Dieve, aš dūstu... man bloga, ką daryti? Aš žinau atsakymą. Aš noriu pajausti tą ėjimą bedugnės kraštu, noriu pajausti ėjimą tilto turėklu, bet vis pasirenku stabilų ir ramų, tvirtą takelį, kuriuo einant nieko blogo negali nutikti, kodėl? O taip noriu pakilti, taip noriu išsilaisvinti, noriu skristi, noriu visiškai jam atsiduoti, ir nesvarbu, kas bus, nesvarbu, kas ką jaus, aš noriu būti su juo, man taip gera, man svaigsta galva vien tik apie jį pagalvojus, o aš vėl bijau, vėl stabdau save.
- Elgiesi kaip nepilnametė, nedrįstu, nedrįstu, kas tau pagaliau yra?
- Aš ir esu nepilnametė, nežinojai?
Jis šypsosi. Bet ir Aurėja, ir Deivydas žinojo, kad vėl išsisukinėja. Aš jį taip myliu, bet negaliu su juo būti, negaliu.
- Jei būčiau netekėjusi, o tu irgi jei būtum laisvas, būtum rimtas kandidatas man į vyrus.
- Kaip miela.
Dieve, tada mes juokavom, tiksliau, apsimetinėjome, kad juokavome. Abu žinojome, kad jaučiame tikrai ne draugystę, bet net nedrįsome garsiai pagalvoti, kad kažką galime sau leisti... O vien nuo minties apie jį, man nušvisdavo veidas. Aš gyvenau mintimis apie jį, ištisas dienas budėjau, kad tik nepraleisčiau jo žinutės. Aurėja išsitiesė ant grindų, ji norėjo pasijusti besvore būtybe ir sklandyti kažkur virš žemės, bet niekaip to jausmo patirti nesugebėjo, o tai ją dar labiau ėmė erzinti, jos siela dar labiau sukunkuliavo. „Jei klysi, tai klysk iki galo“: skamba dainos žodžiai jos ausyse. Klysti, kodėl aš vėl galvojau, kad pasirinkdama gyvenimą su juo aš suklysiu? Aišku, kad suklysiu, kitaip ir būti negali. Juk vieną kartą suklydau, suklydau, o dabar negaliu iš to išsivaduoti. Suklydau pasirinkdama ne tą žmogų ne jį, su kuriuo galėčiau dalintis savo slapčiausiomis svajonėmis, ne tas, kuris supranta mane iš pusės žvilgsnio, ne tas, su kuriuo vakarais klausantis muzikos galėtum svajoti, ne tas, su kur noriu dalintis savo gyvenimu, ne tas, kuris perskaito mano sielą. Tiek nusivylimų, tiek karčių ašarų išlieta, tiek nuoskaudų neišsakytų ir užgniaužtų savyje. O kai jį rinkausi, buvau pilna vilčių apie ilga ir laiminga gyvenimą iki kol mirtis mus išskirs. Tad kas dabar gali garantuoti?
- Tu buvai jauna ir naivi, su manim tau bus viskas kitaip, tu su manimi busi pati laimingiausia. Tu tokia nuostabi, protinga, graži, nepakartojama. O taip gadini savo gyvenimą. Gyvenimas per trumpas, tad prašau, neleisk jam tekėti veltui. leisk sau jaustis laiminga, o su manim tokia būsi, aš tau prisiekiu. Jei tu būtum su manim, man tai būtu pati didžiausia gyvenimo dovana, kurios aš niekada neprarasčiau, saugočiau ir tausočiau, prašau mažute. Be tavęs nebematau gyvenimo šviesos, be tavęs mano dienos niūrios, aš galiu šypsotis ir jaustis laimingas tik matydamas tave, aš noriu, kad tu būtum laiminga. Gal tai ir kvaila, bet aš nežinau kada, tu man tapai tokia svarbi, tokia ypatinga, prašau.
Išgirdau vieną dieną, kai Deivydas su trenksmu įžengė į mano namus...O kad taip įvyks aš tikrai nesitikėjau, nes nuo pat pirmo karto, kai jį pamačiau, žinojau, kad tarp mūsų nieko būti negali, nes mes abu nepriklausėm tik sau. Ir abu save įtikinėjom, kad esme tik draugai...tačiau abiejų širdys troško ne tik draugystės.
Išgirdusi tokius jo žodžius, aš norėjo sušukti iš džiaugsmo, man pradėjo virpėti kojos, svaigti galva, o karštis mušė į veidą ir nudažė jį rausva spalva. Aš norėjo pulti jam į glėbį ir pasakyti:
- Žinoma, aš sutinku! Aš irgi to paties noriu! Noriu įsisukti į jausmų verpetą ir leistis jo nešamai svaigiu valso ritmu vis smarkiau ir smarkiau. Noriu išrėkti savo meilę tau, noriu viską mesti ir pasinerti į tą beprotišką aistrą. Bet gal tėvų įdiegtos vertybės ir moralės normos, gal tas kvailas įsitikinimas, kad negaliu pasirodyti silpna ir pažeidžiama, net nežinau kas vėl mane sustabdė..ir aš kaip visada atsakiau:
- Tu juk viską žinai, kodėl vėl kalbi apie tą pati, aš negaliu...mes juk tiek daug apie tai kalbėjom.
-Aišku gali, ir tu tai žinai. Kaip man pasiekti tavo širdį, kaip? Prašau, atsiverk man, prašau.
-To negali būti, aš nesu tikra dėl tavęs, man sunku patikėti tavo meile, aš negaliu rizikuoti, aš prarasiu savo šeimą. Aš negaliu įskaudinti savo vyro, jis mane labai myli, negaliu, atleisk man... Laikas viską patikrins, laikas įrodys tavo jausmus man.
- Laikas? nesakyk man laikas, aš noriu turėti tave dabar! Dabar, noriu turėti tavo kūną ir sielą, kodėl tau taip patinka elgtis? Kodėl tau patinka matyti mane einantį iš proto? Juk aš matau tavo akis, aš žinau, ką man jauti, ir ko nori, juk matau kaip su manimi kalbi, ir galų gale, kodėl visuomet su manimi susitinki?
O jis teisus man tikrai malonus jo dėmesys, man malonu jaustis tokiai mylimai, geidžiamai, žaviai ir nepakartojamai. Nesuprantu savęs. Aišku, kad jis jaučia, juk mums net nereikia daug žodžių. Žinau, aš bijau, bijau leistis giliau, nes mane persekioja jausmas, kad leidus viską patirti, viskas baigsis. Noriu, kad tas jausmas niekad nedingtų. Bijau, kad kasdienybė vėl viską sugadins. Žinau, kad jai prisilietus, stebuklai žūva. Jis prieina ir mane apkabina. Nutirpstu, noriu taip stovėti ilgai, noriu apkabinti dar stipriau ir visiškai su juo susilieti ir ištirpti, noriu jaustis tokia saugi jo stipriame glėby, bet suprantu, kad jei ilgai tirpsiu jo rankų gniaužtuose, jis viska supras, supras ką jaučiu, ko noriu ir tuomet jau mūsų niekas nesustabdys. Todėl išsilaisvinu iš jo glėbio ir pasakau:
-Mano vyras tuoj grįš. Tau laikas.
Jis išeina pažvelgęs į akis savo liūdnu žvilgsniu.
- Aš tave myliu, - ištaria. Banalu, banalu bet kaip daug man reiškia tie žodžiai, kaip jie skamba jo lūpose, kokie jie tikri, gyvi ir nuoširdūs. Viešpatie, jei aš pasakyčiau, kad tave labai labai myliu, kad man esi toks pat svarbus kaip ir aš tau, kad aš apie tave galvoju kiekviena minutę, sekundę, akimirką... Kad kankinuosi, kai nesulaukiu tavo skambučio, žinutės, bet aš niekada nepripažinau, kad tomis akimirkomis aš pavydėdavau kitiems tavo laiko, dėmesio, nes norėjau, taip pat gyventi tavo mintyse kaip ir tu gyvenai manosiose, kad kasdien nuspręsdavau ir save įtikindavau, kad viskas, tu man esi neprieinamas,kad galim būti tik draugai, o dar geriau būtų visiškai viską išbraukti. Bet vos sutikus tave visi pažadai ir nusistatymai dingdavo, aš vėl nepajėgdavau atsisakyti susitikti su tavim, ir vėl viskas iš naujo: emocijos, potyriai,išgyvenimai, džiaugsmas, kad galiu tave matyti, girdėti, jausti, grįžus viską prisiminti, kiekvieną akimirką iš naujo išgyventi, kiekvieną žvilgsnį ir žodį iš naujo patirti. Sunku labai, bet dar sunkiau, viską nutraukti.
Mus išskyrė atsakomybė prieš kitus. Baimė, kitus įskaudinti, pažeisti nors žinau, kad likai ir tu įskaudintas ir labai sužeistas, bet mes nebeturėjome teisės pamilti, man atrodė, kad mano sutuoktinis turi didesnę teisę į mane bendrai praleisti metai, duktė, bendras gyvenimas, nors žinau, kad aš jam niekada nejausiu to, ką jaučiu tau, kad niekada mano širdis ir siela nebus jam atverta, kad niekada nesvaigsiu meilės jausmu,niekada nepatirsiu tokių stebuklingų akimirkų. Bet aš gyvensiu, rūpinsiuosi, stengsiuosi būti gera žmona, nes noriu suteikti stabilumą savo dukrai, kad ji jaustųsi turinti tvirtą šeimą. O tu, tu visuomet gyvensi mano širdyje, tu užimsi ypatingą vietą joje. Tu neturi mano kūno, bet turi mano sielą. Niekada nemaniau, kad taip gali būti, be,t pasirodo, gali. Esu ištikima žmona, bet ar dvasinė neištikimybė nėra blogiau? Et, užteks save kankinti, kiek galima. Išties, aš per daug galvoju. Tu esi man toks ypatingas, per kiekvieną man svarbią gyvenimo akimirika aš prisimenu tave, pagalvoju, ar tu apie mane dar prisimeni, pagalvoju, ką tu man dabar pasakytum...Visuomet mintyse tau palinku sėkmės ir visada atsiprašau, kad taip nutiko, kad aš pasirinkau tokį kelią, kad pasirinkau stabilumą ir atsakomybę. Ir visada pagalvoju, o ar gerai padariau? Kas aš - bailė, bijanti kovoti už savo laimę ar stipri moteris, užgniaužusi savo norus ir sugebėjusi pasilikti šeimoje? Dūstu, aš tikrai dūstu, aš nesu laiminga, nesu. Bet nieko, aš užsirašiau į naujus kursus, kelsiu savo kvalifikaciją, mokysiuos, tai padės man tiek daug apie tave negalvoti. Aš turiu tiek veiklos, draugų, pažįstamų ir nė vienas net nenutuokia, kas verda mano sieloje, nė vienas tos paslapties nežino niekas. Visiems esu optimistė, besišypsanti, laiminga moteris. Išties, galėjau būti aktorė. Aurėja atsimerkia.
-Ir kodėl vėl leidausi į prisiminimų jūrą, o svarbiausia vėl iš naujo viską svarstau. Juk viskas nuspręsta. Viskas.
Atsistojusi ji prieina prie lango atsidariusi godžiai įkvėpia gurkšnį oro, įsijungia savo mėgstamiausią, jos sielos virpesius atskleidžiantį valsą, ir pasigirdus jos pirmiesiems garsams iš jos akių paplūsta ašaros. Taip, jos visuomet nuplauna sielą, palaisto ją, tarsi lietus sudžiūvusią žemę, jos liejasi laisvai, nevaržomai tarsi norėtų išplauti visus sielos skaudulius.
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.Istorijas siųskite iki sausio 10 d.
Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.
