Taigi, daugelio nuostabai, šiomis dienomis darosi vis sunkiau pašnabždėti tuos tris trumpus žodelius „aš tave myliu“. Ne tik ištarti šiuos žodžius tampa sunkiau, tačiau netgi darosi sunkiau pasakyti, kad esate su kuo nors, jau nekalbant apie prisipažinimą, tiesiai į akis, kad juos mylite.
Mūsų brangus draugas „įsipareigojimas“ arba jo trūkumas, atrodo yra priežastis, kodėl daugelis jaunų vyrų nenori vadinti jūsų savo mergina, netgi po kelis mėnesius trukusio susitikinėjimo. Kiek daug atsakymų gavo Rebecca Holman į pelnytą, kupiną susijaudinimo klausimą: kada tiksliai galima santykius vadinti santykiais? Arba draugystę vadinti draugyste?
Ji pasakoja siaubo kupinas istorijas apie savo drauges, kurios susitikinėdavo su vyrais mėnesių mėnesius, bet kai ateidavo laikas pristatyti santykius draugams, vaikinas iškart pasimesdavo. Mergina, žinoma, nenori stumti vaikino į įsipareigojimą, tačiau tuo pačiu nenori ir jo paleisti.
Be to, vienas artimas mano draugas yra labai atsargus nustatinėdamas santykių statusą su mergina, su kuria susitikinėja. Jis niekada jos neįspraudžia į tam tikrus rėmus, nors su ja matosi jau du mėnesius. Patikėkite manimi, jis sako: „Aš norėčiau prisipažinti, kad ji yra mano panelė, bet aš nenoriu to padaryti per greitai.“ Išsisukinėjimai ir atsakomybės atsikratymas, atrodo, būdingi tiek vyrams tiek moterims.
Aš paklausiau jo, ar jis myli tą merginą, ir jei taip, kada, visgi, bus tinkamas laikas jai tai pasakyti? Jis pareiškė, kad abu ketina netrukus vykti atostogauti. Tad pamaniau, kad viskas turėtų būti romantiška: vakaras saulėlydyje ir rožės, pamerktos butelyje ant paplūdimio kranto. Tobula, tačiau taip atsitinka nevisada. Vyrams įprasta neskubėti, o laukti, kad ir šešis mėnesius, prieš prisipažinimą - „aš tave myliu“. Kodėl gi taip yra? Atsakymas paprastas – jie nori įsitikinti, kad jausmai yra tikri, o nesuvaidinti.
Pernelyg dažnai internetiniame pasaulyje, kur skelbiame naujienas apie tai, ką norime ir kur norime, kur reiškiame emocijas ir mintis apie savo gyvenimą, pamirštame tikrąsias vertybes. Turbūt palaipsniui ir praradome sugebėjimą išsakyti tai, ką jaučiame iš tikrųjų.
Kiekvieną dieną savo mintis ir įspūdžius žmonės, tiesiog, kompiuterių bei mobiliųjų telefonų pagalba drąsiai „išrėkia“ komentarų skiltyse. Visuomet kažką kritikuoja ir žarsto emocijas, taip, kad jas matytų visi, netgi nepažįstami žmonės.
Po viso to prarandame savojo „aš“ jutimą, todėl realybėje nebemokame išreikšti tikrųjų savo jausmų. Žmonės turi visuomenės suformuotą požiūrį į tai, kad galime pasidaryti laimingi, galėdami pasidalinti nuotraukomis arba mintimis apie tai, ką šiandien valgėte pusryčiams, ką kenčiame ir ko nekenčiame, ką dieviname ir panašiai. Tačiau, kai artėja metas prabilti apie tai, kokias emocijas ir jausmus jaučiame iš tikrųjų žmogui, kuris didžiąją laiko dalį praleidžia šalia jūsų, staigiai užsidarome ir tylime.
Man tikrai labai pasisekė, kad kai susitikinėjau su vaikinu, jis man pasakė, kad mane myli. Tai įvyko po savaitės bendravimo. Juokinga!? Paklausite, ar jis iš tikrųjų man jautė meilę? Galbūt, kadangi jis mane žinojo jau apie metus laiko ir tai, manau, padėjo jam tai suprasti ir laikyti šiuos jausmus „užkulisuose“. Jis nesitikėjo, kad mano atsakymas bus toks pats. Jo ankstyvas prisipažinimas, suteikė man jėgų bei sustiprino pasitikėjimą. Galėjau šiek tiek palaukti, kol atsakysiu į jo jausmus – saugiai ir užtikrintai – žinodama ir būdama užtikrinta, kad jis iš tikrųjų nemelavo.
Užtrukau apie tris mėnesius, kol prisipažinau, kad jį taip pat myliu. Tai buvo, tiesiog, natūraliai ir nuoširdžiai nuskambėjusi frazė.
Tyrimai rodo, jog dauguma porų yra linkę jausmus atskleisti po 14 pasimatymų – arba po septynių savaičių. Tai yra, maždaug, toks pats laikotarpis, per kurį ir prisipažinome meilėje. Nors tuomet mes jau gyvenome kartu. Susipažinome universitete ir po kažkiek laiko pradėjome gyventi kartu. Pažinom mudviejų įpročius ir pomėgius. Tiesa, jau žinojome pakankamai apie vienas kitą iki to laiko, kai pradėjome rimtai draugauti.
Viskas atrodė daug paprasčiau, kadangi kuomet vienas kitą įsimylėjome, buvome dar labai jauni. Mes neturėjome didelio patirties „bagažo“, neturėjome įpročio skelbti viską internetiniuose puslapiuose.
Kai kažką sakydavome susijusio su jausmais, mes tai ir jausdavome; nereikšmingi dalykai apie tai, ką valgėme pusryčiams, ir informacija apie tai, kas mums kėlė teigiamas ar neigiamas emocijas, buvo skleidžiama tik tarpusavy arba artimiausių draugų rate, jei jie, žinoma, norėdavo to klausytis, o ne tūkstančio tariamų pasekėjų gretose kibernetinėje erdvėje.
Tada mes dar neturėjome susirašinėjimo programų ir internetinių pasimatymų. Tais laikais buvo gėda apie tai rašyti ir skelbtis visam pasauliui. Šių dienų žmonės daugelį mėnesių „susirašinėja“ internetinėje erdvėje ir jie netgi užsiiminėja virtualiu seksu. Nenuostabu, kad dabar žmonėms reikia daugiau laiko tam, kad jie galėtų išreikšti savo tikruosius jausmus.
