Apie priežastis, trukdančias žentams ar marčioms gražiai sutarti su uošviais, ir galimus konfliktų sprendimo būdus kalbėjomės su psichologe Inga Šulciene.
Pyktis – iš kartos į kartą
– Yra daug pasakojimų, knygų, filmų, anekdotų apie nesutarimus su uošviais. Atrodo, kad tokie nesutarimai veikiau taisyklė, nei išimtis.
– Tėvų ir vaikų bei marčių ir uošvių santykių tema neišsemiama ir aktuali visais laikais. Tai įvairiomis formomis atsispindi ir knygose, filmuose, tautosakoje. Dažniausiai kalbama apie nesutarimus, priešiškumą vienas kitam, nuvertinimą, įtampą. Žinoma, tikrai ne visose šeimose santykiai su sutuoktinio tėvais komplikuoti, tačiau, jeigu kalbėtume apie tendencijas, daug daugiau rasime porų, kuriose atsikartoja iš kartos į kartą persiduodantys konfliktiškų santykių pavyzdžiai. Tai nebūtinai pasireiškia atviru konfliktu. Pyktis gali būti ir neišreikštas, iki galo nesuvoktas ir užmaskuotas įvairiausiomis, neretai – ir subtiliomis, vengimo strategijomis.
– Ar netikęs elgesys su anyta arba marčia išmokstamas? Tarkime, gal duktė, kurios mama nesutarė su anyta, taip pat nesutars su savąja?
– Klaidinga būtų manyti, kad santykiai su uošviais tokiais atvejais būtinai bus blogi, nors visuomenėje tokia nuostata gana plačiai paplitusi.
Kaip santykiai klostysis tarp anytos ir marčios ar uošvio ir žento priklauso nuo daugybės priežasčių, bet vienas labiausiai tarpasmeninius santykius įtakojančių veiksnių yra ankstyvoji mūsų patirtis, kurią sukaupiame vaikystėje.
Gali kilti klausimas, kuo čia dėta vaikystė? Vaikas, augdamas šeimoje, pirmiausia iš savo tėvų, vėliau – iš kitų jam svarbių suaugusiųjų perima pagrindines nuostatas apie santykius su savimi, kitas ir pasauliu. Nuo šių santykių didžiąja dalimi priklauso ir jo asmenybės vystymasis, gebėjimas prisitaikyti prie jį supančio pasaulio, kuriant santykius su kitais žmonėmis. Tai nereiškia, kad santykiai būtinai atsikartos iš kartos į kartą. Tačiau tam, kad nesikartotų automatinės reakcijos, nesąmoningos, užslėptos nesutarimų priežastys turi būti sąmoningai suvoktos. Tam reikia paklausti savęs: „kas provokuoja tokias mano reakcijas? ką man primena tokios situacijos? kokius jausmus man tai kelia? kaip galėčiau konstruktyviau spręsti konfliktus?“
Moterys reaguoja emocingiau
– Dažniau anekdotuose minimi uošvės arba anytos nesutarimai su žentu ar marčia. Ar tai reiškia, kad moterims sunkiau sutarti su savo vaikų antrosiomis pusėmis?
– Moterys savo prigimtyje turi daug stipriau išreikštus globojimo, rūpinimosi kitais poreikius nei vyrai. Pirmiausia jos meilę, globą dalina savo atžaloms, kurios vieną dieną palieka tėvų šeimas. Itin globėjiškoms, atsidavusioms savo vaikams moterims neretai itin sunku paleisti savo vaikus, leisti jiems būti suaugusiais ir savarankiškais, nes tai reikštų, kad jos nėra pačios svarbiausios.
Tai tarsi pasitraukimas į antrą planą ir priėmimas to, kad jų vaikų gyvenimuose atsiranda kiti, svarbesni už jas, žmonės. Tie kiti gali turėti savo nuomonę, kitokias vertybes, kitokį požiūrį vienu ar kitu klausimu. O tai priimti nėra lengva. Ištuštėjus šeimos lizdui nėra kuo rūpintis, tenka vėl atsisukti į sutuoktinį. Neretai tai išryškina santuokos problemas, ypač jei buvo gyvenama tik vaikų poreikiais, užmirštant savuosius.
Prasti santykiai gali būti tiek tarp anytos ir marčios, tiek tarp žento ir uošvio. Neįmanoma bendraujant išvengti nesutarimų, konfliktinių situacijų, kurios kelia intensyvius jausmus. Pyktį jaučiame visi, tačiau skiriasi jo raiškos būdai.
Tradiciškai mūsų visuomenėje, deja, vis dar gaji nuostata, kad emocijas rodyti gali labiau moterys, o vyrams to daryti nevalia, nes tai – itin nevyriška. Vis dar galima išgirsti berniukui sakant: „būk vyras“, „vyrai neverkia“ ir taip toliau. Taip auklėjami būsimi vyrai neugdo emocinės kompetencijos, o tai vėliau atsiliepia ir tarpasmeninių santykių raidai.
Itin vyriški vyrai ženkliai mažiau emociškai įsitraukia į šeimos gyvenimą. Geriau jausdamiesi daiktų ir abstrakčių idėjų pasaulyje jie jausmais gali būti menkai susiję su kitais žmonėmis, o kai santykiai tampa konfliktiškais ar keliančiais stresą, jie labiau linkę vengti konfrontacijos, atsiriboti. Tokie vyrai linkę valdyti nerimą emociškai nusišalindami. Moterys žymiai dažniau atvirai išreiškia savo emocijas, dėl to jų nesutarimai labiau matomi ir taip gali susidaryti įspūdis, kad blogi santykiai tarp uošvės ir marčios žymiai dažnesni.
Įtampą kelia tėvų noras padėti
– Kokios dažniausiai būna tikrosios nesutarimų priežastys?
– Konfliktai gali kilti dėl pačių įvairiausių priežasčių. Tačiau vienos dažniausiai pasitaikančių – nesutarimai dėl anūkų auklėjimo, gebėjimo tinkamai tvarkytis su pinigais, įvairūs turto pasidalijimo klausimai, ribų nepaisymo problemos, kuomet negerbiama kitų asmeninė erdvė ir pernelyg didelis tėvų kišimasis į jaunos poros gyvenimą.
Tėvų, dažniau – mamų, noras ir toliau rūpintis savo suaugusiais vaikais, dalyvauti jų gyvenime, priimant visus svarbiausius sprendimus, gali kelti daug įtampos tarpasmeniniuose santykiuose.
Viešai išsakomos nesutarimų priežastys gali maskuoti ne tikrąsias, o daug gilesnes, užslėptas problemas. Apie tai byloja nekonstruktyvus elgesys, kuomet anyta tiesiog nemėgsta marčios, nesvarbu ką ji darytų, arba atvirkščiai – marčiai bet koks anytos elgesys kelia pyktį. Tokios neįsisąmonintos reakcijos byloja apie neišspręstus vidinius konfliktus, negalėjimą susitaikyti su pokyčiais.
Jeigu mama itin globėjiškai, atsidavusi savo sūnui, didelė tikimybė, kad jokia moteris neatrodys verta jos vaiko. Pasitaiko ir taip, kad neadekvatus elgesys iš vienos ar kitos pusės gali vesti ir prie jaunos poros santykių griūties.
Dar vienas svarbus faktorius, lemiantis nesutarimų dažnumą, yra bendravimo intensyvumas. Natūralu, kad kai dažniau ir artimiau bendraujama, konfliktiškų situacijų pasitaiko daugiau. Todėl svarbu tiek vienai, tiek kitai pusei pajausti kada yra peržengiama riba ir bendravimas labiau ima varginti nei teikti abipusį pasitenkinimą.
– Kada dažniau kyla konfliktai: kai marti ir anyta yra panašaus būdo, ar kai yra skirtingos?
– Itin dideli asmenybiniai skirtumai, gyvenimo būdo, nuostatų, vertybių skirtingumas kelia daugiau bendravimo sunkumų. Panašius į save žmones mes linkę labiau priimti, juos suvokiame kaip savus, kažkuo artimus, panašiai mąstančius. Tačiau panašūs į mus žmonės gali išryškinti tuos mūsų bruožus, kurių savyje esame linkę nematyti, nuneigti. Tuomet tai gali kelti gana stiprias emocines reakcijas.
Galima keisti tik savo požiūrį
– Ką patartumėte, kad uošvių ir marčių ar žentų tarpusavio santykiai nevirstų pragaru?
– Neretai dėl nevykusių santykių nesupratingumu, negebėjimu spręsti problemas, ribų nepaisymu norisi kaltinti kitus. Tačiau puikiai žinome, kad kitų nepakeisime, galime keisti tik savo požiūrį. Svarbu, kad sutuoktiniai ieškotų bendrų strategijų, kaip elgtis, kad išvengtų konfliktų su vyresniąja karta. Su uošviais nesutariančiam sutuoktiniui svarbiausia suvokti, kad poros interesai svarbiausi.
Tėvams savo ruožtu svarbu suprasti, kad persistengimas siūlant pagalbą ar patarimai, kai jų niekas neprašo, santykius gali tik pabloginti. Sunku priimti pokyčius, kai vaikai sukuria savo šeimas, tačiau jie neišvengiami ir natūralūs. Svarbu suprasti, kad bet kokie pasikeitimai atveria ir naujas galimybes. Vaikams išėjus iš namų galbūt verta labiau rūpintis ne jų gyvenimais, o daugiau dėmesio skirti sau, daugiau laiko praleisti su sutuoktiniu, draugais.
– O kaip elgtis tam, su kurio tėvais antroji pusė nesutaria?
– Teisingų elgesio modelių nėra. Tai labai individualu ir kiekvieni santykiai yra unikalūs. Tačiau tiek vyras, tiek moteris turi suprasti, kad kartu gyvendami jie neišvengs įvairių konfliktinių situacijų su kitais žmonėmis, taip pat – ir su uošviais. Tuo pačiu svarbu, kad tai neužtemdytų sutuoktinių tarpusavio bendravimo.
Jeigu antrosios pusės santykiai su tėvais yra itin konfliktiški, verta pasigilinti, kas tai išprovokuoja. Jūsų sutuoktinis nebūtinai turi pamėgti jūsų tėvus. Svarbu tai žinoti ir suprasti, kad jūs ir toliau galite palaikyti puikius santykius su tėvais, tačiau priimti ir sutuoktinio poziciją, kad jis, bendraudamas su uošviais, dėl vienų ar kitų priežasčių jaučiasi kitaip. Juk jūsų antroji pusė pasirinko jus, o ne jūsų tėvus.