Dar mokydamasi mokykloje draugų daug neturėjau, buvau uždara ir tyli. Uoliai mokiausi, į diskotekas ir vakarėlius nevaikščiojau. Kartais grauždavausi dėl savo neveiklumo, bet niūrias mintis išsklaidydavo romantiškos meilės istorijos, kurių nestigo mano skaitomose knygose. Kai dauguma bendraamžių jau turėjo antras puseles, aš vis dar gyvenau svajų ir fantazijų pasaulyje. Taip baigiau vidurinę, išvykau į didmiestį studijuoti. Pasikeitė aplinka, pasikeitė pažįstamų bei draugų ratas, tačiau aš likau tokia pati – vieniša ir neprieinama.
Pirmojo studijų kurso baigimas sutapo su mano tėvų gyvenamosios vietos pakeitimu. Vasarą nusprendžiau leisti naujoje tėvų sodyboje. Laikas bėgo greitai, mėnuo keitė mėnesį. Ir štai rugpjūčio viduryje naujos pažįstamos įkalbėta sutikau vieną vakarą nueiti į gretimo kaimo šokius. Salėje širdis plakė kaip pašėlusi, nes joje jaučiausi nejaukiai ir visų stebima. Visgi atrodė, kad dauguma vaikinų pastebėjo naują veidą. Akimirka, prie mūsų prisistatė du išvaizdūs vaikinai, pakvietė pašokti. Man teko laimė šokti su juodaplaukiu tamsaus gymio vaikinu. Linguojant į tuomet skambėjusios romantiškos muzikos taktą gana greitai tarp mūsų užsimezgė pokalbis. Sužinojau, jog ir šis išvaizdus vaikinukas ne vietinis, atvykęs pas pusbrolį iš miesto, kuriame studijavau. Šokiams pasibaigus abu jaunuoliai keletą kilometrų mus parlydėjo iki namų. Per tą laiką spėjome dar artimiau susipažinti: prasitariau ką studijuojanti ir kur rudenį gyvensianti. Atsisveikinome vienu netikėtu ir net nedrąsiu bučiniu, be užuominų ar susitarimo vėl kada pasimatyti.
Po to vakaro džiaugiausi patyrusi pirmąjį bučinį iš man patikusio vaikino. Nuolat prisimindavau jo juodus it smala plaukus ir tamsiai rudas akis, man parodytą dėmesį. Tačiau kartu žinojau, jog Vaidas ne man. Taip atėjo ruduo. Grįžau į didmiestį toliau tęsti studijų. Trumpėjančios dienos ir nykstanti gamta kėlė liūdesį, nežinia ko tokio ilgesį. Pasinėriau į rutiną (paskaitos, biblioteka, namai) ir jau buvau visiškai bepamirštanti nuostabų vasaros vakarą su pirmuoju bučiniu. Tik štai vieną penktadienio popietę, anksčiau nei įprastai išbėgusi iš paskaitų, tam kad spėčiau susiruošti kelionei namo, prie nuomojamo buto laiptinės, netoli įėjimo, išvydau stovintį vaikiną ir laikantį rožių puokštę. Iš pradžių nesupratau, kas jis toks (juk paprastai retai žiūriu žmonėms į akis ar veidą) ir ketinau per daug nesidomėdama eiti sau. Tačiau vaikinas žengė žingsnį manęs link ir pašaukė vardu. Su nuostaba pakėliau akis ir pažinau savo tamsiaplaukį šokių partnerį. Vaidas stovėjo, žiūrėjo į mane kiek suglumęs, paklausė, ar nepakviesiu vidun. Žinoma, nedvejodama pasikviečiau jį puodeliui arbatos. Vaidas įteikė man rožes pabrėždamas, jog šios gėlės skirtos nuostabiausiai merginai šioje žemėje. Per kūną perbėgo virpuliukai, tačiau stengiausi neišsiduoti kaip netikėta ir miela girdėti tokius žodžius.
Tą popietę arbatą gėrėme daugybę kartų, o mūsų pokalbiams temų radosi vis daugiau ir daugiau. Pas tėvus į kaimą taip ir nebeišvažiavau. Ėmėme susitikinėti vis dažniau, kartu leidome laisvalaikį, atradome bendrų pomėgių (kinas, slidinėjimas, bardų vakarai). Ėmiau suvokti, jog šis žmogus tapo antrąja mano sielos puse, o ir jis jautėsi taip pat. Tiesa, artimiesiems iš pradžių stengiausi neišsiduoti, jog atradau savo žmogų, bijodama atbaidyti savo laimę. Bet laikui bėgant to jau nebebuvo įmanoma nuslėpti, nes visos mano mintys, visi atodūsiai ir kalbos buvo skirtos tik mano mylimąjam. Juolab, kad ir šeimos nariai pastebėjo mano pasikeitimą: tapau laimingesnė, labiau savimi pasitikinti, tiesiog gyvenimu besidžiaugianti mergina.
Deja, kaip pasakose taip ir realybėje kartais tai, kas gražu, pasibaigia. Po metų draugystės apsigyvenome kartu nuomojame nedideliame butuke. Mano mylimasis užslinkus sunkiems krizės metams nusprendė keliauti į užsienį užsidirbti bendrai mūsų ateičiai. Svajojom, kad jei pasiseks prasigyventi, nusipirksime namuką kaime, susilauksime vaikučių, gražiai gyvensime. Išleidau Vaidą skaudančia širdimi, bet nieko blogo nenujausdama.
Mano antroji puselė darbą gavo greitai: dirbo paprastu darbuotoju viename Norvegijos fabrike, gaminančiame statyboms skirtas gelžbetonio plokštes. Darbas sunkus, bet gerai apmokamas. Su Vaidu ryšį nuolat palaikėme telefono žinutėmis ir skype`u. Vieną vakarą jokių žinių nesulaukiau. Ėmiau nerimauti. Kitos dienos popietę paskambino nepažįstamasis, prisistatęs Vaido bendradarbiu ir pranešė man, kad fabrike nutiko nelaimė ir mano draugą prispaudė statybinė plokštė, kad ligoninėje jam operuotos abi kojos, kad jo būklė kol kas sunki.
Po šio skambučio pajutau kaip žemė ėmė slysti iš po kojų. Iš pradžių nenorėjau patikėti, vėliau ėmiau svarstyti ar mylimojo gyvybei gresia labai rimtas pavojus (gal nepažįstamasis nenorėjo per daug manęs jaudinti ir visko nepasakė?). Kitos dienos ryte metusi visus darbus neramia širdimi keliavau svetiman kraštan karštai melsdamasi, kad tik viskas būtų gerai...
Dievulis, matyt, išklausė mano nebylių prašymų ir po pusmečio reabilitacijos bei sanatorijų Vaidas pasveiko. Praėjus dar metams vienas kitam mudu prisiekėme amžiną meilę. Ir štai jau dešimt metų, kai mes kartu. Branginame vienas kitą, nes patirta mylimojo nelaimė užsienyje mums parodė koks trapus gyvenimas, ir kaip greitai gali įvykti, tai ko galbūt jau nebesugrąžinsi.
