Mano meilė perėjo ugnį (konkurso rašinys)

Liepsna supleškino puoselėtus planus, bet nesunaikinimo tikėjimo savimi. Aš nebijau, kad mane, pasakojančią savo istoriją, kas nors atpažins. Neketinu slėptis, tai mano maža išpažintis. Didžiausių mano nelaimių priežastimi tapo ugnis. Nelaimės pasekmės išmokė jautriai išgyventi laimės akimirkas ir mėgautis gyvenimu. Jei ne ugnis gal viskas mano gyvenime būtų kitaip? Bet kam svarstyti: kas būtų, jei nutiktų… Kai užklumpa nelaimė supranti, jog kivirčas su draugais ar žlugęs planas studijuoti nėra pasaulio pabaiga. Įvyksta daug skaudesnių dalykų ir stiprūs žmonės juos ištveria.

123rf asociatyvi nuotrauka
123rf asociatyvi nuotrauka
Daugiau nuotraukų (1)

Rima

Jan 15, 2013, 3:17 PM, atnaujinta Mar 13, 2018, 7:46 PM

Buvau abiturientė. Mokslo metų pabaigoje draugai pakvietė į vestuves. Linksma jose buvo iki nelemtos akimirkos. Ant vaišių stalo atkeliavo dešrelės, kurias užpylus spiritu galima iškepti jaunavedžių akivaizdoje. Vienam iš svečių pasirodė, kad dešrelės ant stalo kepa per lėtai, todėl be ceremonijų šliukštelėjo spirito į plevenančią ugnelę. Kadangi sėdėjau priešais patiekalą, ugnies pliūpsnis griebė veidą. Toliau viskas vyko lyg siaubo filme. Pamenu tarsi per miglą: kažkas šaukia, mane griebia, guldo ant žemės, užmeta kažin ką drėgno ant kūno. Suvokiu, kad tai daroma bandant užgesinti ugnį. Dar minutė ir visiška tyla ausyse. Atsimerkiau ligoninėje. Skausmas varstė kūną. Nudegė veidas, plaukai, kaklas ir abi rankos iki alkūnių, mat bandžiau gintis nuo ugnies. Savaime aišku - labiausia nukentėjo veidas. Kas gydė nudegimų žaizdas, gali suprasti, kokius skausmus teko iškentėti – ilgai negyjančios žaizdos buvo valomos, perrišamos ir galiausia - odos persodinimo operacija. Labiausia išgyvenau dėl veido: koks jis liks po gydymo? Mačiau apdegusių žmonių. Jų veidai lieka pažymėti dideliais giliais randais. Man tebuvo aštuoniolika metų. Negalėjau susitaikyti, kad atrodysiu baugiai ir aplinkiniai stebeilys į mane. Pora mėnesių praleidau ligoninėje. Išgyvenau dėl neišlaikytų abitūros egzaminų (du buvau jau išlaikiusi, buvo likę trys). Planavau studijuoti vokiečių kalbą... Apmaudu, kad žmogus, dėl kurio kaltės įvyko nelaimė, neatsiprašė manęs. Pykau ant jo labai. Gulėdavau ir galvodavau: kodėl būtent man likimas pasiuntė tokį išbandymą. Negalėdavau į save žiūrėti veidrodyje. Jei atvirai, bijojau žiūrėti, nes vietoj odos ant veido matydavau plutą. Oda ištepta oranžinės spalvos tepalu priminė susiraukšlėjusį apelsiną. Už palatos lango kvepėjo vasarą, tačiau į ligoninės kiemą neišeidavau. Bijojau parodyti savo veidą. Draugą atėjusį manęs lankyti išvariau iš palatos. Nenorėjau, kad jis mane tokią matytų. Po nelaimės su juo apskritai nutraukėme ryšius.

Sunkiausiais momentais gelbėdavo sesuo. Ji buvo vienintelis artimas žmogus gyvenantis Vilniuje. Nors augino pusės metų vaikelį, lankydavo mane ligoninėje kone kasdien. Kalbėdavomės, kol pasijausdavau geriau. Kadangi neturėjau jėgų ieškoti gydymui paramos, sesuo kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją dėl vaistų kompensacijos. Pamenu kaip šiandien, kad pasibaigus gydymui, medikai nuo mano veido tarsi nuėmė kaukę – tai buvo sudegusios odos pluta.“

Neišlaikiusi abitūros egzaminų negalėjau niekur stoti. Nesmagu. Antra vertus, džiaugiausi, kad likau gyva ir sveika (na, beveik sveika). Reikėjo kažkaip pragyventi, todėl pradėjau save drąsinti: ieškok darbo. Sesers vyras pasiūlė padirbėti laikrodininke. Pradžioje maniau, kad tai bus laikinas darbas. Pusmetį buvau meistro mokinė, įgijau šio kruopštaus amato pradmenis. Palaipsniui darbas pradėjo patikti, galų gale į jį pasinėriau ir vis rečiau prisimindavau jį galinti keisti kitu. Tiesa, šioks toks apmaudas kirbėjo. Juk ketinau mokytis vokiečių kalbos. Et. Žadėdavau sau: kitais metais tikrai stosiu į universitetą. Bet planai atsidėdavo ateičiai, nes reikėjo užsidirbti pinigų. Studijos liko svajonėse.

Darbe susipažinau su būsimuoju vyru. Nebuvo jis gražuolis, bet labai gero būdo. Kadangi visada labai norėjau šeimos, netrukus po pažinties su vaikinu susituokėme. Atrodė, kad gyvenimas pagaliau juda pozityvia linkme: persikelsime į savo butą iš bendrabučio, susilauksime vaikų. Žinojau, kad vyrui mudviejų santuoka antroji, tačiau argi meilei tai gali būti kliūtis? Gaila, kad neįvertinau tikrųjų kliūčių. Niekas iš vyro pažįstamų neperspėjo, kad jis mėgsta išgerti. Pirmą kartą tai pastebėjau per mudviejų vestuves. Išgėręs kelias taures jis negalėjo sustoti. Po vestuvių vyras namo negrįžo kelias dienas. Mane apėmė siaubas. Tvardžiausi, nes tikėjau, kad baisiausi gyvenimo išbandymai jau praeityje. Negėręs vyras galėjo tverti kelis mėnesius, bet vos tik paragaudavo taurelę, namų idilė baigdavosi. Kai jam pavykdavo išsikapanoti iš daugiadienių, prisiekinėdavo: daugiau nė lašo. Ir tai tapdavo tiesa keliems mėnesiams – iki kitos taurelės su draugais. Tikėjau, kad alkoholizmą galime įveikti drauge. Net tėvams apie vyro problemą nepasakodavau, nenorėjau, kad jie nervintųsi. Jis nebuvo blogas žmogus. Per dvejus santuokos metus išgyvenome gražių akimirkų: iškylų į gamtą ir nuoširdžių pokalbių. Vyras labai norėjo vaikų. Laimę kaskart užtemdydavo vyro poreikis išgerti. Namai virto kiaulide. Parėjusi iš darbo aptikdavau didžiausią netvarką, alkoholio kvapas tvenkėsi kambariuose. Negana to vyras ateidavo į mano darbovietę girtas ir kaulydavo pinigų degtinei. Jis niekada nepripažino priklausomybės nuo alkoholio, todėl gydytis atsisakė. Padėti bandė jo mama dirbusi medike. Kartais, kai jį pasiimdavo išblaivinimui į savo namus, likdavau viena. Iki šiol pamenu, kokią palaimą jausdavau atsigulusi į tik ką pakeistą, kvepiančią patalynę.

„Laukiuosi kūdikio,“ – pasakiau savo vyrui. Jis apsidžiaugė. Pagalvojau, kad dabar jis tikrai pasikeis. Tikėjausi iš jo teigiamų emocijų. Veltui... Atėjus laikui gimdyti vyras vėl paskendo alkoholyje. Bandydavo kažką pasakyti apie paskutinį kartą, bet negerti nepajėgė. Dieną, kai turėjau važiuoti namo iš gimdymo namų, jo nesulaukiau. Laimingos šeimos klegėjo pro mane su kūdikiais, o aš sėdėjau ir laukiau. Buvo gėda: jis atvažiavo girtas, atnešė kelis suglamžytus drabužius. Jokių gėlių, jokios pagarbos man ar padėkos žodžių ligoninės personalui. Bevažiuojant namo nusipirko dar vieną butelį degtinės. Kai įžengiau butą pamačiau išgertuvių pėdsakus: pilni kampai tuščių butelių. Niekada nemaniau, kad naujagimę dukrą teks parsivežti į apšnerkštus namus. Vyras pradėjo nebegrįžti namo, o aš užsisklendžiau, nebendravau su žmonėmis ir niekam nepasakojau kaip gyvename. Jaučiausi lyg pelkė smegtų po kojom.

Vienąkart po daugiadienių vyras pasijuto blogai. Kaip tik tuo metu mūsų namuose viešėjo anyta. Puoliau skambinti Greitajai pagalbai, tačiau vyras mirė savo mamos akivaizdoje dar neatvykus medikams. Kai atvažiavo Greitoji maldavau, ką nors daryti, bet buvo per vėlu. Anyta dar mirties dieną pasiėmė jos sūnui priklausiusius daiktus. Man buvo taip blogai, kad negalėjau analizuoti jos elgesio priežasčių. Supratau, kad mylėjau savo vyrą su visomis jo silpnybėmis, bet meilės neužteko jam išgelbėti. Likau su trijų mėnesių dukrele ant rankų. Trūko pinigų, negano to anyta pareikalavo turto dalybų ir grąžinti pinigus, kuriuos mano vyras buvo iš jos pasiskolinęs automobiliui pirkti. Po kelių dienų susirinko visus pačios dovanotus mums daiktus: kilimą, užuolaidas, pagalves. Mano tėvai padėjo išsikapanoti iš finansinių problemų ir palaikė morališkai. Jie priėmė mane su dukrele į savo namus. Tėvams taip pat skaudėjo. Tėtis net pasamprotavo: „Žinok, kad labai sunku vienai auginti dukrą.“ Atsakydavau, kad nesijaučiu nelaiminga, kokia galėčiau būti neturėdama dukros. Ji man suteikia jėgų gyventi.“

Dukrelė augo silpnos sveikatos. Manau, įtakos turėjo mano pašliję nervai nėštumo metu. Kai dukrai suėjo pusantrų metų, nuvedžiau ją į vaikų darželį. Pati išėjau į darbą, nes reikėjo išlaikyti savo mažutę šeimą. Dukra darželyje laukdavo manęs iki vėlumos, kartais rasdavau ją sėdinčią su auklėtoja ištuštėjusiame pastate. Kartą jos sveikata taip sušlubavo, kad iškilo grėsmė gyvybei. Iš sielvarto pati susirgau. Dėl organizmo išsekimo kelis kartus gydžiausi ligoninėje. Tokiais momentais suvokiu, kad tam tikra prasme man pasisekė - turiu nuostabią šeimą. Mano sesuo su vyru vėl buvo šalia. Jie padėjo ir dėmesiu, ir finansiškai. Dukrelę vesdavo į masažus, mankštą ar polikliniką. Jaučiau, kad niekas neprarasta. Neturiu teisės burnoti likimo, nes nesu viena ir niekada tokia nebūsiu. Be išvardintų išbandymų, gyvenimas siunčia daug laimės akimirkų, žinoma, jei nesi įsikalbėjusi sau: man nesiseka. Žinojau, kad esu reikalinga dukrai. Norėjau tik vieno, kad ji augtų doru žmogumi. Dėl jos neištekėjau antrą kartą. Nuojauta sakė, kad būsimas patėvis jos nemylės kaip norėčiau. Stengiausi duoti jai visa, kas geriausia.Dabar gyvenu viena, tačiau nevieniša - turiu draugų ir labai gerą draugą bendramintį. Kartu lankomės kino filmuose, koncertuose, keliaujame. Kai atsigręžiu į savo praeitį, suvokiu: nepaisant kas su tavimi įvyksta, jei iškenti, gyventi yra labai gera. Kas bloga, lieka praeityje. Šiandien didžiuojuosi, kad priėmusi visus gyvenimo metus iššūkius nepalūžau.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.