Tokie dramatiški įvykiai yra traumuojantys ir paliekantys gilias žaizdas žmonių sieloje. Ypač nuo tokių žiaurių įvykių kenčia vaikai.
Šiuo metu vaikus globoja jų močiutė. Mažamečiai dar nesuvokia patirtos nelaimės pasekmių, jie vis klausinėja, kur yra mamytė ir kada ji grįš į namus. Skausmo prislėgta močiutė anūkams sako, kad mamytė yra ligoninėje.
Tačiau vaikai netrukus supras, kad mamytė niekada negrįš į namus. Sunku prognozuoti, kaip ši tragedija paveiks jų ateitį, tačiau labai tikėtina, kad šių vaikų likimas bus pažymėtas skausmo ir liūdesio žyme. Jau vien todėl, kad daugiau niekada jų neapkabins švelnios mamos rankos.
Kokio gilumo traumą vaikams ateityje paliks motinos netektis, priklauso nuo daugelio aplinkybių – jų amžiaus, emocionalumo, patirtos nelaimės pobūdžio, ryšio su mirusiuoju.
Žmogus reagavimo į mirtį būdą atsineša iš vaikystės. Augdamas asmuo formuojasi, vystosi ir visa ta įgyta patirtis atsispindi jo tolesniame gyvenime. Vystymosi laikotarpiu labai svarbu, ką vaikas patiria, kaip į tai reaguoja, kaip tėvai padeda jam visa tai išgyventi.
Pirmoji mirtis, su kuria dažniausiai susiduriama, – gyvūno. Ji įprastai išgyvenama jau ankstyvoje vaikystėje. Kiekvieno vaiko reakcija į netektį gali skirtis. Vieni reaguoja stipriau, kiti silpniau, vieni būna labiau užsisklendę, kiti apie tai kalba atviriau. Vaiko reakcija ir gedėjimo proceso išreikštumas priklauso ne tik nuo paties vaiko, jo amžiaus, bet ir nuo vaiko tėvų, kaip jie padeda vaikui išgyventi netektį. Todėl ypač svarbu tinkamai reaguoti į vaiką ištikus netekčiai.
Vaikui augant galima pastebėti, kad jo supratimas apie mirtį kinta. Kuo jis tampa vyresnis, tuo jo reakcijos ir suvokimas darosi artimesnis suaugusiojo reakcijoms. Iki 5 metų vaikai nesuvokia, kad mirtis yra baigtinė, kad mirusi močiutė jau negrįš. Taip pat jiems būdingas egocentrizmas, jie jaučiasi tarsi būtų įvykių centre ir todėl neretai gali manyti, kad tam tikros jų mintys galėjo turėti įtakos mirčiai. Be to, tuo laikotarpiu jų mąstymas labai konkretus ir tam tikras frazes jie gali suprasti pažodžiui, pvz., senelis užmigo.
Nuo 5 iki 9 metų vaikai pradeda suprasti, jog mirtis yra baigtinė, tačiau dar gali įsivaizduoti, kad patys nemirs. Neretai jie mano, kad mirtis yra sąlygojama išorinių jėgų. Jau apie devintuosius metus šis mąstymas kinta ir atsiranda suvokimas, kad mirtis yra veikiama vidinių jėgų, tokių kaip senatvė, ligos. Taip pat nyksta jausmas, kad jie yra pasaulio centras, pradeda labiau tapatintis su kitais ir kartu geba įsijausti į kitų jausmus.
Vaikų gedėjimo procesas panašus į suaugusiųjų, jo metu kyla stiprūs jausmai, kurie gali būti išreiškiami skirtingais būdais. Pačioje netekties pradžioje galima stebėti vaiko neigimą, tai yra natūrali reakcija, tačiau ji neturi tęstis ilgą laiko tarpą, nes užsitęsęs mirties fakto neigimas ir vengimas liūdėti gali sukelti tam tikrų problemų. Kai vaikas suvokia mirties faktą, jis ima liūdėti ir gedėti. Šiuo laikotarpiu ypač svarbu, kad vaikas žinotų, jog jausmus jis gali rodyti.
Gedėjimo procese galima pastebėti vaiko pyktį, kuris gali pasireikšti per žaidimus, piešinius ar net būti nukreiptas į kitus žmones. Visa tai yra natūrali reakcija į svarbaus asmens netektį. Tarp jaunesnių vaikų galima matyti, kad jie jaučia kaltę dėl kito asmens mirties (pvz., kažkada buvo panorėjęs, kad tas žmogus mirtų, ir dabar jis mirė), taip nutinka dėl jiems būdingo egocentrizmo tuo amžiaus laikotarpiu.
Svarbu susirūpinti vaiku ir kreiptis pagalbos į specialistus, kai pastebima, kad depresijos periodas yra ilgas, jo metu susiaurėja vaiko interesai ir veikla, prastėja mokymosi rezultatai, šalinamasi draugų, atsiranda valgymo, miego sutrikimų, vaikas ima elgtis ne pagal savo amžių, tai yra stebimi jaunesnio nei jo amžiaus vaikui būdingi veiksmai. Vieni pavojaus ženklų yra mirusio asmens mėgdžiojimas, intensyvaus noro vėl būti su juo reiškimas.
Norisi pabrėžti, kad suaugusieji turėtų reaguoti į vaiko išgyvenamą netektį, neignoruoti jo jausmų, klausimų, o atsiradus pavojaus signalams ieškoti profesionalios pagalbos, kuri padėtų suformuoti adekvatų reagavimo į netektį būdą.
