Vyras ir moteris – naujas pasaulis seniai sutvertame pasaulyje (konkurso rašinys)

Temo. Mano kūnas buvo apraizgytas rankų, kurių šeimininkas net nežinojo, ką reiškia apkabinimo šiluma. Mudu stovėjome dundėjimo erdvėje, kuri neturėjo nei pradžios, nei pabaigos. Monotoniškas garsas tai sustiprėdavo, tai vėl buvo vos tegirdimas. Mano mintys jau seniai buvo palikusios realų pasaulį… Jos lyg paukštė ieškojo pritvinkusio lietaus debesies.

Tai buvo traukinių stotis. Likimo stotis… Kaip bepavadintum tą vietą, aišku tik viena – ji pakeitė mano gyvenimą.

Tuomet kai išsvajotieji debesys buvo tik mano akys, o lietus – ašaros, aš palikau šią stotį – prisiminimų apie vandens stokos būvį ir saulės nualintų pilkų akmenų draugiją. Išdžiūvusia burna ir sūriais, paraudusiais skruostais įlipau į to monotoniško dundėjimo kaltininką – traukinį.

Viena kaip pirštas, liūdnomis paraudusiomis akimis sugrįžau į kupe, kur jau buvau palikusi savo bagažą. Vos tik pažvelgus suvokiau, kad mano vieta jau užimta. Kūną vėlei apėmė praradimo jausmas.

Taip, šįsyk tai buvo tik prarasta vieta, bet tą akimirką jaučiausi niekam nebereikalinga – neturėjau vietos nei kupe, nei gyvenime.

Nulėkiau prie paskutiniojo lango. Mačiau tik didelio miesto šviesas, jaučiau veidą džiovinančio vėjo gaivą ir ašarų sūrumą burnoje. Mano protas jau nebesuvokė, kokia tų ašarų priežastis: prarasta vieta kupe ar artimo širdžiai žmogaus, žeidžiančio, skaudinančio, bet tikrojo būdo pažinimas. Akivaizdu, kad kūnas verkė, o siela?

Žaižaruojančių akių žvilgsnis nukrypo į mane. Tokių akių dar niekur nebuvau mačiusi! Raiškios, klykiančios, tylinčios, bet daug ką pasakančios akys tarsi pervėrė mano esybę, užpildė kūną žvilgsnio šiluma, bet nesukėlė jokio noro pažinti. Tesinorėjo trumpam atitrūkti nuo žemiškojo pasaulio. „Ar jis vertas tavo ašarų“, – paklausė nepažįstamų akių šeimininkas.

Ką žmogus gali atsakyti, kai dvasia nėra kūno palydovė? Tyla. Mano kūnas kūkčiojo ir vis dar tebesvaidė žemėn ašaras.

Erdvėje skambėjo mudviejų žodžiai, tačiau aš jų negirdėjau. Jutau tik vaisines arbatos skonį, saldų šokoladą… žodžiai, žodžiai, žodžiai! Tiesiog paskendau laike, tačiau privalėjau atsipeikėti.

Pajutau kažką, kas privertė nubusti. Bučinys. Jis tik vėliau privertė mane susimąstyti.

Laiko tėkmė: sekundė, valanda, para, savaitė, mėnuo, metai… ir tas pilkas gatvės akmuo pavirto rože. Mano kūnas nuolat buvo apraizgytas ranku, kuriu šeimininkas žinojo ką reiškia apkabinimo šiluma. Jos glamonėdavo mano kūną, tikėdamos (o ko dažniausiai tikisi vyrai?).

Glamonės. Be abejo, jos buvo tarsi kelias sekso link. Meilė. Be abejo, tai buvo tarsi sekso pretekstas.

Koks malonumas pagaudavo mane, kuomet jo lupos keliaudavo kūnu? Dieviška palaima? Taip! Malonumas, tąkart aplankęs mane, kuomet susilieja du mylintys kūnai, yra nuostabus… tačiau… “ko reikia meilei? Dviejų žmonių, dviejų širdžių, dviejų likimų, dviejų gyvenimų? Manau, kad taip. Kokia meilės paskirtis? Tikriausiai ta pati – iš dviejų padaryti vieną liepsnojančią širdį, vieną begalinę bemiegę naktį, vieną laukimo amžių, vieną gyvenimą. Myliu tave.

Tik ta laiko tėkmė nudažo pasaulį šaltomis spalvomis (o varge, kai viskas laikina?), tik keliolika dešimčių kilometrų nualina keliautoją (kaip mes toli?), tik meilė priverčia sustoti gatvės vidury (aš esu kvaila?) ir dar kartą atsigręžti (vos nepartrenkė mašima…) į jį – mylimąjį (tikrai???), ištarti myliu (ar tai tiesa?) ir susimąstyti…KODĖL??? „Čiuku, čiuku, čiuku važiuoja traukinys“, - pamėgdžiodavau tą dundesį net vaikystėje.

Raudonos ir žalios traukinio bėgių detales, iš kurių sudėliodavau aštuoniukės kelią. Elektrinis traukinukas, keistai neįprastas jo burzgimas, kuris vos nespėjęs nutolti vėl erzindavo ausų bugnelius. Žaislinio traukinuko bėgiai neturėjo nei pradžios, nei pabaigos, tik stotį. Traukinukas vis dundėdavo ir dundėdavo, kol pasibaigdavo jo energijos šaltinis… ir STOP!

Gyvenimas, kaip ta aštuoniukė, - be pradžios ir pabaigos, tačiau jame yra daugybė stotelių. Tuomet keliauji nebe viena - turi pakeleivį. Jų kiekis neribojamas, tačiau kokybė ne visuomet pateisina lūkesčius.

Pirmasis žodis, bučinys, seksas – atrodo konkretūs reiškiniai, nors jų stipriai suspaudus delne juk nepalaikysi! Pirmoji meilė? Meilė? Kas tai? Negaliu jos įdėti į dėžutę, užrakinti, o raktą praryti. Negaliu… Tiesiog jos nebėra… laikas užmuša visus jausmus, tačiau aš pradedu manyti, kad mes – žmonės – ne visada besuvokiame, kas yra meilė. Tuomet išsiskyrimas ir vėl tampa vieninteliu teisingu keliu, kuriuo aš ir pasukau.

P.S. Istorija maždaug dešimties metų senumo. Galiausiai, po šių išsiskyrimų aš vis dėl to atradau savo gyvenimo meilę ir šiuo metu “savo traukinuku” dundame jau keturiese (aš, mano vyras ir porelė mažylių).