Po ilgu vienuolės abitu – netektį patyrusios motinos širdis

Stoti į Rašytojų sąjungą sulaukus aštuoniasdešimties? Vienuolė sesuo Gynė dėl to nesuabejojo. Net liga jai gali būti įkvėpimo šaltinis. Neseniai ketvirtą poezijos knygą išleidusios vienuolės kūrybinį kelią aptemdė tik sūnaus Audriaus netektis.

Daugiau nuotraukų (1)

Danutė Jonušienė ("Gyvenimo būdas")

Dec 17, 2012, 10:05 AM, atnaujinta Mar 14, 2018, 2:31 PM

Aštrus protas, gera atmintis, humoro jausmas lydi seserį Gynę kaip ir iš rankos nepaleidžiama lazda. Tiesa, gyvenant vienuolyne daug judėti nėra kur. Iš celės – į restauruotą koplyčią, bažnyčią, menę, kur retkarčiais vyksta kūrybos vakarai.

Atsisėdusi vienuolė užkelia sutinusią koją ant taburetės, įremia žvilgsnį į pašnekovą ir klauso, o atsisveikindama dailiu braižu užrašo linkėjimą.

Ar įmanoma kurti eiles, kai nuo pasaulio skiria vienuolyno siena? Jei lyrika neįsivaizduojama be erotikos, ką daryti davus įžadus?

Sesuo Gynė ilgai neieško atsakymo į tokius klausimus. Jos ketvirtoje knygoje „Tą valandą” nėra tuščių žodžių.

Tamsiai mėlynas abitas – kasdienis rūbas, kurį vilki Gynė Dineikaitė, gydomosios kūno kultūros pradininko Lietuvoje Karolio Dineikos duktė.

Įkūręs Druskininkuose fizinės kultūros ir klimato terapijos parką K.Dineika padėjo susigrąžinti sveikatą tūkstančiams žmonių.

Ilgaamžiškumo genus paveldėjo ir jo duktė Gynė, kuriai šiemet vasarį sukako 80 metų.

Priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą katechetė juokavo: „Esu ligota, sena, o vis tiek priėmė.”

Jei ne kūno silpnumas, daug ką stebintų vienuolės kūrybiškumas.

Gyventi šia diena lyg ji būtų paskutinė – tokia sesers Gynės nuostata.

Jos poezijoje nėra konflikto, kuris dažniausiai būna meno varomoji jėga, ji siekia darnos, o žodžiai atranda savo vietą, kaip verbos rišėjos pirštai žino, kur dėti kokią žolelę.

Gynė yra moters krikšto vardas, o stodama į vienuolyną ji gavo dar ir Elžbietos vardą.

Kadangi Švč.Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolyne galima pasirinkti vardą iš kelių, Gynė išsirinko krikšto vardą.

Socialiai remtiniems žmonėms sesers Gynės vardas daug reiškia. Atėję pasiklausyti jos rengiamų paskaitų vargdieniai nelieka alkani, vienuolyne gauna lėkštę sriubos.

Sesuo Gynė nepamokslauja, nepriekaištauja. Ji siekia įkvėpti viltį, parodyti kelią, kuriuo eidami atstumtieji rastų artimo meilę, nuoširdumą, draugystę, užuojautą.

Vienuolės tėvas K.Dineika ne veltui sakydavo savo vaikams: „Reikia mylėti kiekvieną žmogų, būti geram su kiekvienu. Galbūt kaip tik tam, kurio nemėgsti, esi labiausiai reikalingas.”

Atiduoti save, o ne ką nors gauti – šis požiūris nesvetimas seseriai Gynei.

Vienuolyno menėje neseniai buvo surengtas G.Dineikaitės kūrybos vakaras, poetės balsas skambėjo aiškiai ir gyvai.

Aštuoniasdešimtmetės tartis buvo aiški kaip aktorės, ne veltui nuo mažumės ji svajojo apie sceną, su draugėmis rašydavo pjeses ir mėgdžiodavo savo dėdę aktorių Viktorą Dineiką.

„Prieš akis gyvenimas tarsi fortepijono klaviatūra: balta ir juoda”, – kalbėjo amžinuosius įžadus davusi našlė, kurios prieglobsčiu pastarąjį dešimtmetį tapo kelių kvadratinių metrų dydžio celė.

Ruošdamasi kūrybos vakarui vienuolė prastai miegojo, nuogąstavo, kad susirinkus klausytojams ims dusti, nuo jaudulio neįstengs ištarti nė žodžio.

Ilgai bendrauti ji nesugebėtų dėl sveikatos sutrikimų, negalavimų yra daugiau, nei galima suskaičiuoti abiejų rankų pirštais.

Bet poetė ramiai skaitė eiles, nors prieš keletą mėnesių palaidojo savo sūnų Audrių Dineiką, Lietuvos parapsichologų asociacijos prezidentą. Jam buvo 52-eji.

Medikai ilgai kovojo dėl jo gyvybės, nes dėl kasos uždegimo išsivystė sunkių komplikacijų, neatgavęs sąmonės jis mirė ligoninėje.

Paskutinis motinos ir sūnaus susitikimas buvo tylus: „Nuvažiavau, pabuvau prie jo, nedaug galėjau padaryti. Mes visi kada nors susijungsime.”

Taip gali kalbėti žmogus, žinantis, kad gyvenimas nesibaigia mirtimi, o yra amžinas.

Nusiraminimą moteris randa kurdama eiles. Sesuo Gynė vienturčiam sūnui dedikavo ne vieną eilėraštį, daugelį jų moka mintinai, tik neprisimena naujausio, kurį parašė grįžusi iš sūnaus laidotuvių.

Jei ir prisimintų, negalėtų garsiai perskaityti – neišverktos ašaros užspaustų krūtinę.

Motinos širdyje dar neužgijo žaizda. Kaip viename eilėraštyje yra sakiusi sesuo Gynė, tai, „ko negali išreikšti žodžiais, lieka virpėti širdyje ir ore”.

Telieka laukti, kol kas nors nušveis sielą „nelyginant seną virdulį”.

Kai gimė sūnus Audrius, gydytojai nustatė, kad Gynės plaučiuose atsivėrė kavernos. Tada moteris manė, kad nedaug liko gyventi, ir skyrė eilėraštį sūnui.

Iki šiol sesuo Gynė prisimena šias eiles: „Grumstas tau prabils, būk žmogumi/lyg uosis žemės syvus imk/į saulę kilk/jei purtys vėjai nelabieji/nepavark, nebraškėk danguje/mano balsą girdėk/grumstas tau prabils, žvaigždės atkartos.”

„Kiekvienas sūnaus prisiminimas man drasko širdį, su tuo neįmanoma susitaikyti. Kitas dalykas, kai netektį suvoki antgamtiškoje šviesoje”, – aiškino vienuolė.

Stiprybės jai teikia malda, tikėjimas, kad mirusiam sūnui yra viskas gerai.

Gimusios Alytuje, gyvenusios Kaune ir Druskininkuose G.Dineikaitės kelias į seseriją buvo vingiuotas.

1956-aisiais tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute ji baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas, mokytojavo Alovėje, Druskininkuose, dirbo Vilniaus knygų namuose, turistų klube, kurčiųjų internate.

„Jaunystėje jaučiau pašaukimą būti vienuolė, bet buvo gūdūs sovietiniai laikai, vienuolijos buvo nutarusios nieko nepriimti, kad neįsibrautų saugumo šnipės”, – prisimena pašnekovė.

Ištekėjusi 23-ejų Gynė nerado laimės šeimoje. Tądien, kai tuokėsi, ji suprato, kad blogai pasirinko.

Praėjus šešeriems metams nutrūko Gynės santuoka, o gimusiam sūnui Audriui tebuvo vieneri. Dar po dešimtmečio moteris sužinojo apie buvusio sutuoktinio mirtį.

Jam trūko skrandis, tačiau apie nelaimę Gynei niekas nepranešė, nes ilgai nebuvo nustatyta mirusiojo tapatybė.

Dar vienas likimo smūgis našlei buvo žinia apie gimdos vėžį. Gynei buvo 48-eri. Liga greitai plito, moteris nebuvo tikra, kad pasveiks.

Pageltusią kaip olandiškas sūris, vemiančią ir viduriuojančią Gynę iš ligoninės savaitgaliui parveždavo jos brolis Vincas Dineika. O pirmadienį ji grįždavo į palatą tęsti gydymo.

„Vabalėlis, bet deimantinis”, – savo seserį vadindavo rašytojos Vidmantės Jasukaitytės vyras Vincas.

Tąsyk Gynė įveikė vėžį, nes prisiminė savo tėvo K.Dineikos sukurtus nemedikamentinius gydymo būdus.

Pavyzdžiui, nusipirkęs šepečių K.Dineika masažuodavo operuotiems ligoniams krūtinę. Tokiu būdu stimuliuodamas kraujotaką jis apsaugojo ne vieną pacientą nuo plaučių uždegimo.

K.Dineika gydė ne tik Antano Smetonos laikų inteligentiją, jis padėjo ir komunistų partijos lyderiui Antanui Sniečkui bei kitiems sovietinės nomenklatūros atstovams.

Nors Gynė ištvėrė sudėtingą onkologinę operaciją, daug jėgų atėmė vėliau taikytas spindulinis gydymas.

„Buvo labai sunku – jutau, kad gyvenu kaip vienuolė, pasikliaudama vien Dievu”, – kalbėjo apie savo patirtį moteris.

Kai vėžys šiek tiek atsitolino, 1985-aisiais, našlė surado vienuoliją. Dar po trejų metų ji davė laikinuosius įžadus. Kai vėliau Gynei buvo pasiūlyta duoti amžinuosius įžadus, ji taip ir padarė.

Kol vienuolynas buvo remontuojamas, jo narės gyveno atskiruose butuose.

Nuo 2001-ųjų, užleidusi savo butą sūnui Audriui, vienuolė įsikūrė celėje, kur, kaip rašė viename savo eilėraštyje, „ateina mėlynas vakaras”.

Smalsumas Gynei padėjo išmokti ir gestų kalbą. Atkūrus nepriklausomybę, kai mokykloje buvo galima dėstyti tikybą, ji sulaukė pasiūlymo įsidarbinti kurčiųjų internate.

Iš pradžių ji manė, kad pasirinkus kitokį darbą galėtų labiau save išreikšti. Pasirodo, klydo.

„Kai atėjau į kurčiųjų mokyklą, buvo pertrauka. Koridoriuje vaikai čiauškėjo kaip paukštukai. Tie garsai mane taip sugraudino, kad išmokau gestų kalbą ir dėsčiau kurtiesiems 13 metų”, – prisipažino pašnekovė.

Metų našta vienuolei nėra didžiausia bėda – atsikvėpti neduoda vis nauji negalavimai.

Kai pernai vienuolė pateko į medikų rankas, jos širdies kraujagyslės buvo beveik užakusios. Medikai įspėjo, kad vienintelė išeitis – šuntavimas.

Šį rudenį vienuolė vėl atsidūrė ligoninėje. Paaiškėjo, kad jos skydliaukė yra apraizgyta auglių, o nuo menkiausio judesio lūžta trapūs kaulai.

Ruošiantis skydliaukės operacijai vėl buvo patikrinta širdies veikla, paaiškėjo, kad viskas nėra taip blogai.

„Jūsų širdis stipri”, – nudžiugino vienuolę gydytojas.

„Mano širdis labai silpna, turiu dokumentus”, – parodė moteris.

Susipažinę su sesers Gynės ligos istorija medikai negalėjo patikėti, kad prieš jų akis yra ta pacientė.

Paaiškėjo, kad šuntavimo operacijos nebereikia.

„Turbūt man padėjo angelai sargai”, – šypsojosi vienuolė.

Gailestingumu pasižyminti sesuo Gynė jautri ir kitų bėdoms. Vieną nutikimą, kuris ją net paguldė į ligos patalą, vienuolė prisimena iki šiol.

Tai atsitiko daugiau nei prieš 30 metų. Buvo žiema, vėlus vakaras, siautė pūga.

Į autobusą, važiuojantį Druskininkų link, įlipo įkaušęs vyras. Kad jis nesikabinėtų, sesuo Gynė nusigręžė.

Vyras užmigo. Jis atsibudo, kai autobusas buvo pravažiavęs Merkinę. Tada keleivis paprašė sustoti ir išlipo. Jo poelgis pasirodė keistas vairuotojui, nes iki artimiausios gyvenvietės buvo apie 30 kilometrų.

Vienuolė ėmė būgštauti: „Vyras buvo girtas, sušals ir numirs.” Ji ėmė karštai melstis, prašydama susargdinti ją, o ne tą vyrą. Kitą dieną plaučių uždegimas paguldė moterį į patalą.

Po daugelio metų skaitydama atsiminimus apie kunigą Juozą Zdebskį Gynė sužinojo, kas toliau nutiko įkaušusiam pakeleiviui.

Pasirodo, kunigas važiavo tuo pačiu keliu. Už Merkinės posūkio, kur beveik nebūna pėsčiųjų, jis pastebėjo svirduliuojantį vyrą. Pasisodinęs šalia kunigas J.Zdebskis aplankė ne vieną kaimą, kol rado trobą, kurioje gyveno girtuoklio šeima.

Tąsyk J.Zdebskis vėlavo į susitikimą, todėl išgirdo ne vieną priekaištą: „Tu smarkiai vėluoji. Terliojiesi su girtuokliu. Iš kur tavo tokia kantrybė?”

Kunigas atsakė: „Jame yra Kristaus veidas.”

Vilkėdama vienuolės rūbą Gynė nesutrinka ir tada, kai moterys kreipiasi į ją pagalbos.

Sykį ji išgelbėjo šeimą nuo skyrybų, nes vyras buvo uolus katalikas, o jo žmona – ne.

Nusivylusiai žmonai vienuolė patarė: „Jei bažnyčioje nejauku, eik pas vyrą, rodyk jam savo meilę, kad suprastų – Dievas yra ir už bažnyčios.”

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.