Vaiko gimimas tėvams suteikia daug džiaugsmo ir nepamirštamų akimirkų. Tačiau drauge kelia stresą ir baimę – laukia nauji įsipareigojimai, padidėjusi atsakomybė, nepažintos emocijos, bemiegės naktys. Kaip pavyksta su tuo susidoroti? „Susilauksite vaikų, pamatysite, kaip viskas klostysis savaime“, – tėvai žeria patarimus bevaikėms poroms. Iš tiesų žmogaus smegenys šiam svarbiam naujam etapui mus maksimaliai paruošia – laukiant vaikelio ne tik pasikeičia mąstymas, bet ir vystosi smegenys tam, kad šis iš pirmo žvilgsnio neįmanomas iššūkis taptų paprastas ir mielas.
Vaiko ir tėvų santykis susiformuoja dėl genetiškai paveldimų ryšių, tačiau įtakos turi ne tik tai. Kaip rodo naujausi tyrimai, už tai didžia dalimi atsakingos ir mūsų smegenys. Nauja gyvybė pakeičia nusistovėjusį gyvenimo ritmą, o drauge ir požiūrį į tam tikrus dalykus. Mokslininkai, atlikę virtinę tyrimų ir eksperimentų, nustatė, kad tam, kad tėvai galėtų susidoroti su tėvystės iššūkiais ir besikeičiančiu gyvenimu, turi pasikeisti jų mąstymas ir elgesys. O tai susiję ne tik su aplinkos, bet ir su fiziologiniais pokyčiais žmogaus smegenyse. Tapimas mama
Nėštumas ir vaiko gimimas parengia motiną būsimiems iššūkiams.
Motinos smegenys vystosi palaipsniui ir tai kartais sukelia nepageidaujamų pojūčių. Tarkime, kai kurios moterys pirmaisiais nėštumo mėnesiais skundžiasi galvos svaigimu. Mokslininkų teigimu, tai gali būti susiję su nežymiais smegenų susitraukimais. Tačiau net ir šie nemalonūs pojūčiai atsiperka su kaupu. Nustatyta, kad motinystė pagerina smegenų veiklą, didina atsparumą stresui, pagerina tam tikrus pažinimo procesus. Neurologė Pilyoung Kim magnetiniu rezonansu nustatė reikšmingus motinų pilkosios smegenų medžiagos pokyčius po gimdymo. Pastebėta, kad pilkosios medžiagos padaugėja tose smegenų srityse, kurios yra svarbios auginant vaiką. Įdomu tai, kad motinos, kurių pilkosios smegenų medžiagos padidėjimas buvo didžiausias, buvo pozityviausiai nusiteikusios savo atžalų atžvilgiu.
Dėl smegenyse vykstančių pokyčių iš savo poreikiais besirūpinančios moters pamažu virstama kitų globėja. Motinoms tampa nesunku atlikti kelis darbus vienu metu ir sėkmingai įveikti kasdienius iššūkius auginant vaiką ir tenkinant jo poreikius. Taigi kartu su vaiku gimsta ir nauja, neregėta moteriškoji pusė.
Dažnai nėščios moterys pirmame ir trečiame nėštumo trimestre skundžiasi trumpalaikės atminties pablogėjimu. Pirmame trimestre tai atrodo visiškai suprantama, nes ji dažniau galvoja apie būsimą kūdikį, rūpinasi ir jaudinasi dėl mažylio sveikatos. Dėl hormonų pokyčių organizme nėščiosios jaučiasi labiau pavargusios. Trečiame trimestre moterys suvokia būsimus gyvenimo pokyčius, laukiančias problemas, prasčiau miega. Nuoseklių tyrimų, kaip nėštumas paveikia atmintį, nėra atlikta daug, tačiau ir tų tyrimų rezultatai yra prieštaringi – vieni teigia, kad nėštumas įtakoja verbalinės komunikacijos ir atminties suprastėjimą, kiti tikina, kad nėščios moterys sugeba geriau ir tiksliau atlikti joms skirtas užduotis. Pastebėta, kad mažiau savimi pasitikinčios dailiosios lyties atstovės nėštumo metu save vertina prasčiau. Taigi mokslininkai daro išvadą, kad tokia būsena yra susijusi su saviverte ir savižina.
Norėdamas patenkinti savo poreikius ir atkreipti mamos dėmesį vaikas gali padaryti viską. Verkimas, unikalus kūdikio kvapas, įsikabinimas miniatiūrine rankyte į mamos pirštą yra tik nedidelės gudrybės, kurios stipriai veikia ir taip jautrią motinos nervų sistemą. Vaikas sukuria palankią aplinką, kurioje motinos smegenys gali dar labiau vystytis.
Paaštrėjusi uoslė padeda komunikuoti
Iš visų pojūčių reprodukcijai svarbiausia uoslė. Ji padeda pasirinkti genetiškai tinkamiausią partnerį, o gimus vaikui – su juo komunikuoti. Kaip ekstremaliausią uoslės poveikio pavyzdį mokslininkai pateikia Bruco efektą. Atlikus tyrimą su graužikais nustatyta, kad tam tikras kvapas net gali jiems sukelti savaiminį abortą. Jei partneris dingsta iš karto po patelės pastojimo, naujo kandidato kvapas slopina pagrindinių vaisiaus vystymuisi būtinų hormonų gamybą ir tai sukelia abortą. Taip patelė „apsaugo“ vaisių nuo naujojo partnerio galimo susidorojimo su juo.
Kadangi analizuoti žmogaus smegenis nėra paprasta, smegenų funkcijų, veiklos ir vykstančių pokyčių tyrimus mokslininkai dažniausiai atlieka su graužikais. Nustatyta, kad pasikeitus gyvenimo sąlygoms smegenys prisitaiko. Pavyzdžiui, pastojus daugėja už uoslę atsakingų neuronų, kurie padeda atpažinti atžalų specifinius kvapus ir juose užkoduotą žinią. Jauniklių kvapai atgraso žiurkes, tačiau, kai jos laukiasi, nemalonus pojūtis išnyksta. Taip pat ir nėščios moterys. Psichologė Alison Fleming nustatė, kad nėščios moterys ir motinos vertina vaikiškus kvapus palankiau nei tos, kurios vaikų neaugina. Tai svarbu, nes kvapas padeda sustiprinti ryšį.
Atsargesnės, bet drąsesnės
Gimus vaikui, motinos turi paskirstyti savo laiką taip, kad galėtų atlikti visus būtinus kasdienius darbus ir pasirūpinti vaiku. Netgi graužikų patelės pasmerktų jauniklius mirčiai, jei neitų ieškoti maisto ir visą laiką saugiai su jais tūnotų lizde. Kad žinduoliai galėtų rūpintis tiek savimi, tiek savo palikuonių poreikiais, turi jų vidurinėje smegenų dalyje įvykti pokyčių.
Norinti išauginti sveiką atžalą motina turi būti atsargesnė ir vengti bet kokios rizikos. Tačiau ji turi būti ir drąsesnė, kad galėtų jį apsaugoti bei pasirūpinti reikiamais ištekliais. Psichologė Jennifer Wartella, atlikusi tyrimą su žiurkėmis, pastebėjo, kad tiesioginės grėsmės akivaizdoje vaikingos ir nevaikingos patelės elgiasi skirtingai. Vaikingos ar žindančios patelės patiria mažiau baimės ir streso dėl labirinte atsiradusios kliūties. Motinos taip pat sugeba gerokai greičiau pasirinkti trumpesnį kelią iki narvo ir pasirūpinti jame paliktu jaunikliu.
Geresnės planuotojos
Siekdama nustatyti motinų gebėjimą „matyti į priekį“, Kelly Rafferty atliko kelis laboratorinius tyrimus. Tiriamos žiurkių patelės (turinčios ir neturinčios jauniklių) bėgiojo po nepažįstamus labirintus. Pabėgiojusios turėjo grįžti į savo narvus. Vienuose narvuose buvo vandens, kituose – ne. Vėliau žiurkės buvo vėl paleidžiamos į labirintą, kuriame buvo vandens. Pastebėta, kad patelės, kurios turėjo jauniklių ir kurių narvuose nebuvo vandens, labirinte praleido daugiau laiko ir vandens išgėrė daugiau nei žiurkės, kurių narvuose buvo vandens. Analizuojant skirtumus padaryta išvada, kad turinčios jauniklių patelės sugeba prognozuoti ateitį ir atitinkamai tam pasiruošti. Tikriausiai kone kiekviena mama prisimintų situaciją, kai žaibišku greičiu pagriebia puodelį su karšta arbata nuo stalo, pamačiusi, kad vaikas nori pasižiūrėti, kas jame.
Neurologė Kelly Lambert tyrė ir motinų dėmesingumą. Atlikusi keletą tyrimų ji pastebėjo, kad atžalų turinčios žiurkės greičiau supranta simbolių reikšmes ir geriau įsimena su maistu susijusius ženklus. Graužikams buvo rodomas paveikslėlis, kuriame pavaizduotos banguotos linijos, o paskui duodama maisto. Kitoje aplinkoje atsidūrusios žindančios žiurkės žymiai greičiau nei kiti graužikai pasinaudodavo įgyta patirtimi ir atkreipdavo dėmesį į pasikartojančias banguotas linijas, kurios padėdavo surasti maisto.
Hormonai apsaugo organizmą
Artėjant gimdymui, hormonams tenka ypatingas vaidmuo. Nuo jų veiklos nėštumo metu priklauso bendra moters sveikatos būklė. Endorfinai veikia kaip natūralios skausmą slopinančios medžiagos. Nėštumo metu jų kiekis nuolat didėja ir gimdymo metu pasiekia maksimumą – taip motina saugoma nuo gimdymo sukeliamo skausmo. Oksitocinas skatina gimdos susitraukimus, padeda išstumti vaisų, po gimdymo leidžia gimdai atgauti įprastą formą ir skatina pieno gamybą žindymo laikotarpiu. Neurobiologės Teresos Morales Guzman teigimu, dėl padidėjusio hormonų kiekio smegenys tampa atsparesnės aplinkai ir moteris apsaugoma nuo galimos žalos organizmui.
Tačiau ne tik motinos patiria svarbius pokyčius nėštumo ir vaiko auginimo laikotarpiu. Vyrų smegenys taip pat adaptuojasi reaguodamos į kintančią aplinką.
Tapimas tėčiu
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jokio ryšio tarp to, ką patiria būsima mama ir šalia jos esantis vyras, nėra. Visus devynis nėštumo mėnesius moters organizmas gamina hormoną oksitociną, kuris padeda formuotis motinos ir vaiko ryšiui. Netgi moters ir įsčiose esančio vaisiaus širdžių dūžiai dažnai suvienodėja. O gimus kūdikiui, ryšį stiprina maitinimas krūtimi. Tai, ką tėtis gali pasiūlyti ateinančiam mažyliui, mažiau pastebima. Tačiau jis besąlygiškai reikalingas tolimesniam vaiko vystymuisi. Kaip rodo tyrimai, tėvo ir vaiko ryšys turi didelę reikšmę – augdamas tik su mama vaikas vėliau gali turėti daugiau emocinių problemų, būti menkesnės savivertės, agresyvus, priklausomas ir pan.
Tėvo ir vaiko ryšys taip pat paremtas biologiniu mechanizmu. Pavyzdžiui, psichiatras Erich Seifritz nustatė, kad tiek motinos, tiek tėvo smegenys vienodai reaguoja į vaiko verksmą. Nors tyrėjams nepavyko tiksliai pasakyti, kaip pasikeitė asmenų smegenys susilaukus vaikų, jos adaptavosi taip, kad atpažintų vaiko pagalbos šauksmą ir užtikrintų jo išgyvenimą.
Formuojasi nauji neuronai
Gloria K. Mak ir Samuel Weiss siekė nustatyti, kaip palikuonys pakeičia tėvo smegenų struktūrą. Pastebėta, kad graužikams patinams susilaukus palikuonių tam tikrose smegenų srityse formuojasi nauji neuronai, kurie padeda lengviau prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų ir užtikrina kokybišką rūpinimąsi jaunikliu. Vis dėlto naujų neuronų augimas būdingas tik tiems patinams, kurie būna kartu su jaunikliais (tame pačiame narve). Jei patinas iškeliamas į kitą narvą tik gimus atžalai, neuronų nedaugėja. Mokslininkai teigia, kad tai padeda formuotis tėvo ir vaiko ryšiui. Tik nuolat rūpinantis ir palaikant fizinį kontaktą susiformuoja ryšys, kuris užfiksuojamas atmintyje ir gali būti atgaivinamas net atskyrus tėvą ir vaiką kelioms savaitėms. Mak ir Weiss tyrimų duomenys įrodo, kad tėvai atpažįsta savo mažylių kvapą, net jei buvo atskirti kelioms savaitėms po to, kai buvo suformuotas fizinis kontaktas su gimusiu jaunikliu.
Vyriški hormonai
Ne tik moterų hormonai atlieka didelį vaidmenį auginant vaiką. Mak ir Weiss nustatė, kad už naujų neuronų gamybą tėvų smegenyse yra atsakingas hormonas pralaktinas (hormonas, kuris moterims skatina pieno gamybą). Pastebėta, kad sutrikdžius jo gamybą nauji neuronai nebesivysto. Taip pat užfiksuota, kad tėvų, turinčių daugiau hormono oksitocino organizme, stipresni tėviški instinktai ir motyvacija rūpintis kūdikiu pirmaisiais jo gyvenimo mėnesiais.
Mokslininkai Atsuko Saito ir Katsuki Nakmura analizavo beždžionių tėvų dalijimosi maistu įpročius. Marmozečių patinai paprastai maitina savo jauniklius tik pirmaisiais jų augimo mėnesiais. Po šešių mėnesių jie paliekami likimo valiai. Kad suprastų, kas lemia tokius elgesio pokyčius, mokslininkai padidino oksitocino kiekį patinų organizme. To pakako, kad tėvai taptų nuolaidesni savo alkaniems jaunikliams.
Pralaktinas ir oksitocinas turi įtakos socialiniams ryšiams, todėl nenuostabu, kad jie be galo svarbūs formuojant tėvo ir vaiko ryšį. Naujausi tyrimai pateikia ir netikėtesnių atradimų. Psichologė Elizabeth Gould pastebėjo, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp streso hormono kortizolio ir struktūrinių pokyčių smegenyse. Stresas gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį smegenų veiklai. Tai priklauso nuo situacijos. Pavyzdžiui, susidūrus su neigiamu stresoriumi priešu, sustoja naujų neuronų gamyba. Tačiau teigiami stresoriai – seksas ar sportas – padidina kortizolio kiekį, stimuliuoja smegenų veiklą ir skatina ląstelių augimą. Iššūkis būti tėvu patenka į šių teigiamų stresorių kategoriją.
Nustatyta, kad vyrai, turintys daugiau testosterono, yra mažiau jautrūs vaiko poreikiams. Taip pat pastebėta, kad maždaug prieš tris savaites iki gimstant vaikui vyro testostorono kiekis sumažėja maždaug trečdaliu. Tai padeda rūpintis naujagimiu ir daugiau laiko praleisti tiek su mama, tiek su vaiku. Tėvų hormonai normalizuojasi, kai vaikui sueina šešios savaitės, o į pradinį lygį grįžta maždaug tuo metu, kai vaikas pradeda vaikščioti.
Tėvo ir vaiko ryšio kūrimas
Jau išsiaiškinome, kaip vaiko atėjimas į šį pasaulį veikia tėvų smegenų vystymąsi. O kaip su vaikais? Ar tėvo buvimas veikia ir jų smegenis? Norėdama atsakyti į šį klausimą neurobiologė Katharina Braun atliko eksperimentą su degu šeimynėlėmis. Šie graužikai dalijasi atsakomybe už rūpinimąsi jaunikliu. Kaip ir žmonės, degu patinai prausia ir globoja ką tik gimusius jauniklius. Mažyliams paūgėjus, patinai su jais žaidžia – gainioja jauniklius ir taip formuoja jiems svarbius įgūdžius. Su abiem tėvais augančių jauniklių smegenys vystosi normaliai. Tačiau graužikų, augusių tik su motina, smegenyse aptikta mažiau sinapsių – jungčių tarp dviejų neuronų, pritaikytų signalams perduoti. Jų smegenys taip pat buvo blogiau išsivysčiusiose tose srityse, kurios atsakingos už sprendimų priėmimą, atpildą bei emocijas. Ir nors šių tyrimo rezultatų negalima tiesiogiai perkelti žmonėms, mokslininkai daro prielaidą, kad tėvo nebuvimas taip pat smarkiai veikia kūdikio vystymąsi. Galbūt dėl to tėvų neturintys vaikai dažnai turi elgesio ir bendravimo problemų.
Svarbu turėti ir mamą, ir tėtį, tačiau dar svarbiau vaiko vystymuisi – sukurti kokybiškus santykius ir bendravimą. Naujausių tyrimų duomenimis, nustatyta, kad tėvai, kurie įsivaikina vaikus, nuolat su jais bendrauja, palaiko ryšius ir kuria socialinius santykius, teigiamai veikia tiek savo smegenų vystymąsi, tiek įvaikio socialinį elgesį.
Vaiko gimimas kontroliuoja ir lemia mamos hormonų gamybą ir kitimą, o moters hormonų pokyčiai lemia tėvų smegenų pasikeitimus ir formuoja tėvystės pojūčius. Kuo daugiau laiko praleidžiama su vaiku ir rūpinamasi juo, tuo stipresnių pokyčių vyksta smegenyse ir formuojami motiniški ir tėviški jausmai bei elgesys.
