Jaunystės meilė chirurgui neišblėso net iki gilios senatvės

„Mano pirmoji ir paskutinė meilė”, – taip apie savo antrąją žmoną Veroniką (88 m.) kalbėjo auksinių rankų chirurgas Petras Norkūnas (99 m.). Nors vilniečius jaunystėje užklupo meilė iš pirmo žvilgsnio, sujungti likimus jiems pavyko tik beveik po 30 metų, kai abiejų pirmosios šeimos jau buvo iširusios.

Daugiau nuotraukų (1)

Danutė Jonušienė ("Gyvenimo būdas")

Aug 19, 2012, 9:20 PM, atnaujinta Mar 17, 2018, 7:11 AM

Kelias Lietuvos chirurgų kartas išugdęs vilnietis P. Norkūnas, spalio mėnesį švęsiantis savo 100 metų jubiliejų, iki šiol neblogai jaučiasi, yra žvalus ir laimingas.

Tai – didelis jo žmonos, buvusios finansininkės Veronikos nuopelnas.

Daugiabutyje Lazdynų rajone gyvenantis chirurginės onkologijos pradininkas P.Norkūnas kasdien stengiasi nueiti bent 3 kilometrus, namuose lieka tik tada, kai būna prasti orai.

Dviejų kambarių butas kuklus – knygos, paveikslai, keliasdešimties metų senumo baldai. Viskas, ko reikia, – po ranka.

„Mėgstu pasivaikščioti, nors mano palydovė dažnai būna lazda. Kasmet jaunėju, bet stengiuosi nenuvargti, nepersivalgyti”, – juokavo ilgaamžis.

Neužgauti kito žmogaus, nepykti, nelaikyti širdyje apmaudo – tokių taisyklių laikydamasis P.Norkūnas niekada niekuo nenusivylė, nors daug gyvenime patyrė.

„Gyvenu karališkai. Man labai pasisekė, nes turėjau mėgstamą darbą, galėjau daug kam padėti, o savo žmoną Veroniką įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Tai – antroji mano pusė, kurios daugeliui nepavyksta surasti”, – prisipažino pašnekovas.

Būti chirurgo žmona nėra lengva. Nebijantis rizikuoti P.Norkūnas atlikdavo sudėtingas onkologines operacijas, kurios užsitęsdavo iki vėlumos.

Ne paslaptis, kad P.Norkūno pacientams labiau pasisekdavo nei kitiems – greičiau gydavo žaizdos, jos retai supūliuodavo, pasitaikydavo kur kas mažiau komplikacijų.

P.Norkūnas daug prisidėjo prie naujos medicinos šakos plėtros. Jam dirbant tapo įprasta operuoti pacientus, sergančius tiesiosios žarnos, skrandžio, stemplės, plaučių ir krūtų vėžiu.

Kartais talentingas gydytojas grįždavo iš ligoninės namo paryčiais, o šeštą valandą ryto vėl skubėdavo į Vilniaus universiteto Onkologijos institutą, kuriame dirbo nuo pirmųjų pokario dienų iki 2002-ųjų.

Viena namuose laukdama savo vyro Veronika negalėdavo ramiai miegoti.

„Imdavau galvoje rimuoti eiles. Tie mano eilėraščiai nebuvo vertingi, bet jie padėdavo nusiraminti, o kai vyras sugrįždavo, stengdavausi jį palepinti gardesniu kąsniu”, – apie laimingą santuoką pasakojo Veronika.

P.Norkūno, gimusio 1912-ųjų spalio 19-ąją, vaikystė bėgo lenkų okupuotame Vilniaus krašte, Marijampolio kaime. Nuo mažumės tėvai Petrą lenkė prie darbo.

Būdamas vaikas per vasarą jis ganydavo kiaules.

„Dirbau iš reikalo, o ne todėl, kad labai to norėjau. Bet fizinis darbas išėjo į naudą – tai drausmino mane, sustiprino raumenis”, – sakė P.Norkūnas.

Jo sesuo buvo „Ryto” mokyklos mokytoja, todėl į lenkų okupuotą Marijampolį daug kas atvykdavo iš Lietuvos, sodyboje yra lankęsis būsimasis arkivyskupas Mečislovas Reinys.

Kai lenkai uždraudė Petro seseriai mokytojauti, ji baigė akušerių mokyklą ir priimdavo gimdymus.

P.Norkūnas iš pradžių mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kaip ir jo brolis Pranas. Mokydamasis penktoje klasėje jis parašė rašinėlį apie tai, kad užaugęs svajoja būti gydytoju ir nuveikti daug gerų darbų.

Šį rašinį perskaitęs mokytojas kritikavo Petrą, esą jam reikėtų tapti kunigu, o ne gydytoju.

Augusiam pamaldžioje šeimoje gimnazistui toks patarimas labai tiko.

Vilniaus kunigų seminarijoje baigęs teologijos mokslus P.Norkūnas taip ir nebuvo įšventintas.

„Pamačiau, kad gyvenime būna bjaurių dalykų, kai kunigas yra bejėgis.

Mane varžė ir tai, kad Vilniaus krašte būti geru kunigu galėjo tas žmogus, kuris buvo lenkomanas, o ne Lietuvos patriotas. Man tai labai nepatiko”, – tikino P.Norkūnas.

Teologijos studijos turėjo didelės įtakos būsimo gydytojo asmenybei. Jis sugebėdavo susivaldyti, neparodyti emocijų, išlikti taktiškas.

Sekdamas vyresnio brolio Prano, vėliau tapusio garsiu chirurgu, ir sesers pėdomis, Petras vėliau pasirinko mediciną ir išvyko studijuoti į Kauną.

Su savo antrąja žmona Veronika jis susipažino Vilniuje pasibaigus karui.

Kartą Veroniką pakvietė vienas pažįstamas į vakarėlį, kur buvo jaunas gydytojas Petras, toks juokingas – apsivilkęs rusų kareivių uniformą ir apsiavęs geltonus amerikietiškus batus.

Keletą kartų juodu dar buvo susitikę, sykį jaunas gydytojas pasiėmė Veroniką važiuodamas pas ligonį į kaimą, o į vieną pasimatymą P.Norkūnas neatėjo, nes tą dieną mirė jo tėvas. Tačiau apie tai nieko nežinojo Veronika.

Žlugus pasimatymui išsiskyrė ir jų keliai.

Ištekėjusi už kito vyro Veronika nebuvo laiminga. Jos duktė mirė nuo plaučių uždegimo išgyvenusi vos 17 dienų, nes tuo metu buvo labai sunku gauti antibiotikų.

Moteris žinojo, kad jos mylimasis susilaukė trijų sūnų Algirdo, Kęstučio ir Gedimino, todėl atsitiktinai sutikusi jį pasiteiraudavo, kaip sekasi auginti didelę šeimą.

Paaiškėjo, kad P.Norkūno šeiminis gyvenimas taip pat nenusisekė.

Puikų balsą turinti pirmoji chirurgo žmona Aldona dainavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro chore. Vėliau jie išsiskyrė.

1972-aisiais P.Norkūnas vedė Veroniką. Iš pradžių trys sūnūs kritiškai vertino savo tėvo išrinktąją.

Vėliau nustebo, kad jų tėvas puikiai atrodo. Ėmę svarstyti, kodėl jų tėvui taip gerai sekasi, suprato, kad Veronika jį labai myli.

Lietuvos chirurginės onkologijos pradininkas, chirurgų tėvas – P.Norkūnas nemėgsta tokių skambių apibūdinimų, nors su jo darbais yra siejama onkologijos pažanga šalyje.

Kuklus ir drovus gydytojas ne veltui buvo vadinamas auksinių rankų chirurgu. P.Norkūnas turėjo Dievo dovaną – be modernios technikos sugebėdavo atlikti sudėtingas operacijas.

Talentingas medikas valdė skalpelį tarsi virtuozas. Jis dirbo ne tik pilvo chirurgijos srityje.

Profesorius Konstantinas Valuckas, vadovaujantis Vilniaus universiteto Onkologijos institutui, neprisiminė nė vieno skundo, kad kas nors būtų buvęs nepatenkintas chirurgu P.Norkūnu.

Nors buvo eksperimentuotojas, ieškantis naujų diagnostikos ir gydymo metodų, jis nesiekė pripažinimo, nekonkuravo su kitais, ypač jaunesniais gydytojais, galinčiais užimti jo vietą.

Atidus ir dėmesingas P.Norkūnas turėjo specialų dienoraštį, kuriame aprašydavo kiekvieną operuotą pacientą.

Pirmosios žmonos Aldonos, sirgusios krūties vėžiu, P.Norkūnui nepavyko išgelbėti, nors jaunus chirurgus jis nekart mokė, kaip šalinti piktybinio auglio pažeistą krūtį.

„Neturėjau jėgų jos operuoti, operavo kolega. Darėme viską, kad ją išgelbėtume, bet kartais liga būna stipresnė”, – prisipažino P.Norkūnas.

O apie vieną atvejį jis galėtų papasakoti prikeltas net naktį. Kartą P.Norkūnas ketino išeiti iš operacinės, bet atėjusi gydytoja paprašė jo nenusiplauti rankų, nes būtina skubiai operuoti dar vieną ligonę.

P.Norkūnas žvilgtelėjo į ją, pamatė didelį pilvą. „Ar esate nėščia?” – sunerimęs paklausė medikas.

„Ne, aš neturiu vyro”, – tikino pacientė.

Kadangi buvo pakitusi gimda, chirurgas pakvietė patyrusį ginekologą, o šis įtarė piktybinį auglį. Padarius pjūvį paaiškėjo, kad tai – nėštumas.

Nors tąkart P.Norkūnas pats neoperavo, po šio atvejo jis tapo kur kas reiklesnis – kol visko nepatikrindavo, nesiimdavo operuoti.

Iš trijų sūnų P.Norkūno pėdomis pasekė tik Gediminas, kuris yra Vilniaus universiteto Santariškių klinikų širdies chirurgas, o iš septynių anūkų vienintelis Mindaugas pasiryžo tapti gydytoju.

„Tikiu, kad mano senelio širdis ilgai plaks. Nesu matęs kito tokio ramaus žmogaus.

Prisimenu, kaip auditorijoje senelis skaitė paskutinę savo paskaitą. Tąkart jis naudojo techninę įrangą, kurią matė pirmą kartą, bet liko ramus”, – kalbėjo šiuo metu širdies chirurgijos rezidentūroje besimokantis chirurgo anūkas M.Norkūnas.

Artėjantį šimtmetį paminėjo dokumentiniu filmu

Kai sveikatos laidų vedėjai vilnietei Janinai Budreikienei (nuotr.) pavyko sukurti dokumentinį filmą apie garsų gydytoją, paaiškėjo, kad jo trukmė – kelios valandos.

„Trumpink, nesąmonė, kas turės kantrybės tiek žiūrėti apie mane”, – P.Norkūnas tąkart buvo griežtas ir nesukalbamas.

Ruošdamiesi naujo dokumentinio filmo peržiūrai jo kūrėjai kvietė atvykti į renginį P.Norkūną su žmona Veronika. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus salė, kurioje neseniai vyko filmo premjera, yra trečiame aukšte. „Profesoriau, nesijaudinkite, užnešime laiptais jus su žmona Veronika”, – tikino renginio organizatoriai. „Jokiu būdu, juk mes dar nesame lavonai”, – atkirto žodžio kišenėje neieškantis medikas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kodėl iškrėsta Darbo partijos būstinė?
Gyvai
Gyvai: komentarai apie Vilniuje kilusį gaisrą ir situacijos suvaldymą