokyklą. „Esu pianistė iš pašaukimo. Dar ir dabar namie po kelias valandas skambinu fortepijonu. Taip pat mokausi groti gitara”, – prasitarė Eglė (nuotr.), baigusi Vilniaus B.Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą.
Šią muzikos mokyklą baigė visos Uždavinių dukterys: Giedrė – choro dirigavimo specialybę, Ieva – kanklių, Agnė – fortepijono.
Kada muzika praverčia seserims gydytojoms ir jojimo trenerei? Jos sutartinai kvatojo išduodamos, kad visos uždainuoja ir pagroja tik per tėvų jubiliejus.