Jei klasėje miršta vaikas, bendramoksliams siunčiama psichologinė pagalba. Kodėl to nedaroma, kai pastoja trylikametė klasės draugė? Į šį klausimą atsakymą rado Briuselio miestas ir Belgijos Valonijos regionas, kur nuo šio rudens mokyklose privalomas lytinis švietimas. Tik ar viskas tikrai sklandu?
Jau kurį laiką skaičiai Belgijoje byloja tą patį: jaunuoliai lytinį gyvenimą pradeda būdami 16,9 metų, iš 10 moterų nėštumas nutraukiamas vienai nepilnametei. Tad be jokių skandalų ar statistikos nukrypimų šį rudenį Valonijos regiono vyriausybė ryžosi drąsiam sprendimui – emocinis ir lytinis švietimas mokyklose turi būti privalomas.
„Ir be šio įstatymo per biologijos pamokas vaikams būdavo pasakojama ir apie apvaisinimą, ir kontracepciją. Jau tada būdavo tėvų, manančių, kad ne mokykla turi aiškinti apie kontraceptines tabletes ar prezervatyvus.
Nuo šiol panašią kritiką mokyklos administracija gali atremti ministrės pasirašytu įstatymu“, – teigė lytinio švietimo programas rengiančios Pasaulietinės šeimos planavimo centrų federacijos atstovė Catherine Vannese.
Ir tėvai ne viską žino
Kiekvienai mokyklai palikta teisė nuspręsti, kaip dažnai, kas ir kokiomis temomis su mokiniais dirbs. Emocinis ir lytinis švietimas nėra prilygintas pamokoms, tad temomis leidžiama interpretuoti ypač plačiai.
Jei kurioje nors mokykloje nenorima kalbėti apie lytinę brandą, pamokos gali apsiriboti jausmų, socialiniais, kultūriniais ar etikos klausimais.
„Galime dirbti nereguliariai, reaguodami tik į kritines situacijas. Pavyzdžiui, jeigu kurios nors klasės mokinė pastojo ar vaikinas nuolatos patiria homofobiškas patyčias, mokyklos vadovybė gali ir turi reaguoti bei iškviesti specialistus, kurie padėtų sumažinti įtampą.
Be to, skirtingoms amžiaus grupėms rengiame nuolatines pamokas. Klaidinga manyti, kad su mažamečiais kalbamės apie pornografiją. Ne, su jais aiškinamės, kaip draugiškai sutarti, įveikti pyktį.
Dvylikamečiams jau galima kalbėti apie kūno pokyčius, pirmąsias menstruacijas ar pirmąjį lytinį potraukį.
Dar vėliau – apie pirmuosius lytinius santykius, šeiminį gyvenimą. Mokiniai ir patys gali siūlyti juos dominančias temas“, – aiškino Ch.Vannese.
Pabrėžiama ir tai, kad mokykla tokioje jautrioje srityje jokiais būdais nesiekia pakeisti šeimos vaidmens, tačiau konstatuojama, kad jaunuoliams neretai lengviau intymius klausimus pateikti profesionalui. Be to, tėvams į kai kuriuos jų net sudėtinga atsakyti.
Išmaniųjų telefonų pinklės
Pašnekovė pripažįsta, kad tokį švietimą dalis tėvų vis dar vertina neigiamai. Vieni baiminasi, kad žinios paskatins vaikus pereiti prie veiksmų, iškreips jų vaizduotę, religinių ar kitokių įsitikinimų vedami tėvai pabrėžia, kad mokyklai nevalia kištis į privačius reikalus.
„Mūsų atsakymas aiškus: kuo daugiau žmogus žino, tuo harmoningiau jis galės kurti savo jausmų pasaulį ir lytinį gyvenimą.
Puikiai žinome, kad labai didelė dalis jaunuolių atsiverčia tam tikro pobūdžio puslapius internete, domisi, kaip reikia mylėtis, vėliau tas pozas bando atkartoti. Jaunimas apie lytiškumą žino labai daug, kartais net per daug. Tačiau neretai trūksta elementarių pagrindų: apie žmogaus kūno funkcionavimą, apsisaugojimo priemones.
Mane šiuo metu labiausiai šokiruoja tai, kokiu mastu intymius filmukus savo išmaniaisiais telefonais kuria šiuolaikiniai paaugliai. Dažniausiai tokie vaizdeliai greitai paplinta po visą mokyklą. Tad kalbamės su mokiniais apie interneto ir intymaus gyvenimo pavojus“, – pasakojo Ch.Vannese.
Apie homoseksualumą atvirai
Belgijos mokyklose jau kuris laikas kalbama ir apie tai, dėl ko susirūpinęs iš Seimo tribūnos šią savaitę Lietuvoje šūkavo Petras Gražulis. Reaguodamas į Europos Parlamento rezoliucijos siūlomas nuostatas, šis politikas teigė, kad ateityje beveik privaloma tvarka mokyklose „bus propaguojami įvairiausi homoseksualiniai iškrypimai“.
Tačiau šalyje, kurioje tos pačios lyties asmenų santuoka įteisinta jau dešimtmetį, į problemą linkstama žiūrėti ne per homofobiškumo prizmę, o sunerimusio paauglio akimis.
„Tokia informacija gyvybiškai būtina paaugliams, kurie pradeda jausti potraukį tai pačiai lyčiai, bet nežino, kas tai yra, ar tai normalu, jie bijo, klausia savęs, ar yra normalūs, ar ne.
Tas potraukis juos gąsdina.
Bet jei yra kam paaiškinti, kad pasaulyje taip būna, kad dėl to žmogus netampa pabaisa ar antrarūšis, o gyvena normalų gyvenimą, kai kuriems tai yra didelis palengvėjimas“, – apie Belgijos mokyklose teikiamą informaciją kalbėjo Ch.Vannese.
Idealas piešinyje, ne tikrovėje
Tačiau šalyje yra ir ypač drąsių mokyklų, kuriose emocinio ir lytinio švietimo pamokos rengiamos jau nuo pirmų klasių.
25 metus šiomis temomis su įvairaus amžiaus vaikais kalbanti Liliane Pelosie „Lietuvos rytui“ pripažino, kad tėvų priekaištų nedaug, bet būna visada. „Ir tėvai turi prisiimti dalį atsakomybės dėl to, kad vaikai seksualumu ima domėtis gerokai anksčiau“, – įsitikinusi pašnekovė.
– Jūsų manymu, kokio amžiaus vaikams būtina pradėti lytinį švietimą?
– Kai kurie specialistai, tarp jų ir aš, sakome, kad kuo jaunesnis žmogus, tuo paprasčiau jam įdiegti toleranciją, siekį nebūti homofobiškam, nesivadovauti stereotipais.
Nesakau, kad tai beviltiška dirbant su 14–15 metų paaugliais, bet jie būna be galo kategoriški, ieškantys savęs.
Būdami tokio amžiaus nuomonės jie nekeičia iš principo. Iš tokio jaunuolio tikrai galima išgirsti: „Jeigu mane bent prilies koks nors homoseksualas, trenksiu jam į snukį.“
Deja, vaikai lytiškai bręsta vis anksčiau, tačiau mažai kas dirba su pačiais mažiausiais. Vienuolikamečiams jau būtina paaiškinti juos dominančius dalykus, vėliau didžiosios permainos laukia einant į pagrindinę mokyklą, tai irgi sukelia nemažai klausimų.
Trečia grupė – penkiolikamečiai, kuriuos kviečiame į mūsų šeimos planavimo centrą, kad jie žinotų, jog tokia vieta yra, jog čia jie galės gauti psichologinę, medicininę pagalbą.
Taip, jei reikia, mes duodame ar išrašome kontraceptinių priemonių, bet tai nėra vienintelė ir net ne pagrindinė mūsų veikla. Juk ateina anoreksikės mergaitės, vieniši ar save žalojantys paaugliai.
Mes norime parodyti, kad yra vieta, į kurią jie gali ateiti išsikalbėti ir nebūti pasmerkti, išduoti. Patikėkite, to jiems reikia. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę iš ryto sužinojusios apie mūsų centrą po pietų jo priimamajame jau sėdėjo dvi paauglės.
– Jūs pati dirbate su pirmokais. Apie ką kalbate?
– Pavyzdžiui, šįryt su septynerių metų vaikais kalbėjome apie skirtybes. Braižėme schemą ir vardijome, kokie būna skirtumai visuomenėje: rasės, tikėjimo, socialinės padėties. Priėjome ir prie lyčių skirtumų bei homoseksualumo.
– Septynerių metų vaikai jau patys žino, kas yra gėjai ir lesbietės?
– Žinoma. Gal ne visi, bet žinančių tikrai yra. Tačiau nereikia pamiršti, kad Briuselio ir kitų didžiųjų miestų mokykloje yra bent viena tos pačios lyties šeima, tad jie patys mato du tėčius arba dvi mamas.
Be to, visada atsiras vaikas, kuris pasakys, kad, pavyzdžiui, jo mamos sesuo gyvena su drauge. Tai svarbu, nes jei tas vaikas dėl to jautėsi nesmagiai, pamatęs įprastą bendraamžių reakciją nusiramins.
Tačiau su tokiais mažais vaikais niekada nekalbėsiu tik apie homoseksualumą. Kad būna ir tokios poros, užsiminsiu rodydama įvairias nuotraukas, bet niekada savaime neatkreipsiu į tai dėmesio.
Svarbiausia, kad vaikai suprastų, jog gyvenime egzistuoja ir tokie santykiai ir tai nėra kas nors baisaus ar šokiruojamo.
Kartą viena mergaitė man nupiešė vaiką ir močiutę, o kažkur toli nuo jų – mamą. Paaiškino, kad mamai kol kas neleidžiama matytis su vaiku.
Mėginame su vaikais aiškintis, kad būna ir tokių atvejų, bet nebūtinai dėl to, kad mama nemyli savo vaiko.
Be to, būkime atviri – Belgijos realybė – apie 70 proc. išsiskyrusių, antrąkart susituokusių ar tos pačios lyties šeimų.
Mes nesiekiame vertinti, kurios šeimos geros, o kurios ne, o norime parodyti, kad yra daugybė skirtingų šeimų, kad vaikai plėstų akiratį, o ne augtų apsupti stereotipų. Taip atsiranda tolerancija.
Kartu parodome, kad jie turi teisę nekartoti to, kaip elgėsi ar kaip gyveno jų tėvai. Pasakyti, kad jie augs ir patys kurs save ir savo gyvenimą. Realiame gyvenime jau seniai esame nutolę nuo idealaus „mama, tėtis ir vaikas“ modelio, tačiau šeimą vaikai vis dar įsivaizduoja taip.
Nežino, ką daro vaikai
– Tikiu, kad yra jus palaikančių, bet yra ir kaltinančių, kad tokiu ugdymu griaunate visuomenės pamatą – tradicinę šeimą, kurią vis dar piešia vaikai.
– Žmonės labai klaidingai įsivaizduoja, kad mes vaikus kažko išmokome, su kažkuo supažindiname. Iš tiesų mes tik turime įrankius, per kuriuos vaikus skatiname kalbėti apie tai, ką jie jau žino ir turi apie tai savo vaizdinį.
Visuomenėje, kurioje šeimos skiriasi, yra tos pačios lyties porų, o seksualumas eskaluojamas ant kiekvieno kampo, mano tikslas tik padėti vaikams išsakyti, kaip jie dėl viso to jaučiasi, kokias emocijas visi šie reiškiniai jiems kelia.
Tokios pat kritikos sulaukiame, kai su paaugliais kalbame apie pornografiją.
Tiems tėvams, kurie siūlo vaikams nieko nesakyti, saugoti juos galybe tabu, siūlau: kontroliuokite visas reklamas, kurios įvairiais būdais patenka į jūsų namus, bet kokius žurnalus, kuriuose gali būti intymių nuotraukų, sekite, ką vaikas veikia internete, nes užrašęs „katytė“ (anglų k. pussy taip pat reiškia moters lyties organą) jis gali rasti ne tai, ko tikėjosi.
Tėvai taip pat turi prisiimti dalį atsakomybės dėl to, kad vaikai seksualumu ima domėtis gerokai anksčiau.
Kartais tėvai priekaištauja, kad su vaikais kalbu apie pornografiją. Niekada pati nesu pradėjusi šios temos, bet patys vaikai prisipažįsta, kad matė kokių nors nuotraukų ar vaizdo įrašų, kad tai juos išgąsdino ar sugėdino.
Vienas tokį įrašą rado tarp tėvų daiktų, kitas pasakojo, kaip per vestuves, kai suaugusieji linksminosi, su kitais vaikais viešbučio kambaryje žiūrėjo suaugusiųjų televizijos kanalus.
Viena mama sureagavo, kad jau tikrai ne jos dukra tai pasakojo. Pasirodo, ta mama nieko nežino apie savo vaiką, nes būtent ta mergytė pasakojo žiūrėjusi suaugusiųjų filmą.
Neseniai į mus kreipėsi netoliese esančios mokyklos administracija, nes vienas vaikas savo mamos automobilio daiktadėžėje rado vibratorių, jį atsinešė į mokyklą. Vaikai buvo taip įsiaudrinę ir įsilinksminę, kad nebesugebėjo mokytis. Ir vėl kyla klausimas, kodėl toks daiktas guli mamos automobilyje?
Jokiu būdu nekišame jiems į galvą jokių dalykų ir nemokome sekso pozų. Tik leidžiame išsikalbėti ir paaiškiname, kad normalu, jog intymūs dalykai juos domina ir kad jiems gėda apie tai prisipažinti, nes tai – suaugusiųjų reikalai.
– Šį darbą dirbate 25 metus.
Kaip keičiasi vaikai ir jų domėjimasis intymiomis temomis?
– Vaikams rūpi tie patys dalykai: iš kur aš atsiradau, vėliau – kaip būti mylimam, ar kada nors turės vaikiną, kodėl taip sunku būti atstumtam. Skirtumas tas, kad seniau apie seksualumą buvo kalbama nedrąsiai, dabar – vulgariai.
Juk ir mes tuo domėjomės, tik tuomet, kad ką nors pamatytume, vartėme knygas, enciklopedijas. Šiais laikais informacijos priemonės labai pasikeitė.
Drovumą kalbėti intymiomis temomis dabar jaunimas mėgina užgožti vulgarumu.
Pavyzdžiui, išdaliju iškarpytas figūrėles ir prašau į grupeles suskirstytų vaikų pagalvoti, kokius klausimus sau gali kelti trylikametis berniukas.
Būna neįtikėtinai šlykščių klausimų, nes žodį „meilė“ sunkiau užrašyti nei kokios nors pornografijos žvaigždės vardą. Bet būna ir susirūpinimo, kaip žinoti, kad jai patinku arba kodėl pirmą žingsnį turi žengti berniukas.
Dar viena klaida – manyti, kad apie seksą jaunimas kalba tik per mūsų susitikimus. Ne, tam tikro amžiaus jaunimas apie tai kalba nuolat.
Žinojimas skatina veikti?
– Dažnai sulaukiate nepatenkintų tėvų skambučių ar vizitų?
– Ne. Daugiausia priekaištų būna iš pradinukų tėvų, bet tokiais atvejais aiškiname, kaip dirbsime, kokiomis temomis kalbėsime. Kartais mums net padėkoja.
Tačiau Belgija serga. Ji vis dar kenčia nuo 1996 metais įvykusio pedofilijos skandalo, vadinamosios Dutroux bylos, kai vienas pabaisa grobė, prievartavo, kalino mergaites ir paaugles.
Kai kurios jų mirė iš alkio jo namo rūsyje.
6–7 metų vaikai žino šią bylą, o juk taip neturėtų būti. Kai vaikų klausiu, kodėl bus smagu užaugti ir kodėl bus gaila palikti vaikystę, mergaitės kartais atsako, kad užaugusios gatvėje pradės bijoti vyrų.
Nuo tos tragedijos pradėta manyti, kad vaikas ir lytiškumas automatiškai reiškia pavojų.
Suaugusieji seksualumą įsivaizduoja kitaip ir dėl to mūsų veiklą vertina kritiškai. Bet rengti lytinio švietimo pamokas nereiškia mokyti septynerių metų vaiką mylėtis.
– Aktyvių šeimų atstovai ir kai kurie politikai Lietuvoje kartoja, kad informuoti reiškia skatinti.
– Tokios kalbos yra mažų mažiausiai juokingos. Psichoanalizė teigia, kad kuo daugiau žodžių, tuo mažesnė tikimybė, kad bus pereita prie veiksmų. Kuo labiau žmogus išsikalbės, išsakys savo neapykantą, pavyzdžiui, seksualinėms mažumoms, tuo mažesnė tikimybė, kad kur nors gatvėje imsis veiksmų.
Mūsų tikslas nėra pakeisti paauglių požiūrį, įsitikinimus. Jei jų šeimoje kalbama, kad homoseksualumas yra blogai, nepakeisime to. Tačiau viliuosi, kad po mūsų pokalbio toks paauglys pasvarstys, ar jis tikrai absoliučiai teisus.
Tikiu, kad yra šeimų, kurios puikiai apsieitų ir be mūsų pamokų. Bet kiek tokių yra?
Ne visi vaikai auga šeimoje, kurioje galėtų gauti atsakymus į jiems rūpimus klausimus, nes vienur tai visiškas tabu, kitur per daug drovu kalbėti intymiomis temomis.
Tėvai tokiomis temomis nenori kalbėti, nes gėda, nežino, ką atsakyti. Vaikai tai greitai pajunta ir nebeklausia.
Organus vadiname tikraisiais vardais, o intymioms vietoms tėvai sugalvoja kvailus pavadinimus. Tai irgi rodo amžinai neperžengiamą ribą.
Tad mūsų darbas – sukurti vienodas sąlygas visiems užaugti savarankiškai ir kritiškai mąstančiais žmonėmis. Mes mokome gerbti kitą, gerbti save, suprasti savo jausmus ir kūną. Patikėkite, lytinis švietimas yra tik maža viso to dalis.
– Kokius savo darbo rezultatus matote?
– Dar mokantis mums sakė, kad pavykusi pamoka ta, kuri padėjo nors vienam jaunuoliui.
Tad jei iš keliolikos vaikų bent vienas pasijuto geriau, suprato, kad tai, kas jam vyksta, normalu, tai yra sėkmė.
O prevenciją pamatuoti yra labai sunku. Man asmeniškai svarbu, kad jaunimas ir po susitikimų pas mus ateina, išdrįsta kreiptis pagalbos ar patarimo. Be to, tyrimai rodo, kad kai kuriose mokyklose sumažėjo konfliktų, mažėja paauglių neplanuoto nėštumo statistikos skaičiai.
Ir vaikai klausia, kodėl pas juos ateiname. Paaiškinu, kad tai beveik suaugusiųjų lažybos: jei su jais nuo pat mažumės kalbėsime įvairiausiais klausimais, ateityje tai padės greičiau tuos klausimus atpažinti, o su jais susijusias problemas – išspręsti. Bet ar dėl to pasikeis visa visuomenė, nežinau.
Lytinis švietimas Europoje
Šią savaitę Europos Parlamente (EP) balsuota dėl Socialistų ir demokratų frakcijos narės iš Portugalijos Editos Estrelos pasiūlytos rezoliucijos.
Joje Europos Sąjungos (ES) šalys narės raginamos mokyklose įvesti privalomą lytinį švietimą, užtikrinti nevaržomą galimybę gauti kontraceptinių priemonių ir saugią aborto paslaugą.
Septynių balsų persvara EP pritarė ne šiai prieštaringai vertinamai rezoliucijai, o Europos liaudies partijos ir Europos konservatorių ir reformistų frakcijos pateiktai alternatyvai, kurioje primenama, kad lytinė ir reprodukcinė sveikata bei lytinis švietimas mokyklose ir toliau išlieka šalių narių kompetencija.
Viena pirmųjų privalomą lytinį švietimą mokykloje Europoje įvedė Šveicarija. Tačiau neseniai naujai pasiūlyta iniciatyva sulaukė didelio pasipiktinimo vokiškuose šalies kantonuose.
Pagal naują tvarką buvo numatyta lytinį švietimą pradėti jau vaikų darželyje. Tam buvo sukurtos vaizdinės priemonės, tarp jų – penis iš medžio ir makštis iš pliušo. Be to, mokymo rinkinyje yra ir komiksų knygelė, kurioje vaikai skatinami liesti save ir kitus, kad geriau pažintų savo kūną.
Pasipiktinę tokia iniciatyva per 100 tūkst. šveicarų pasirašė peticiją. Tokią vaizdinę medžiagą prilygindamas pornografijai, ją atsisakė platinti Šveicarijos paštas. Į tėvų bei mokyklų bendruomenes kreipėsi ir Šveicarijos vyskupai.
Prancūzijos mokyklose taip pat įvestas privalomas lytinis švietimas, tačiau nenustatyti aiškūs kriterijai, ko ir kaip turi būti mokoma.
Šalies Socialinių reikalų inspekcija sako, kad masinis kontraceptinių priemonių dalijimas neduoda jokių rezultatų – nėštumą savo noru kasmet siekia nutraukti gana stabilus skaičius – apie 200 tūkst. moterų.
Tyrimai rodo, kad jauniems prancūzams labai trūksta su lytiniu gyvenimu susijusios informacijos. Du trečdaliai vyresniųjų klasių moksleivių mano, jog pirmojo lytinio akto metu neįmanoma pastoti.
Neseniai lenkų spauda informavo, kad 8 iš 10 šalies moksleivių lankytų neprivalomas lytinio švietimo pamokas. 83 proc. suaugusiųjų mano, kad tokios pamokos turėtų būti privalomos.
Pasirinkimas argumentuojamas tuo, jog tėvams trūksta žinių, kaip su vaikais kalbėtis „apie tuos dalykus“. Motyvuojama, kad jei rengiamos saugaus eismo pamokos, turi būti užtikrintas ir lytinis ugdymas.
Tyrimai rodo, kad vienas iš aštuonių 12–15 metų lenkų jau yra turėjęs lytinių santykių. Vyresnių jaunuolių grupėje lytinės patirties jau teigia turintis kas trečias 16–17 metų jaunuolis.
Lietuvoje 46 proc. 14–29 metų jaunuolių teigia jau turėję lytinių santykių. Dauguma apklaustųjų juos pradėjo būdami 17 metų.