G. Drukteinis apie antausius: kam ir už ką jie būdavo duodami senovėje ir dabar?

XX amžiaus vidurio Prancūzijos aukštuomenės klubuose buvo juokaujama, kad vyro gyvenimas nugyventas veltui, jei jis niekada negavo moters antausio ar jam į veidą nebuvo šliūkštelėta gėrimo iš jos taurės. Tačiau spjūvis į veidą nebuvo minimas. O be reikalo.

Daugiau nuotraukų (1)

Giedrius Drukteinis ("Lietuvos rytas")

Mar 5, 2013, 2:43 PM, atnaujinta Mar 10, 2018, 1:59 PM

Turbūt ne kartą yra tekę matyti kariniuose filmuose, kaip gelbėdami sunkiai sužeistą ir tuoj sąmonę prarasiantį karį gydytojai gaivina ne švelniais žodeliais, o stipriais antausiais?

Jau antikos medikai žinojo, kad veidas (ypač skruostai) yra jautri kūno vieta, ir būdas atgaivinti žmogų smūgiuojant į ją buvo visiškai priimtinas ir naudojamas dar žiloje senovėje.

Tų laikų filosofai taip pat žinojo, kad žmogaus veidas – dar ir sielos atspindys, tikras emocijų veidrodis. Ryšys tarp vidinės žmogaus būsenos ir veido išraiškos jiems buvo akivaizdus.

Todėl bet koks pasikėsinimas į veidą buvo laikomas negražiu ir brutaliu aktu. Būtent dėl veido ir vidinio aš sąsajų visi agresoriai stengiasi išsakyti savo pretenzijas būdami kuo arčiau žmogaus.

O senovėje dar buvo tikima, kad kiekvienas rankų pirštas turi savo reikšmę.

Pavyzdžiui, dešinės rankos smilius reiškė nuodus ir pyktį. Todėl ir dabar, kai mes norime ką nors aršiai įrodyti savo artimam, bedame jam savo smiliumi į veidą.

Beje, taip pat buvo manoma, kad kairės rankos bevardį pirštą su širdimi jungia „meilės arterija” (lotyniškai „venus amoris”), todėl ir vestuvinis žiedas Vakarų civilizacijose yra maunamas būtent ant jo. Tik vėliau medikai šį spėjimą paneigė.

Smūgis į veidą skausmingas. Ne tik fiziškai. Jis sužeidžia ir sielą.

Antausis (tik tarp vyrų) minimas jau Senajame Testamente. Už jį, suduotą be reikalo, buvo numatyta aiškiai apibrėžta bausmė – 10 šekelių.

Bet ankstyvaisiais krikščionybės laikais antausis arba lengvas plekštelėjimas per skruostą įgijo naują prasmę, kuri, beje, ir atsekė mus iki šių dienų.

IV amžiuje per krikščioniškąją konfirmaciją, priimant vadinamąjį brandos sakramentą, plekštelėjimu per veidą būdavo patvirtinamas žmogaus tikėjimas (skausmas turėjo priminti, kas jo laukia ateityje).

Visai įmanoma, kad toks ritualas perimtas iš senųjų laikų žydų tradicijos (ji niekada nebuvo įteisinta judaizmo teisėje – halachoje), perduodamos iš kartos į kartą. Motinos trenkdavo antausį savo dukterims, kurioms prasidėdavo mėnesinės – tokiu antausiu buvo pažymima ne vien riba, keičianti mergaitės psichologinę ir fizinę būseną. Toks antausis simbolizavo gyvenimo sunkumus, kurie laukia bręstančios mergaitės.

Nuo XIII amžiaus kunigų antausis įgijo dar vieną prasmę – taip buvo įšventinama į Kristaus karius.

Tai buvo pats Kryžiaus žygių įkarštis, tad toks veiksmas priminė įšventinimą į riterius. Vatikanas tokią antausių praktiką panaikino neseniai – tik prieš 40 metų, nes dabartinei bažnyčiai Kristaus kario įvaizdis iš esmės jau nebebuvo reikalingas.

Viduramžiais tarp paprastų žmonių antausis reiškė tik priminimą, juo buvo siekiama atkreipti dėmesį į ką nors svarbaus (prisiminkite sakmėse apie Robiną Hudą aprašytas antausių varžybas).

Manoma, kad tokį veiksmą krikščionys perėmė iš germaniškų pagonių tautų, kurioms antausis reiškė susitarimo įtvirtinimą.

Tais laikais, kai retas žmogus mokėjo rašyti ar skaityti, o ir rankų vienas kitam dar nespausdavo, tik plekštelėjimas per veidą ir tegalėjo reikšti sutarties patvirtinimą – „neužmiršk, ką mes dabar susitarėme”.

Manoma, kad ir dabartinis susitrenkimas iškeltais atvirais delnais, vadinamasis amerikietiškasis „high-five”, taip propaguojamas sporto aikštelėse, yra kilęs iš to paties veiksmo.

Netgi XI amžiuje, normanams užkariavus Angliją, nieko nestebino nugalėtojų aplinkoje plekšintys antausiai – taip buvo linksmai pabrėžiama „atminti tai, kas dabar vyksta”.

Dabar jau kiekvienam žinoma, o ir kartais matoma, kad įšventinimo į riterius ceremonijos metu klūpančiam kandidatui tris kartus suduodama kardo plokštuma per pečius. Tačiau retas žino, kad tai nebuvo lengvas trinktelėjimas, kaip tai daro Anglijos karalienė šiais laikais.

Viduramžiais kardu per pečius buvo tvojama labai stipriai. Tai reiškė: čia svarbi ceremonija, neužmiršk niekada, kuo dabar tampi. Vokiškai „įšventinti į riterius” sakoma „zum Ritter schlagen”, o paskutinis žodis reiškia „trenkti”, taigi vertimas pažodžiui – „ištrenkti į riterius”.

Kandidatui į riterius senovėje buvo trenkiama dar ir per veidą – kumščiu arba plaštaka. Tai buvo daroma nuoširdžiai, dažniausiai išverčiant kandidatą iš kojų, nors ir kaip tas smūgiui būtų pasiruošęs.

Tai buvo paskutinis žeminantis veiksmas, į kurį būsimasis riteris dar negalėjo atsakyti taip, kaip to reikalavo riterio garbė – nuplaudamas garbę krauju (vėliau nebaudžiami antausius galėjo dalinti tik aukštesnės klasės atstovai – monarchai, didikai, mokytojai, tėvai).

Nuo tol skaldyti antausius riteriui jau nebuvo galima – tai būtų reiškę ne vien pa- prastą įžeidimą, o priminimą, kad agresorius nebelaiko šio vyro riteriu.

Todėl kai žmonija atrado tokią pramogą kaip ginkluotos dvikovos, kvietimas į ją – po kojomis metama pirštinė (arba rečiau – pirštinėmis lengvai trinktelima per veidą) simbolizavo antausį. Riteris buvo pažemintas ir privalėjo atsakyti.

Taigi antausių talžymas arba smūgis viduramžiais reiškė tik priminimą. Tai buvo populiarus veiksmas ir inkvizicijos tardymo metu: primenama, kad kaltinamasis neužmirštų tardymo svarbos.

Senovėje daugiausia antausių sulaukdavo moterys. Skamba barbariškai, bet tai tiesa. Net ankstyvosiose europietiškose vestuvių ceremonijose jaunavedys lengvai ir švelniai suduodavo jaunajai per veidą – tokiu būdu parodydavo, kad „nuo šiol aš taip galiu daryti”.

Frankų karalystėje, kur buvo pradėtas propaguoti vyrų plekšnojimas vienas kitam per petį, tai reiškė „neužmiršk tos rankos, kuri tave maitina”.

Ten viduramžiais draugai sveikindavosi tapšnodami vienas kitam per petį dar iki tol, kol riteriai išmokė vyrus spausti vienas kitam ranką parodydami, kad jose neslepia ginklo (tiesa, iš pradžių vyrai imdavo vienas kitą už alkūnės ir braukdavo ranką iki pat delno – tikrindavo, ar rankovėje neslepiama ginklo).

Moterys teisę trenkti vyrui antausį gavo tik XX amžiaus pradžioje, kai skiriantis įstatymais joms buvo suteikta vienoda teisė į turtą.

Ir senovėje, ir šiais laikais antausis iš esmės visada reiškė tą patį: „neužsimiršk”.

Tik šiai laikais moterys dažniau skelia antausius, nes iš šiuolaikinio vyro nesitiki tokio paties atsako dėl vienos psichologinės priežasties – vyro reakcija yra kur kas galingesnė ir žiauresnė, o išprovokuotas jis mieliau trenkia kumščiu. Moteris nesitiki, kad jis taip pasielgs.

Nėra blogai, kai vyrui suduoda moteris, o štai kai jis atsako tuo pačiu, labai blogai.

Šliūkštelėti savo gėrimo chamui į veidą moterys išmoko kur kas anksčiau.

Tai įvyko dar XVIII amžiaus viduryje Prancūzijos karaliaus Liudviko XV (pagarsėjusio savo puotomis ir pasakymu „po manęs kad ir tvanas”) dvare.

Tuomet vyrai veidus nupudruodavo storu pudros sluoksniu – tais laikais retas turėjo lygią veido odą, nes beveik visų ji buvo išvagota dedervinių dėl prastos mitybos ir asmens higienos.

Taip pat jie klijuodavosi iš pelių kailiukų padarytus antakius, dažydavosi lūpas, dėvėdavo perukus (dažniausiai buvo nuplikę dėl prastos higienos) ir puošnią aprangą (slepiančią retai prausiamą, tačiau gausiai kvepalais apipiltą kūną).

Bet koks skystis, patekęs ant veido, nuplaudavo storą vyrų pudros sluoksnį, atidengdamas tikrąjį veidą ir sukurdamas komišką įspūdį. Viena tuomečių etiketo taisyklių reikalavo „nerodyti artimam nieko, kas galėtų jį išgąsdinti”. Linksmos koketės, nebaudžiamos karaliaus favoritės, taip pradėjo smagintis su pernelyg chamiškai besielgiančiais didikais.

Ir iki šių laikų gėrimo šliūkštelėjimas į veidą nusikaltusiam vyrui tebereiškia „štai ir parodžiau, koks tu silpnas ir negražus”.

O spjūvis į veidą turėjo kitą prasmę.

Jau nuo senų laikų žinoma, kad žmogaus seilės turi gydomųjų savybių (Jėzus savo seilėmis išgydė neregį ir kurčių, o daugybė panašių istorijų yra ir Rytų mitologijoje). Todėl tada seilės buvo naudojamos kur kas proziškesniais tikslais nei paniekos ar pykčio reiškimas.

Tačiau iki mūsų atkeliavo viduramžiška prasmė – spjūviu į veidą tada buvo siekiama išvaryti velnią iš apsėstojo.

Budeliams į veidus spjaudė sušaudyti pasmerkti Paryžiaus komunarai, jų pavyzdžiu sekė ir kiti suimtieji per įvairias revoliucijas ar karus – bent tokiu būdu norėjo pagydyti velnio apsėstus nugalėtojus.

Kaip reaguoti gavus antausį, čiurkšlę gėrimo į veidą ar spjūvį? Nepatekite į tokias situacijas arba bent jau nepriverskite moters imtis tokių drastiškų veiksmų.

O jei to išvengti nepavyksta, tada reaguokite kaip vyras, apsėstas velnio (kaip Renesanso laikais) – tiesi laikysena yra geriausias visų problemų sprendimo būdas.

Nusišypsokite, likite išdidus. Pasistenkite neprisidengti sumuštos vietos, nusivalykite skysčius nuo veido ir drabužių ir tęskite diskusiją. Bet jokiu būdu nesiimkite atsakomųjų fizinių veiksmų – prieš jus juk silpnesnė moteris.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.