Šokiruojančios pasaulio tautų vestuvių tradicijos

Kuo storesnė jaunamartė – tuo laimingesnis vedybinis gyvenimas. Kuo labiau ištempta nuotakos apatinė lūpa – tuo ji turtingesnė. Jaunikis – šuo, ožys arba medis. Kitų tautų vestuvės kartais atrodo visai kitaip, nei mes įsivaizduojame.

Ruduo – vestuvių metas. Tiems, kurie planuoja iškilmes, pirmiausia tenka pasirinkti, kokios – tradicinės ar originalios – šventės norėtųsi.<br>123rf nuotr.
Ruduo – vestuvių metas. Tiems, kurie planuoja iškilmes, pirmiausia tenka pasirinkti, kokios – tradicinės ar originalios – šventės norėtųsi.<br>123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Sep 28, 2013, 7:45 PM, atnaujinta Feb 21, 2018, 4:55 PM

Ruduo – vestuvių metas. Tiems, kurie planuoja iškilmes, pirmiausia tenka pasirinkti, kokios – tradicinės ar originalios – šventės norėtųsi.

Lietuviškų vestuvių papročiai mūsų krašte nieko nestebina. Netgi atvirkščiai – tradicinės vestuvės vėl madingos.

Žinoma, užsieniečiui piršlio korimas galbūt sukeltų kultūrinį šoką, tačiau tikrai ne tokį, kokį patirtumėte susipažinę su kai kurių tautų vestuvių papročiais.

Ar kada nors susimąstėte, iš kur kilo tradicija jaunąją prie altoriaus atvesdinti tėvui? Viena versijų teigia, kad ji kildinama iš tų laikų, kai merginos buvo ištekinamos per prievartą, susitarus šeimoms. Tuomet jas reikėdavo vos ne jėga tempti prie altoriaus arba bent jau tvirtai laikyti, kad nepabėgtų.

Įdomi ir baltos vestuvinės suknelės, kaip neatsiejamo vestuvių atributo, atsiradimo tradicija – tokios spalvos apdarą tuoktuvėms pirmąsyk 1840 metais pasirinko Anglijos karalienė Viktorija. Ir tai sukėlė nemažai audringų diskusijų, mat iki tol balta spalva reiškė ne ką kita, o gedulą.

Tačiau tai – tik įdomios detalės. Žvilgtelėkime į iš tikrųjų netikėtas ir netgi šokiruojančias pasaulio tautų vestuvių tradicijas.

Viena Nepale gyvenanti gentis laikosi matriarchato taisyklių, tad merginos iškart teka už kelių vyrų, o jie nesiskųsdami pradeda dirbti žmonos laukuose.

Santuokinių pareigų atlikimas pagrįstas paprasčiausia formule – kas pirmesnis, tas gudresnis. Tai reiškia, kad vyras, kuris prieš naktį pirmasis ateina į žmonos miegamąjį, jame ir pasilieka. Tiktai už durų palieka savo batus – kaip ženklą pavėlavusiems kitiems pretendentams.

Nigerijoje ir Mauritanijoje būsimosios nuotakos nesivaiko madingų dietų ir nesistengia badaudamos įsisprausti į siaurutę vestuvinę suknelę, mat tuose kraštuose nuotakos grožis matuojamos riebalų kiekiu.

Tekėti susiruošusios merginos prieš vestuves apgyvendinamos specialiose trobose, vadinamosiose riebalų fermose, kur būna maitinamos be jokio saiko. Kuo storesnė nuotaka – tuo laimingesnis vedybinis gyvenimas.

Vienoje Kenijos genčių gyvuoja tradicija po vestuvių jaunikiui gerą mėnesį vilkėti moteriškus drabužius – matyt, kad pasijustų moters kailyje. Taip pat šioje šalyje įprasta, kad nuotakai su savo išrinktuoju paliekant tėvų namus tėvas ją apspjautų. Ir tai laikoma ne kokiu chamišku elgesiu, o palaiminimu.

Etiopijoje vienos genties merginos prieš vestuves išsirauna apatinius dantis ir į burną įsistato specialų diską. Laikui bėgant jis keičiamas vis didesniu ir kuo labiau, mūsų supratimu, išdarkoma merginos burna, tuo aiškiau parodoma, kad ji kilusi iš pasiturinčios šeimos.

O štai Ruandoje pirmosios nakties po vestuvių gali tekti palaukti ir savaitę – kai kur šioje šalyje įprasta, kad jaunamartė jaunikio namuose kurį laiką kelia skandalus ir net muštynes, po kurių ramiausiai sugrįžta nakvoti pas tėvus.

Matyt, taip išbandoma vyro kantrybė ir pasiryžimas tęsti vedybinį gyvenimą.

Dar įdomesnių vestuvinių tradicijų ir papročių galima sutikti kitame pasaulio krašte – Azijoje.

Malaizijoje, Borneo saloje, vienos genties jaunavedžiai ištisas 72 valandas negali praustis, eiti į tualetą, valgyti ir gerti. Šios tradicijos laikomasi 200 metų! Manoma, kad taip galima išvengti nevaisingumo, o visi gimę vaikai bus sveiki.

O štai Indonezijos Javos saloje egzistuoja gana keistas mokestis registruojant paraiškas tuoktis. Tam reikia pristatyti 25 žiurkių uodegas. O norint skirtis – 40–50 žiurkių uodegų. Na, neblogas būdas kovoti su graužikais.

Kinijoje vienos tautos nuotakos prieš vestuves privalo verkti bent po valandą kasdien ištisą mėnesį. Verkti kartu su ja privaloma ir visoms šeimos moterims. Taip turbūt pratinama prie tikrojo šeiminio gyvenimo, kuriame ašarų būna į valias.

Gana „kvapiai“ šeiminį gyvenimą pradeda pietų korėjiečiai – čia gaji tradicija jaunikio kojas 10–20 minučių vanoti supuvusia žuvimi.

Maža to, eidamas į jaunavedžių guolį jis negali nusiplauti kojų.

Nepaisant visų šių, europiečių akimis, keistenybių, vestuvių tradicijų gausa į pirmaujančiųjų gretas pelnytai gali veržtis Indija. Ir šiame margumyne tos nuotakos, kurios laikosi tradicijos vestuvinį žiedą mauti ne ant rankos, o ant kojos piršto, stebina mažiausiai.

Juk kai kuriose etninėse grupėse egzistuoja vadinamųjų greitųjų vestuvių tradicija: vyras merginą į žmonas ima tik trims dienoms, o po to dingsta visiems laikams. Taigi moteris ištekėti gali tiek kartų, kiek nori.

Bet toliau – dar įdomiau. Indijoje tikima, kad merginos, gimusios esant tam tikram sudėtingam astrologiniam deriniui, atsineša vadinamąjį gimimo prakeiksmą – senoliai įsitikinę, jog tokią moterį vedę vyrai pirma laiko nukeliauja į kapus.

Todėl prakeiktai nuotakai paprastai rengiamos ritualinės tuoktuvės su medžiu. Kad prakeiksmas išnyktų, „vedęs“ medis po apeigų nukertamas ir visiškai sunaikinamas.

Kai kur Indijoje egzistuoja tradicija tekinti merginas už gyvūnų. Kam? Tai irgi susiję su tikėjimu, kad žmogų gali apsėsti piktoji dvasia, ir taip nutinka vos tik gimus. Ypač jei mergaitė gimsta su pieniniais dantimis ar šiaip, indų manymu, visai negraži.

Vienintelis būdas išginti demoną – ištekinti ją už šuns ar ožio.

Kad ir kaip žiauriai skamba, moters ir gyvūno vestuves švenčiamos pagal visas tradicijas – iškilmingai, dosniai, triukšmingai.

Ačiū dievams, bet nuotakai nereikia su „jaunikiu“ praleisti pirmosios santuokinės nakties. Kokiu būdu ir kada aplinkiniai nutaria, kad piktoji dvasia išvaryta, sunku pasakyti, bet tokia esą apvalyta moteris vėliau gali sėkmingai ištekėti už vyro.

Žinoma, egzotiškuose kraštuose viskas ir turi būti egzotiška – vestuvės ne išimtis. Tačiau įdomybių aptinkama ir Europoje. Ir dar kokių!

Graikijoje nereikia nustebti pamačius nuotaką, jojančią į bažnyčią ant asilo. Bet kur kas keistesnė tradicija – vadinamasis atsisveikinimas su mergyste: būsimajai nuotakai reikia susirasti dar nekaltą vaikiną (dažniausiai tai būna paauglys), pasisodinti jį ant kelių, ant kaklo užmauti specialiai iškeptą riestainį ir jį suvalgyti.

Dar viena linksma graikiška tradicija susijusi su savotiškais vestuvių burtais: jaunikio namų durys tirštai ištepamos medumi, klijais ar kitokia lipniąja mase, o jaunoji turi iš visų jėgų švystelėti į jas granatmedžio vaisių – kiek jam ištiškus prilips sėklų, tiek šeimoje gims berniukų.

O ar žinojote, kad škotai savo moteris myli absoliučiai visokias? Netgi susivėlusias ir purvinas?

Šioje šalyje gyvuoja tradicija būsimąją nuotaką išvolioti, apipilti purvais – tam tinka ne tik paprastas purvas, vandeniu užpilti miltai, bet ir mėšlas ar galvijų ėdalas.

Egzistuoja dvi tokios purvinos tradicijos atsiradimo versijos: arba nuotaka tokiu būdu ruošiama nešvariam santuokiniam gyvenimui, arba škotų vyrams tai tiesiog jų meilės išbandymas. Myli? Vadinasi, ne tik švarią, bet ir purve išvoliotą.

O prancūzai turi vieną labiausiai ausį rėžiančių ir jaunavedžiams nervus gadinančių tradicijų, kai po tuoktuvių prie jų namų susirenka draugai bei giminės ir, barškindami puodais, keptuvėmis, iš visos gerklės traukia nepadorias serenadas. Puikus fonas, taip sakant, medui laižyti.

Vokietijos kaimuose ir miesteliuose vis dar gyva tradicija, kad vyriausiasis pabrolys išvakarėse grobia nuotaką ir paslepia ją kokioje nors aludėje.

O jaunikis, lydimas draugų ir giminaičių, turi eiti iš aludės į aludę, kol suranda nuotaką.

Visur reikia išgerti. Visur jaunikis pats apmoka sąskaitą. Žinoma, šios tradicijos daug kas nemėgsta, nes neretai jaunikis ir jo palyda gerokai prisitašo.

Jau nieko nestebina, kad kroatai, irakiečiai, jemeniečiai ar čečėnai per vestuves šaudo.

Turbūt greitai nebestebins ir nauja amerikiečių tradicija kuo ekstremaliau atsikratyti vestuvinės suknelės – šokti su ja į vandenį ar purvą, patąsyti statybose ar tiesiog sudeginti.

Pasaulis labai margas ir kupinas pačių netikėčiausių dalykų. Senų tradicijų, kurių verta laikytis, ir naujų, kurias kuriame patys.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.