Iš tiesų, dauguma vienturčių turi bendrus išgyvenimus ir patirtį. Apie visa tai portalas lrytas.lt pasiteiravo Vilniaus universiteto docentės, psichologės Rasos Bieliauskaitės.
Vienturčiai – „kitokie“
Pasak psichologės, kiekvienoje šeimoje gimus pirmam vaikui, tėvai dažniausiai nežino kaip jį tinkamai auklėti. Jie yra perskaitę daug apie vaikų auginimą rašančios literatūros, jie žino visas egzistuojančias madas, tačiau jiems trūksta patirties, o tuo pačiu ir pasitikėjimo savimi. „Vaikui augant tėvai dažnai remiasi ne sąmoningais sprendimais, o tuo, ką jie patyrė patys būdami vaikais“, – teigė R. Bieliauskaitė ir pridūrė, kad pirmam vaikui tėvai itin stengiasi atiduoti viską, kas geriausia, nemąstydami, kad tam tikri dalykai gali labiau pakenkti, nei duoti naudos.
Sakoma, kad vienturčiai – labai laimingi, nes jiems atitenka visas šeimos dėmesys, jiems skiriama daugiausia meilės, išteklių – visko. Vienturčių galimybės yra didesnės tiek emocine, tiek finansine prasme. Tačiau tuo pačiu egzistuoja ir kita medalio pusė – vaikui priskiriami artimųjų lūkesčiai – iš jo visi tikisi tik geriausio, o tai traumuoja augančią asmenybę.
Augdamas vienas vaikas neturi nuolatinių bendraamžių, su kuriais galėtų nuolat palaikyti ryšį, todėl dažniausiai jam artimiausiais bičiuliais tampa už jį patį gerokai vyresni žmonės. Nepaisant to, kad bendraudamas su suaugusiais vaikas greičiau išmoksta tarti pirmuosius žodžius, jis labiau linkęs bendrauti, plečiasi jo akiratis ir žodynas. Tačiau galiausiai jis supranta, kad niekuomet negalės lygintis su suaugusiu, kuris apie viską žino kur kas daugiau.
Vienturčiai turi gerai išlavintą bendravimo ir atsakomybės už save jausmą, tačiau jiems labai stinga atsakomybės už kitus. Pripratę apie savo rūpesčius pasiguosti suaugusiems arba tiesiog pasikalbėti savimi jie nelinkę savo širdies atverti ir konsultuotis su bendraamžiais. Galbūt todėl, dėl įgyto savarankiškumo, vienturčiai nuolat mąsto apie save, visai pamiršdami kitų žmonių interesus. Beje, šie dalykai galioja ne tik vienturčiams, bet ir pirmiems gimusiems, nors ir didelėje šeimoje augusiems, vaikams.
Vaiko egocentriškumas – tėvų problema
Kalbėdama apie vaikų auklėjimą R. Bieliauskaitė užsiminė, kad viena dažniausiai pasitaikančių klaidų – tėvų požiūris į vaiką. Pasak jos, labai svarbu nuo pat mažens pratinti vaiką viskuo dalintis ir savo elgesiu parodyti, kokiu pavyzdžiui vaikui reikėtų sekti. „Tėvai neretai nepasitiki vaikais, be reikalo nuvertina jų sugebėjimus ir stengiasi įvairias užduotis atlikti už juos. Toks požiūris – klaidingas, kadangi augantis vaikas pripranta prie išsisukinėjimo nuo atsakomybės“, – teigė psichologė.
Iliustruodama šį teiginį ji prisiminė tipinę mokinių tarpe dažnai pasitaikančią situaciją, kai, pavyzdžiui, vaikas pramiegojo ir nenuėjo į pamoką. Tokiu atveju tėvų sprendimas parašyti raštelį, kuriame būtų išdėstoma pateisinama priežastis – prastas sprendimas auklėjimo atžvilgiu.
Psichologė įsitikinusi, kad daug efektyviau vaikas suvoktų savo padarytą klaidą, jeigu jis pats, kad ir pavėlavęs, nueitų į mokyklą ir pasiaiškintų, kodėl jis vėlavo į pamoką. „Galbūt mokytoja pasižymės, kad jis vėlavo, galbūt parašys pastabą, galbūt ir nieko nesakys, tačiau tėvai neturėtų stengtis vaiko apsaugoti nuo pasekmės, jis turi pats ją išgyventi“, – sakė R. Bieliauskaitė.
Svarbu suprasti, kad tėvai, kurie perdėtai dažnai prisiima vaiko atsakomybę – pirmiausia augina ne egoistą, o savimi nepasitikintį žmogų. Vėliau, kai staiga nustojama paisyti vaiko norų, jam pradeda veržtis pykčio priepuoliai ir jis nesupranta, kad jis nėra vienintelis dėmesio centre.
R. Bieliauskaitės teigimu, vienturčiams užaugus ir patiems sukūrus savo gausią šeimą gali būti sunkiau ištverti chaosą namuose. „Tokiems žmonėms, ypač auginant ne vieną mažametį vaiką, tampa sunku suprasti, kodėl viskas nėra taip, kaip jie patys nori. Jie nesupranta, kodėl sprendimus apie tai, ką veikti savaitgalį – priima ne tik jie, o tam tikri daiktai atsiduria kitoje vietoje nei jis buvo įpratęs juos laikyti“, – sakė psichologė.
Auklėjimas – nuo mažų dienų
Psichologė teigė, kad vieni augę vaikai nėra linkę dalintis, tačiau, kaip ji pati sakė, dalybos – tai ne daiktai ar saldainiai – jiems sunkiau atverti širdį ir pasipasakoti kitiems apie savo jausmus. „Vaikai apie savo išgyvenimus nori kalbėtis su savo bendraamžiais, tačiau vienas augęs vaikas turi tik tėvus ir patį save. Tokias atvejais labiau išryškėja vaiko egocentriškumas“, – įsitikinusi R. Bieliauskaitė. Nepaisant to, vienturčiai vaikai su laiku išmoksta organizuoti savo vidinį gyvenimą: jie planuoja laiką, randa kuo užsiimti, jeigu iš prigimties yra ekstravertai – patys susiranda draugų.
R. Bieliauskaitė sako, kad dėl tokio nuolatinio mąstymo „ką veikti?“, tokie vaikai prisigalvoja įvairiausios veiklos, todėl neretai iš jų išauga labai kūrybingos asmenybės.
Psichologės teigimu, tiek egoizmas, tiek egocentrizmas yra susiję su vaiko patirtimi, todėl labai svarbu nustatyti tam tikras ribas, kuriose vaikas jaustųsi saugiai. „Vaikas turi suprasti, kad tėvai mato jo poreikius, – pasakojo R. Bieliauskaitė ir užsiminė, kad ribų nustatymas padeda vaikui geriau suprasti skirtingas erdves ir įvairius tėvų poelgius. – Jeigu su vaiku einate į parduotuvę prieš prasidedant mokslo metams, pasakykite, kiek pinigų planuojate konkretiems pirkiniams išleisti ir paaiškinkite, ką būtinai už juos reikia įsigyti. Vaikas turi suprasti, kad jis gali rinktis, tačiau jo pasirinkimas turi ribas.“
Kiekvienas žmogus turi savitą temperamentą: vienas judresnis ir reikalaujantis dėmesio, o kitam – svarbu pabėgti nuo žmonių šurmulio ir tiesiog ramiai pasibūti su savimi.
Visi vaikai skirtingai reaguoja į aplinką, tačiau nepaisant visų aplinkybių – daugelį dalykų jie išmoksta arba atsineša iš patirties. Nepaisant to, kiekvienam vaikui, sulaukusiam trejų, labai svarbu integruotis į socialinį gyvenimą. Vertėtų pradėti lankyti darželį, specialią mokyklėlę – svarbu, kad vaikas augtų tarp vaikų. Bendravimas – geriausia, ką kiekvienas tėvas gali duoti savo vaikui, tačiau vien suaugusio žmogaus čia neužtenka – tik augdamas tarp į save panašių draugų vaikas išmoks nebėgti nuo savęs ir pradės jausti atsakomybę už kitus.
