Spalio 20-ąją Dunauskai paskelbė šeimos švente. Tądien teismo sprendimu Eglė ir Nerijus tapo tėvais, o mažiesiems Gerdai ir Dovydui buvo suteikta Dunauskų pavardė.
Jau beveik devynis mėnesius Dunauskų trijų kambarių bute sostinės Baltupių rajone nėra ramybės.
Penkiametė Gerda su dvejais metais jaunesniu biologiniu broliu Dovydu mėgsta padūkti ir abu, ir su augintiniais – aštuonerių metų retriveriu Luru ir dvejų metų katinu Amon Ra.
„Vaikai tam ir yra, kad būtų triukšmas. Apie juos tiek svajojome, kad dėl nieko negalime skųstis”, – atlaidžiai šypsosi E. Dunauskienė.
Moteris nė už ką nebeiškeistų to triukšmo į ramybę, kurios sutuoktinių namuose ilgai nestigo. Devynerius metus susituokę Dunauskai ilgai laukė, kol jų namuose krykštaus vaikiški balsai. Eglė juokauja, kad jos nėštumas tęsėsi daugiau nei šešerius metus.
Tiek laiko pora mėgino susilaukti kūdikio – išbandė visus pagalbinio apvaisinimo būdus. Po kiekvienos nesėkmės sutuoktinius kamuodavo begalinis liūdesys. Net ir po daugybės tyrimų liko neaiškios priežastys, kodėl porai nepavyksta susilaukti kūdikio.
„Sunku, kai visos mintys ir kūnas yra pasiruošęs kūdikiui, bet jo vis nėra. Buvo skausminga suvokti, kad manyje niekada neužsimegs gyvybė”, – atsiduso „Amberton” viešbučių tinklo personalo vadovė E. Dunauskienė.
Iki šiol nėščia moteris Eglei pati gražiausia. Tėvu troško būti ir Nerijus.
„Dar būdamas visai jaunas sakiau, kad noriu šuns ir 11 vaikų – savo futbolo komandos”, – juokėsi buvęs futbolininkas, o dabar vienas geriausių šalies futbolo arbitrų N. Dunauskas.
Po kiekvienos nesėkmės sutuoktiniai pagalvodavo apie įsivaikinimą. Apsispręsti padėjo prieš daugiau nei metus Nerijaus ištarta frazė: „Juk mes ne gimdyti norime, o vaikų!”
Jei kūdikis negali gimti iš Eglės įsčių, jis gims jųdviejų širdyje. Taip sutuoktiniai ketina paaiškinti ir Gerdai su Dovydu, kai šie pradės klausinėti, iš kur jie atsirado naujuose namuose.
Kol kas tų klausimų nedaug. Dovydas, rodos, savo praeities nė neprisimena. O guvioji Gerda pamini Jonavos rajono vaikų globos namus, iš kurių atkeliavo. Kelis kartus Gerda yra užsiminusi ir apie savo biologinę motiną.
Apsisprendę įsivaikinti Dunauskai nebedelsė – pradėjo tvarkyti dokumentus, lankė specialius parengiamuosius kursus būsimiems įtėviams.
Praėjusių metų rugpjūtį pora sulaukė pirmųjų Gerdos bei Dovydo nuotraukų ir iškart apsisprendė – tai bus jų vaikai.
„Mums nereikėjo ilgai laukti, nes tuo metu buvome vienintelė pora Lietuvoje, norėjusi iš karto įsivaikinti du vaikus”, – pasakojo Nerijus.
Tiesa, prireikė laiko, kol mažyliai galėjo kartu apsigyventi su savo įtėviais. Pagal tuo metu galiojusius įstatymus dešimt savaitgalių iš eilės Dunauskai turėjo vaikus pratinti prie naujos šeimos, namų.
Penktadienio vakarais pora važiuodavo į Jonavą pasiimti Gerdos, šeštadieniais porai valandų važiuodavo į Kauną aplankyti Dovydo.
Berniuko į namus Dunauskai išsivežti negalėdavo. Tad namuose Vilniuje viešėdavo tik Gerda. Kiekvieną sekmadienį prieš išvežant mergaitę į Jonavą pasipildavo ašarų lietus.
„Gerai, kad nuo sausio pasikeitė įstatymas ir visi įtėviai gali iš karto vaikus vežtis su savimi namo. Mes dar turėjome atkentėti. Sunku buvo ir mums, ir vaikams.
Gerda visą sekmadienį praverkdavo, o Dovydas iš streso per mūsų susitikimus suvalgydavo daugiau nei Nerijus”, – prisimena Eglė.
Tas 10 savaičių pora vadina pačiomis sunkiausiomis savo gyvenime.
N. Dunauską piktina biurokratiniai procesai. Vaikų globos namuose auga daugybė mažylių. Norinčiųjų įsivaikinti – taip pat daugybė. Bet procesas vyksta taip ilgai, kad daugelis norinčių tapti įtėviais netenka kantrybės.
„Brandaus mentaliteto valstybėje neturėtų būti vaikų namų. Vaikai neturėtų likti be artimųjų globos. Jei vaiko mamai ar tėčiui kas nors nutinka, yra seneliai, tetos, dėdės, giminės, kaimynai”, – stebėjosi Eglė.
Dviejų vaikų šeimose augę Eglė ir Nerijus nė nesvarstė, kiek mažylių įsivaikinti. „Auginant du vaikus lengviau ir tėvams, ir vaikams”, – įsitikinusi Eglė.
Sesuo mėgsta brolį ne tik prižiūrėti, bet jam ir pavadovauti. O mažylis kone aklai seka guviąją seserį.
Tai Gerda pripratino brolį sėsti ant puoduko. Iki šiol vaikai tik vienas kitam patiki galvos trinkimą.
Vis dėlto prireikė laiko, kol atbudo sesers ir brolio kraujo ryšys. Apsigyvenę su įtėviais beveik mėnesį jie nerado jokio kontakto. Vos Eglė paimdavo ant rankų Dovydą, Gerda puldavo į ašaras.
Iki tol beveik dvejus metus brolis ir sesuo gyveno atskirai, nė karto nesimatė. Gerda – Jonavos rajono vaikų globos namuose, Dovydas – Kauno kūdikių globos namuose.
Dabar jie – neišskiriami. Vos pradėję lankyti privatų vaikų darželį brolis ir sesuo išmoko draugiškai sugyventi, nebesipyksta ir dėl įtėvių dėmesio.
Mažyliai turi dar tris vyresnius brolius ir vieną seserį. Brolius įsivaikino šeima iš Naujosios Zelandijos. Sesuo gyvena kažkur Kaune.
Su jais Gerda ir Dovydas kol kas nėra bendravę, bet Dunauskai sieks tai ištaisyti. Eglė ir Nerijus neketina nuo Gerdos ir Dovydo slėpti jų praeities ir nebijo, kad vieną dieną jie pradės ieškoti savo biologinių tėvų.
„Aišku, kad vaikai norės susitikti su tėvais, todėl žinome jų vardus, pavardes”, – neslėpė Eglė.
Daugiau informacijos apie įvaikių biologinius tėvus Dunauskai neieškojo. Juos pykdo klausimas: „Negi jums neįdomus vaikų genofondas?”
„Mudviejų giminių toks „fantastiškas” genofondas, kad blogiau kažin ar gali būti – buvo ir turinčių problemų dėl alkoholio, ir vadinamųjų kvailelių”, – neslėpė Eglė.
„Mano giminėje visi tiek serga alergija, kad niekam nelinkėčiau”, – žmonai antrino Nerijus.
Dunauskams labiausiai rūpėjo įvaikių sveikata. Jie džiaugiasi kone geležine mažojo Dovydo sveikata. Berniuko sveikatos tyrimų rezultatai pavydėtini.
Buvęs futbolininkas Nerijus jau dabar mato, kad įsūnis bus tvirto sudėjimo, ištvermingas. Naujai iškeptas tėvas viliasi, kad vieną dieną Dovydas įgyvendins jo neišsipildžiusią svajonę – taps ledo ritulininku.
Gražuolė Gerda jau svajoja, kada galės lankyti baleto ir plaukimo pamokas.
Namuose Madam vadinama Gerda – tikra pedantė.
Ji pati kruopščiai tvarko jųdviejų su broliu kambarį ir neretai supyksta ant Eglės, kai ši neleidžia mergaitei tvarkyti ir virtuvės.
Savo pedantiškumu ir pomėgiu tvarkytis Gerda įtėviams primena Nerijaus motiną. „Tikra močiutės anūkė”, – šypsojosi Eglė su Nerijumi. Pora įžvelgia ir daugiau panašumų.
„Gerda tikra pleputė. Jai patinka bendrauti su žmonėmis. Ir aš toks vaikystėje buvau. Pažiūrėkite į Dovydo ir mano odos spalvą – esame tamsaus gymio, mums nė nereikia kaitintis prieš saulę”, – rodė N.Dunauskas.
Rankas suglaudžia ir Eglė su Gerda: „O mes baltaodės – tikros damos.” Moteris didžiuodamasi priduria, kad Dovydas tarsi būtų paveldėjęs jos temperamentą.
Dovydas meiliai glaudžiasi prie Eglės, kabarojasi jai ant kelių, pribėgęs vis apkabina ir pabučiuoja.
Sunku patikėti, kad tas pats berniukas per pirmuosius susitikimus su įtėviais nepratarė nė žodžio ir lyg laukinis žvėrelis norėdavo nuo jų pabėgti.
„Užtruko, kol jis į mus ėmė kreiptis „mama ir tėti”, – prisimena Eglė.
„Dovydo balsą mums pirmą kartą padėjo išgirsti Luras. Kai šuo iššoko iš automobilio, paniuręs Dovydas suburbėjo: „Bijau, bijau”, – juokėsi Nerijus.
Dabar Dovydas glosto, bučiuoja šunį, o naujuose namuose jaučiasi taip, lyg čia būtų gyvenęs nuo gimimo. Surauktos kaktos ir iš padilbų žvelgiančių Dovydo akių įtėviai nematė jau seniai.
Įvaikiai netruko užkariauti ir Eglės bei Nerijaus tėvų, brolių širdis. Vaikai dažnai lankosi pas Nerijaus tėvus Telšiuose, Eglės tėvus Klaipėdoje ir vadina juos seneliais.
„Mudviejų tėvams Gerda ir Dovydas – tikri anūkai, niekaip neišskiriami. Kaip jų nepamilsi? Jie tokie gražūs”, – įvaikiais didžiuojasi Eglė.
Visi Dunauskų artimieji žinojo, kai Eglė ir Nerijus pradėjo įsivaikinimo procedūrą. Dauguma jų palaikė.
Vienintelis Eglės tėvas nusprendė griežtai pasikalbėti su dukterimi ir įsitikinti, ar ji atsakingai pasiruošusi motinystei.
„Ar žinai, kad vaikai eis į diskoteką, o tu jaudinsiesi? Vaikų negalėsi grąžinti” – tai tik keli klausimai iš daugybės, kuriuos uždavė Eglės tėvas.
„Apie vaikų grąžinimą į globos namus negali būti nė kalbos. Juk net šuns Luro negalėtume niekam atiduoti, nors jis turi daug sveikatos problemų”, – griežtai kalbėjo Nerijus.
Eglę net nupurto išgirdus frazę „svetimi vaikai”.
„Gerda ir Dovydas – mūsų vaikai. Nuolat tai jiems kartojame ir pabrėžiame, kad visą laiką būsime kartu. Net pabarusi visuomet priduriu, kad, nepaisant jų šunybių, juos labai myliu”, – pasakojo Eglė.
Nors ji negimdė, jaučiasi lyg išgyvenusi visus motinystės etapus – ilgą nėštumą, bemieges pirmąsias naktis.
Pirmą mėnesį Eglė neišsimiegodavo – Gerda kasnakt prabusdavo 5–6 kartus ir verkdama šaukdavo: „Mama.”
Eglės ausims tai buvo gražiausia muzika. Moteris tuomet išgyvendavo euforiją. Pakakdavo Eglei uždėti ranką ant mažylės, ir ši užmigdavo. Tačiau palikta viena vėl puldavo į ašaras.
Tą mėnesį Eglė atostogavo. Juodu su Nerijumi sako, kad buvo išėję motinystės ir tėvystės atostogų, nors pagal įstatymus įtėviams jos nepriklauso.
Dabar Dunauskams atrodo, kad jų šeimoje šie vaikai gyveno visą laiką.
Stebėdama besilaukiančią kolegę Eglė kartais save pagauna svarstančią, kaip ji ištvėrė nėštumą. Ir tik tada susivokia, kad to ji nepatyrė.
„Mano kūdikiai gimė dideli, išauklėti, mokantys kalbėti. O man pavyko išvengti nemalonių pojūčių – manęs nepykino, nesustorėjau”, – dabar jau iš visko moka pasijuokti Eglė.
Sutuoktiniai nesibaimina jų laukiančių sunkumų. „Trokšti vaikų, turi su jais išgyventi ir džiaugsmą, ir sunkumus”, – pasiryžęs Nerijus.
„Paauglystėje bus visko. Tam reikia pasiruošti. Bet visos baimės nesumažina meilės ir laimės, kurią suteikia vaikai.
Viskas priklauso nuo mūsų su Nerijumi. Kaip elgsiesi su vaiku, taip jis atsakys”, – vyrui antrino Eglė.
Ketina įsivaikinti ir trečią
Gerda, glostydama Eglei pilvą, kartkartėmis paklausia: „Ar pagimdysi man vaiką?” Mergaitė svajoja apie dar vieną seserį, tad nė nesulaukusi įmotės atsakymo pati išberia: „Jei Dievas neduos vaikelio, paimsime iš „šeimynos”.”
Mergaitė „šeimyna” vadina Jonavos rajono vaikų globos namus, kuriuose augo. Gerda jau žino, kad vaikams atsirasti šeimoje yra keli būdai.
Trečio vaiko ateityje norėtų ir Eglė su Nerijumi. Pora neslepia, kad labai norėtų įsivaikinti kūdikį.
„Norisi kūdikio, gaila, kad nepažinojau Gerdos ir Dovydo, kai jie buvo mažesni. Būtų lengviau žinoti, kaip elgtis, kai jie suserga”, – apgailestavo moteris.